Gegužės 9 d. Achene, Vokietijoje, prezidentei D.Grybauskaitei buvo įteiktas Karolio Didžiojo apdovanojimas. Mintis: už indėlį Europai.
Šia proga buvo pasakytos dvi kalbos: vyskupo dr. Heinricho Mussinghoffo ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Kokios dvi skirtingos sampratos sklinda iš šių kalbų! Du skirtingi pasauliai.
Vyskupo žodynas: Europos paveldas, Europos žmonės ir tautos, humaniškoji kultūra, žmogiškasis kultūrinis paveldas, europinis orumo ir solidarumo siekis, „grėsmę kelia ekonominis mąstymas ir elgesys, nežabotas kapitalizmas ir jo siamo dvynys – vartotojiškumas“, kartų teisingumo klausimas, šeimos apsauga ir skatinimas.
D.Grybauskaitės žodynas: stipri politinė valia, prisiimti atsakomybę ir veikti šiandien, „atsakomybė veikti yra viso europinio projekto šerdis“, „politinė valia priimti atsakingus sprendimus“, „tokios stiprios politinės valios mums – europiečiams – reikia ir dabar“.
Antroji kalbos pusė pradeda springti technokratiniu žodynu: atsakinga fiskalinė politika, biudžeto balansavimas, skolos ir infliacijos valdymas, „socialinė ir užimtumo politika turi eiti kartu su struktūrinėmis reformomis ir ekonomikos skatinimo priemonėmis“, energetika ir skaitmeninė rinka, „atsakomybe grįstas bendras veiksmas“, struktūrinės ekonominės ir bankų problemos, tvarus augimas, lyderystė europiniu lygmeniu.
Net europietišką solidarumą prezidentė sugeba suvynioti į biurokratinį, politinį elitizmą, paminėdama tarsi tarp kitko tarp politikos sričių: „Tai tarsi medžio kamienas, iš kurio išauga tokios šakos kaip atsakingi finansai, socialinė aplinkosaugos, energetikos ir prekybos politika, solidarumas ir stipresnė Europos integracija.“
Kai to paties vyskupo kalboje ir klasikinėje europietiškoje tradicijoje solidarumas neatsiejamas nuo žmogaus orumo, dėmesio žmonėms, tautai, pagalbos silpnesniajam. Solidarumas – tai pirmiausia tiltas tarp valdžios ir piliečių, o ne tarp valdžios elitų.
D.Grybauskaitės Europa – tai technokratinė Europa. Tai jaučiančio didelę valdžią biurokrato pasiryžimas atkakliai ieškoti praktinių sprendimų, vykdyti politiką. Tai sraigtelis, matantis prieš save degančią problemą ir einantis ją spręsti. Jam nereikia žmonių, jam reikia problemų.
Politikoje turbūt reikia įvairių politinio veikėjo tipų, įskaitant ir biurokratinį. Tačiau ar tokie techniniai ir instrumentiniai politiniai veikėjai bent nujaučia, DĖL KO yra kuriama Europa?
Kur veda Europa be piliečių? Kam reikalinga politika be įsipareigojimo teisingumui?