Siūlome dailininko Rimanto Radišausko baigiamąją kalbą, kuri šį ketvirtadienį, užsitęsus teismo posėdžiui, taip ir liko nepasakyta. Kitas posėdis, per kurį teismas Lietuvos Respublikos vardu priims sprendimą, kaip nubausti dar vieną savo pilietinę pareigą vykdžiusį ir per Garliavos šturmą nuo pareigūnų smurtinių veiksmų nukentėjusį žmogų už tai, ko jis nepadarė, įvyks spalio 22 d. Šią iš baudžiamosios į administracinę perkvalifikuotą bylą nagrinėja Kauno apylinkės teismo teisėjas Bronius Varsackis.
Ilgai svarsčiau, ar ruoštis baigiamajai kalbai, kadangi tai, kas čia vyksta, sunku apibrėžti. Tačiau vardan čia esančių piliečių, kuriems taip pat yra iškelti absurdiški kaltinimai, privalau kalbėti tiek savo, tiek jų vardu.
Trejus metus stebėjau įvykius Klonio g. 5, Garliavoje. Tiek ten, tiek teismų salėse mačiau ir girdėjau melagystes, šmeižtą, iškraipytus faktus, apgaubtus paslaptimi iš mūsų žiniasklaidos ir teisėsaugos pusės. Ir čia, šiame procese, vyksta parodomasis susidorojimas su žmonėmis, kurie vykdė savo pilietinę pareigą, ir šiuo atveju – konkrečiai su manimi.
Pradžioje man buvo iškelta baudžiamoji byla. Kai prokuroras Ričardas Gailevičius aiškiai parašė, jog 2012 m. gegužes 17 dieną netrukdžiau nei antstolei, nei policijai vykdyti teismo sprendimo Klonio g. 5 kieme, tuomet Policija ėmė kurpti administracinio pažeidimo bylą: praėjus 9 mėnesiams po įvykių policijos pareigūnai rašė išgalvotus tarnybinius pranešimus, vienas iš rašiusiųjų net nebuvo tą rytą Garliavoje; kai teismo salėje policijos pareigūnai, suaugę vyrai, meluoja duodami parodymus arba visai praranda atmintį bijodami įvardyti, ką jie gina, vardan ko priversti taip žemintis, paminti savo garbę ir orumą. Visas šis procesas vyksta pagal okupacinius sovietinius standartus, jaučiasi tas pats stilius kaip rusiškos okupacijos pradžioje: tam, kad įbaugintų ir palaužtų žmones, nužudytųjų kūnus numesdavo aikštėse. Panašus stilius jaučiamas J. Abromavičiaus, V. Pociūno, D. Kedžio ir kitų nužudymų pateikimuose. Tuo pačiu šiuose procesuose norima palaužti užsimezgančias pilietiškumo apraiškas, įbauginti Lietuvos žmones ir atgrasinti juos nuo aktyvumo. Kaip okupaciniais laikais. Vienas iš tokių pavyzdžių – kovotojos už nepriklausomą Lietuvą disidentės sesės Nijolės Sadūnaitės gyvenimas: sovietinės okupacijos metu buvo teisiama du kartus, o nepriklausomos Lietuvos teisėsauga kovotoją teisė jau net tris kartus. Tragikomiška buvo stebėti, kaip prokurorai drebėdami nešė Seimo nariams Neringos Venckienės kaltinimą – 12 sekundžių trukmės vaizdinę medžiagą, o Seimas, irgi drebėdamas, skubėjo nubalsuoti.
Dabar, šiame procese užsimota susidoroti su manimi kaip su asmenybe ir mano išraiškos priemone – politine protesto tapyba, kurią plėtoju nuo 1988 metų. Savo paveiksluose „Liustracija“, „Du pasauliai“ ir „Justicija“ – jį kuriu paakintas šio proceso – vaizduoju tą pačią okupacinio laikotarpio užaugintą teisėsaugą-teisėtvarką, prisidengusią liustracijos skėčiu.
Taigi pridedu penkias savo darbų nuotraukas ir DVD diskelį apie tai, už ką esu persekiojamas. Kai 2010 metais Policijos departamentas patalpino internetinėje erdvėje informaciją apie mano darbų parodą prie Kedžių namų, po to, kai 2012 balandžio 19 d. Kultūros ministerija paskelbė viešą grasinantį kreipimąsi į menininkus, tapo aišku, jog tai yra persekiojimas ir politinis susidorojimas su manimi, nes jokio teisės pažeidimo ar nusikaltimo Klonio g. 5 kieme Garliavoje nesu padaręs. Nesigailiu, bet didžiuojuosi atlikęs ir iki šiol atlikdamas pilietinę pareigą, nors ir mažu indėliu – per protesto tapybą – mėginu pratęsti didžiųjų meistrų, kaip Francisko Gojos (Francisco Goya), Gustavo Dorė (Gustave Doré), Honorė Domjė (Honoré Daumier) ir kitų protesto tapybos meistrų kūrybinį kelią į demokratiją.
Žemai lenkiuosi tikriems piliečiams, kurie nebuvo abejingi kitų žmonių skausmui, nepabūgo šalčio, karščio, šmeižto, patyčių, kantriai stebėjo įvykius vykdydami pilietinę pareigą. Supratau, kad šie žmones per keletą metų išaugo tikrais Lietuvos piliečiais – patriotais. Jie suprato, kad Lietuvos nelaimės prasideda ir baigiasi ne vien Deimantės tragedija. Suprato, jog tai – okupacinės politikos ir teisėtvarkos likučių pasekmė.
Žmonės neišsigando ateinančios ginkluotos 240 pareigūnų minios, nepasidavė jų provokacijoms. Kai jūs, kelios dešimtys garbingo amžiaus piliečių, invalidai ir moterys, vykdydami savo pilietinę pareigą, buvote specialiai policijos pareigūnų užspęsti Kedžių namo kieme po laiptais į kampą, kai jums ir man buvo purškiamas cheminis skystis, laužiamos rankos, kai buvome smaugiami, tąsomi, draskomi ir spardomi gulintys su vėliava ant žemės, daužomi šautuvo buožėmis, mėtomi ant betono, nepalūžote, neprašėte pasigailėjimo.
Šiame parodomajame procese teisiama ne aš ir ne Jūs, tai mes teisiame nusikaltėlius prieš Žmoniškumą.
Dabar trumpai pažvelkime į esminius šios bylos aspektus. Administracinio teisės pažeidimo NEPADARIAU. Antstolei vykdyti Teismo nutartį NETRUKDŽIAU. Jokių kliūčių Antstolei patekti į namo vidų NESUDARIAU ir NESUKĖLIAU. Policijos pareigūnams NESIPRIEŠINAU.
2012 m. gegužės 17 d. įvykių Garliavoje metu NEBUVAU nė prie vienų namo durų, kur savo buvimu būčiau galėjęs kam nors fiziškai sutrukdyti patekti į namo vidų ar iš jo išeiti. Administracinės bylos medžiagoje nėra jokių mano, tariamai padarytą pažeidimą ir mano veiksmų neteisėtumą patvirtinančių įrodymų. Tokie įrodymai NEBUVO pateikti teismui ir proceso metu. Todėl bet kuris save ir Teisės bei Teisingumo principus gerbiantis teismas privalėtų mane išteisinti, o administracinę bylą nutraukti. Papildomai atkreipiu dėmesį, kad protokolas dėl tariamai padaryto Administracinio teisės pažeidimo man buvo surašytas be pagrindo, praleidus visus tokiam veiksmui leistinus terminus. Dėl to teismas neturėjo pagrindo priimti nagrinėti šią mano bylą.
Keista, kad šios bylos nagrinėjimo metu niekam nerūpėjo Policijos pareigūnų veiksmų tikslingumas, kryptingumas, judėjimo kryptis į ten, kur nėra ir nebuvo galimybės patekti į namą ne dėl žmonių kaltės, o dėl fizinio praėjimo nebuvimo. Keista, kad niekam nerūpėjo Policijos pareigūnų reikalavimų „atlaisvinti“ fiziškai neegzistuojantį praėjimą nepagrįstumas ir iš jo kylantis neteisėtumas. Keista, kad niekam šiame procese nekilo klausimų, kaip derėtų vertinti šitokius policijos pareigūnų reikalavimus: kaip teisėtai pagrįstus ar kaip pabrėžtinai paniekinančius bei provokacinius, siekiančius sąmoningai sukelti žmonių reakciją, kurios pagrindu, kaip matome dabar, visi esame apkaltinti vos ne kaip didžiausi nusikaltėliai – tai (kaip ir visas procesas šioje nesamo administracinio pažeidimo byloje) esmingai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos Žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos Konvencijos, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso pagrindiniams ir visiems kitiems reikalavimams, Padorumo, Teisingumo, Sąžiningumo, Profesionalumo principams, Etikos ir Moralės nuostatoms.
Tikiuosi, bus atkreiptas deramas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir žemesnių Lietuvos instancijų teismuose yra seniai suformuota teisinė praktika ir priimta gausybė sprendimų, kuriais žmonės, tapę policijos ir prokuratūros provokacijų aukomis, buvo absoliučiai pripažinti nekaltais ir išteisinti. Dėl šios priežasties Teismo sprendimas mano atžvilgiu tampa visuotiniu Sąžinės ir Padorumo klausimu.
2012 m. gegužės 17 d. įvykiai Garliavoje yra akivaizdus nusikaltimas Žmoniškumui – už tai numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso 100-jame straipsnyje dėl savo pilietinę poziciją išdrįsusių atvirai pareikšti žmonių bendruomenės persekiojimo ir pilietiškumo naikinimo, todėl labai svarbu, koks bus šio teismo sprendimas ir ką jis gins.
1. Administracinę bylą mano atžvilgiu nutraukti, kadangi nepadariau jokio teisės pažeidimo, o šios mano baigiamosios kalbos tekstą prijungti prie administracinės bylos medžiagos.
2. Teismui pateiktos bylos medžiagos ir joje sukauptų įrodymų pagrindu priimti sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nuo 2012 m. gegužės 17 d. iki šio momento trunkančio politinio susidorojimo su pilietiškai aktyvia Lietuvos visuomenės dalimi, jos persekiojimo ir naikinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100-jame straipsnyje numatytą atsakomybę už nusikaltimą Žmoniškumui – šio nusikaltimo prokuratūra netyrė ir nepateikė teismui savo tyrimo išvadų, šiuo klausimu nepasisakė.
Rimantas Radišauskas,
dailininkas
Kaunas
2013 m. spalio 3 d.
