Dainius Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę

„Šiaurės Atėnai“

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų.

Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas.

Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė. Žmogus visuomet skleidžia tai, koks jis yra. Tad net jei manai, kad iš tikrųjų sieki laimės kitiems, vis tiek pirmiau turi tapti laimingas pats. O pats netapsi laimingas tol, kol gyvensi dėl pinigų.

Todėl – liaukis gyvenęs dėl pinigų!

Nes tu iškeiti į juos kai ką daug brangesnį, neįkainojamą – savo gyvenimą, kurio už jokius pinigus nenusipirksi. Tai dovana, kurią esi gavęs iš anksto ir veltui, tau tereikia ja pasinaudoti. Iš tikrųjų gyventi, o ne nuolat sprukti nuo gyvenimo. Tai reiškia – būti savimi ir daryti gyvenime tai, ko iš tikrųjų nori, o ne slapstytis nuo savęs, apsimetinėti ir išsisukinėti. Iš tikrųjų būti savimi.

Iš tikrųjų būti savimi reiškia gyventi su širdimi, pagal širdį – klausyti savo širdies ir paklusti savo širdžiai.

Gal tu metų metus vagi, o tavo leisgyvė širdis jau baigia paskęsti ašarų klane, – tai įsidrąsink, prieik, pasižiūrėk jai į akis, paklausyk, ką ji tau sako. Tai tavo širdis, ne mano ir ne policininko. Gal ji tau sakys: vok kaip vogęs, – ne man spręsti. Nors siūlyčiau padaryti bandymą, bent iš smalsumo: vienąsyk tiesiog nepaimk svetimo, nors būtų pasitaikiusi puiki proga, ir tada paklausyk, ką apie tai sako tavo širdis. Svarbiausia – išgirsk ją! Tik žinok, kad mane tu gali apgauti, o savo širdies – ne. Jei ištiesi jai ranką, pakelsi iš balos ir toliau žengsi su širdimi – laimėsi gyvenimą.

Gal tu metų metus geri ir jau manaisi širdį pragėręs. Ne man spręsti. Bet gali padaryti bandymą. Ne dėl kitų, ne dėl kunigo, daktaro ar kokio tautininko – tiesiog iš smalsumo. Vieną bemiegę naktį ar ankstų rytą įsiklausyk ir paklausk: ką man daryti? Ne „nuo šiol gyvenime“, ne! Ką man daryti dabar, šią valandą? Gal paprasčiausiai išeiti į balkoną ar prieangį ir pasėdėti šią vieną valandėlę prieš žvaigždes ir brėkštančią aušrą? O gal nueiti iki miško ar prie upės ir, ant aukštesnės kalvos pasilipus, paprasčiausiai paverkti prieš dangų? Sunkūs apsisprendimai – ne širdies balsas, tai tik tavo baimė ir gynyba. Jiems reikia valios, o širdis teprašo vieno: be jokių apsisprendimų ir įsipareigojimų, tiesiog čia ir dabar, šią vieną valandėlę leisti sau daryti tai, ko ji nori. Tai, ko tu pats iš tikrųjų nori. O toliau – kaip išeis. Tik nepamiršk, kad niekas tavęs iš tikrųjų neverčia nuo jos, savo širdies, nusigręžti. Niekas neverčia ir negali priversti!

Gal tu dirbi statybose, o norėtum studijuoti fiziką, biologiją ar lietuvių kalbą ir literatūrą. Arba gal tėvų lieptas, draugų ar mokytojo įkalbėtas studijuoji fiziką, o norėtum dirbti miškininku ir gyventi miške arba, tarkim, ūkininkauti. Jeigu „norėtum“, tai tiek to. Bet jeigu nori, tai žinok: niekas tau nekliudo! Tik mintys. Tereikia paklausyti savo širdies, paklusti savo širdžiai ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori. Pradedant mažu pirmuoju žingsneliu, šiandien, šią valandą.

Lengva pasakyti? O ką, jei visas gyvenimas grius ir apsivers? Galbūt. Bet ar turi pasirinkimą? Juk gyvenimas be širdies tėra kalėjimas, vergija, o ne gyvenimas. Tad ar verta jo gailėti?

Aha, dar yra baimė. Paprasčiausiai baisu. Taip, baisu. Tiesą sakant, stoti su širdimi – tai tarsi nuoga krūtine pulti į mūšį. Šiuo požiūriu gyvenimas – tai negailestingas mūšis, kova, nuožmus karas. Karas su savo baimėmis. Ligi paskutinio atodūsio. Bet tu tegali pasirinkti viena iš dviejų: arba stoti į šį žūtbūtinį mūšį už savo širdį ir už gyvenimą, arba savo kalėjimo kamputyje susirietęs drebėti ir merdėti. Tik nepamiršk, kad niekas nežadėjo tavęs palikti gyvo už tai, kad susirietęs kamputyje drebėsi.

Taip, pasukęs su širdimi, gali prarasti viską: mielus įpročius, darbą, turtą, šeimą, draugus, gal net gyvybę. Galbūt gyvensi trumpiau, bet jei tikrai stojai už širdį – žūsi laimingas. Priešingu atveju galbūt gyvensi ilgiau, bet nemylėsi savo gyvenimo ir negerbsi savęs, o anksčiau ar vėliau vis tiek mirsi. Be to, ar tau kas pažadėjo, kad pasidavęs tikrai mirsi vėliau, o ne anksčiau?

Šitaip nemylėti ir negerbti savęs – argi tai ne savižudybė? Ar ne kaip tik dėl to dabar taip daug pasidaro galą? Ar ne iš baimės gyventi jie priėjo mirtį? O tu nebijok mirti, ir laimėsi gyvenimą.

Kilnios giminės sūnau, nebijok!

Stok už savo širdį, išsitiesk, pakelk akis ir nieko nebijok!

Ir neklausyk daugiau, kas tau ką sako, o tik savo širdies. Neklausyk buvusių draugų, jei ims tave šiepti, – anokie tuomet tai draugai! Neklausyk žurnalistų, kunigų nei ekstrasensų – tik savo širdies. Ji, tavo širdis, vienintelė žino.

Jei suabejosi, atsikelk trečią nakties, atsisėsk, o jei visai pasiklydai – atsiklaupk priešais savo širdį ir sudėk prieš ją visas savo mintis, visus jausmus, visas viltis ir nuogąstavimus, visus įmantrius išvedžiojimus, kurių prisiskaitei ar prisiklausei, visus kaltinimus, kuriais tave gal apsvaidė. Ir patylėk. Širdis žinos.

Vos gimęs vaikas dar nemoka vaikščioti, taip ir tu, radęs gyvenimą, kurį laiką keturiom repečkosi, šlitinėsi lyg girtas ir išdarinėsi visokias kvailystes. Bet ar gimęs vaikas turi kitą pasirinkimą, nei drįsti ir palengva išmokti?

Be to, pasirodyti kvailam – savaime verta pamoka. Atrodydamas kvailas tu kaip niekad aiškiai pradėsi suprasti, kad esi niekas. Visiškai nesvarbus. Svarbi tik širdis. Ji tavo viskas. O jai nė motais, kaip tu kam atrodai.

Kai pasielgsi teisingai, kad ir kaip tai iš šalies atrodytų, ji šypsosis ir švies. Ir nebus tuomet pasauly už tave laimingesnio! Kai pasielgsi žioplai, ji žiūrės į tave ramiai ir tiesiai, kad ir kaip gudrautum teisindamas savo žioplumą. Kai padarysi tikrą kiaulystę, rasi ją nusigręžusią – ir prisiminsi, kaip buvo, kol jos dar visai nepažinojai. Iš to tau bus pamoka, ko iš tikrųjų nenori.

Nuo pilvo širdis bene ryškiausiai skiriasi tuo, kad pilvas tegali imti, o širdis reikalauja duoti. Gal dabar vėl pagalvosi apie pinigus ir susirūpinsi: kam ir kiek turėčiau duoti, kad atsipirkčiau? Bet nuo širdies neatsipirksi, kad ir kiek išdalintum, ypač jei dalinsi iš baimės ar savimeilės. O jei kam duosi iš širdies, iškart būsi laimingas. Be sąlygų ir išlygų.

Bet svarbiausia išmokti duoti taip, kaip sodininkas tręšia ir laisto, o verslininkas investuoja. Pasėti širdį savo gyvenime ir auginti jos atžalas pasaulyje. Pirmiausia atiduoti jai visus likusius metus, dienas ir valandas, visas akimirkas, o tada auginti viską, kas iš jos čia randasi. Tręšti, laistyti ir auginti, kas randasi iš širdies. Iš tavo širdies ir iš kito širdies, nes kai atpažinsi kito širdį, tarp jų nebebus skirtumo.

Tai ir yra aukojimas. Aukoti – tai ne atsipirkti nuo ko ar ko atsisakyti. Iš tikrųjų aukoti – tai įdėti malką ar įlieti degalų ugnin, kad ji išaugtų ir ryškiau sušvistų. Degalai – tai visos mintys, visi jausmai, visi patyrimai ir poelgiai, visa, kas tik nutinka kas akimirką; ugnis – tai širdies šviesa. Iš tikrųjų aukoti – tai viską mesti širdies ugnin, kad ji ryškiau sužibtų, išaugtų, drąsiai įsipliekstų, nebeužpučiama jokių skersvėjų, galiausiai tarsi sprogimas visa užlietų, visa persmelktų neužblėsinama šviesa.

Tik nesakyk, kad nesupranti, – tai paprasta! Gal pamiršai? Lietuvi, tave juk kitados vadino ugnies garbintoju! O ir lietuvio vardo tu juk vertas tiktai tol, kol lieji šitą auką.

Pamėgink šitaip valandą – ir patirsi Gyvenimą, pamėgink dieną – ir rasi Laimę, pamėgink metus – ir susigrąžinsi Tėvynę, kuri išsiskleis ir pražys aplink tave kaip tavo širdies sodas.

O jei ne, tai ne tu pirmas, ne tu paskutinis. Būta čia.

satenai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
46 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
taip taip

lietuvi – maxima laukia tavo darbščių rankų.
pliusai – minimalus atlyginimas, absoliuti darbdavių kontrolė ir pasityčiojimas.
juk tau pinigai nerūpi – o rūpi tarnauti bei vergauti.

Amigo

Nuostabiai paprastai išdėstyti patys sudėtingiausi dalykai.Ačiū.

Letas Palmaitis

Taip, nuostabiai paprastai paaiškinta, kaip reikia viską mesti pragaro ugnin. Tie, kurie gyvena dėl pinigų (o tikras verslininkas yra tas, kuriam rūpi pelnas – investicija turi grįžti su pliusu, kad ir minimaliausiu, kitaip tai ne investicija), šio rašinio neskaitys. Tie, kurie metų metais vagia – juo labiau neskaitys, net nesupras, kam ir kas čia parašyta. Skaitys tie, kurie nori bent nebūti šantažuojami mokesčiais, kad nesumokėję neteks pastogės, arba kad sumokėję, kentės badą – ar tokių mažai? Kaip jie staiga ims ir numos į tai ranka? Ar gyvendamas prie šiukšlių konteinerio gali kažkam kažką duoti iš širdies? Nebent pašvinkusios silkės likutį tokiam pat bomžui, kuris pasirodo ir prie kontenerio yra konkurentas (mačiau Kaune ant konteinerio užrašą: „Čia Českos chata”). Neseniai mačiau… Skaityti daugiau »

Lietuvis

Dievas nėra daiktas šalia kitų daiktų. Tai gilioji kiekvieno iš mūsų esmė. Kiekviename iš mūsų yra dieviškoji kibirkštis, taigi pats Dievas. Jam liekama ištikimi tiek, kiek liekame ištikimi savo sąžinei. XIII – XIV a. lietuviai liko ištikimi Dievui tiek, kiek gynė savo tautinę savastį. Lygiai tas pats galioja ir šiems laikams. Pagarba D. Razauskui.

Letas Palmaitis Lietuviui

Tas pats žodis D-vas skirtinguose tikėjimuose turi skirtingą reikšmę. Reikia žiūrėti ne skambesio, bet reikšmės. Baltų žodis kildinamas iš indoeuropiečių *deiva- „spindintis dangus”, o kadangi kito žodžio neatsirado, šis žodis pavartotas ir Apreiškimo D-vui reikšti. O vis dėlto baltų religijoje ši sąvoka jungia žmogų, gamtą ir Visatą kartu, yra VISKO esmė, įskaitant „kiekvieną iš mūsų”. Tai nėra Kūrėjas anapus Jo sukurtos Visatos, Kuris save apreiškia, kaip Viešpats, žmogui konkrečiais Savo nurodymais. Toks yra ne visko esmė, bet visa ko PAMATAS, Kūrėjas, o todėl – Viešpats. Taigi NIEKO PANAŠAUS, NIEKO BENDRA! Mat abraominis D-vas nėra „natūralios” panteistinės religijos sąvoka, leidžianti ir emanacijas, ir daugdievystę iš jų (sumoje vis tiek viskas išlieka viena!) Todėl pagonis neatskiria savęs nuo gamtos, gyvena kartu su… Skaityti daugiau »

o jeigu

nezinai ko is tikruju nori ?

Vaje vaje

Kliedeseliai kliedesiai. Patarimas autoriui – gydykites.

Dar vienas

Demesio istroskes tautos „guru”.

Apuokiukas

Labai malonu, kad ,,Tiesos.lt” atrado Dainių Razauską. O kad nepasiklystume tarp dievų, bent jau aš kartais bandau atsakyti tokios kartais abstrakčios, sakykim, sąvokos kaip Dievas, ją keičiant tokiomis, labiau konkretesnėmis kaip Praamžius, Jahvė, Elis, kartais – Absoliutas ar netgi Fizikos dėsnių Kūrėjas.

kietis

kažkodėl nesijaučia šiame straipsnyje jokio „širdies sėjimo”. Tik grafomanija su polinkiu moralizuoti.
sorry.

eglė Letui Palmaičiui

o kam aplamai reikia aukoti ir dargi sielą?
kokia čia matematika?
ar Dievo meilė nėra besąlyginė?

eglė

atrodo, kad autorius pritempinėja kriksčionybę prie pagonybės.
tarsi pagoniai neaukodavo nekaltų mergaičių statydami pilis, ar neaukodavo karo belaisvių dievams savo „sakralinėje” ugnyje.

Letas Palmaitis eglei

Skaitykite, prašom, mano komentarą Lietuviui apie žodį, kurį pavartojote.
Jei suprantate, klauskite Jo Paties, kam Jis nustatė aukas ir net atėjo pas mus Golgotos Auka, Kurioje privalome dalyvauti mistine gyvenimo ir Eucharistijos Komunija įsijungdami į Jo Atpirkimo darbą.
Bent jau Auką Jo besąlygiškam šventumui ir teisingumui supranta visi abraomitai, tačiau net ir pagoniškų tikėjimų nėra be aukos.
Pasiaukojimo atvejų galėtume įžiūrėti net ir gyvūnų pasaulyje.
Auka yra tol, kol yra kaltė, kančia ir mirtis.

Nebesutrikes lietuvis

Nu va perskaiciau if viskas tvarkoj, jau nebesutrikes it viska susigrazinau.

Nebesutrikes lietuvis

Jau daugiàu niekad del pinigu nedirbsiu. Pasakiau bosui kad man algos nebemoketu, dirbsiu ne del pinigu o is idejos. Bosas stebisi if liepia eiti pas psichiatra nes sako neaiskus as jam kazkoks.

koklis

na man atrodo, kad dauguma komentuojančių per protingi šiam tekstui, arba bijo pasirodyti kvailiais.
Juk aiškai autorius pasakė,- klausyk širdies balso. Ar tai yra sunku suprasti? Ne, nesunku. Tik daugelis pabandę, nenori toliau tęsti, nes atsirūgo. Ir ima tada jau toliau klausyti kitų balsų ir kalbėti, kalbėti, kalbėti (šiuo atveju, rašyti). Nes kažkaip skaudu būna po to.

Jota

Palmaitis tvirtina: „Bent jau Auką Jo besąlygiškam šventumui ir teisingumui supranta visi abraomitai”.
Ne! Neišskirdamas iš vadinamųjų abraomitų musulmonų kaip eretikų, atmetusių Evangeliją, Palmaitis sudaro įspūdį, neva išpažįstantieji islamą suvokia ir Kristaus Auką ir yra vienodai lygūs (doktrina) su krikščionimis. Islamas prasidėjo kaip krikščionybės e r e z i j a, skirtumas tas, kad ne pačioje krikščionių Bažnyčioje, o už jos ribų.
Nesileiskite suklaidinami, – islamas paniekino Kristaus Auką, o ne ją „suprato”, kaip tvirtina Palmaitis. Ją atmetė ir lig tol buvusi Dievo išrinktoji tauta – žydai.
Dievo Apreiškimas pasibaigė sulig paskutinio apaštalo mirtimi. Jokio Apreiškimo musulmonai negavo.

Palmaitis dėl Jotos

Palmaitis netvirtina taip, kaip Jotai norisi matyti. Jota nesupranta, kas yra eretikai ir erezija. Erezija yra iškreipto mokymo skelbimas tarsi neiškreipto, arba bandymas pakeisti visų priimtą mokymą modifikuotu, priimtu tik grupelės žmonių (eretikų). Musulmonai iš pat pradžių nepripažino JHS Išganytoju ir nepriėmė nei D-vo Įsikūnijimo, nei tikybinio mokymo apie JHS Atperkamąją Auką. Tai liudija pirminis musulmonų tikėjimo šaltinis – pats Koranas. Todėl jie nėra jokie „eretikai”, bet yra atskira religija. Abraomine ji vadinama todėl, kad pagal klasifikaciją netinka prie „natūralių” panteistinės kilmės religijų, bet yra apreikštinė pagal vien tik judaistinius požymius (toks pat D-vo Kūrėjo, atskiro nuo Visatos ir nesusiliejančio su ja tikėjimas, tikėjimas D-vo apreiškimais per angelus ir pranašus, tikėjimas Abraomo pašaukimu (Apreiškimu jam), Abraomo sūnaus paaukojimu, paskesne žydų… Skaityti daugiau »

Lietuvis Letui Palmaičiui

Ne apie filologiją kalbame, Letai Palmaiti, o apie žmogaus santykį su Dievu. Dievas yra gilioji mūsų esatis, pasireiškianti visų pirma sąžine. Taigi, „išgano” mus mūsų pačių sąžinė, o ne Dievo vardas, sąvoka, knygos, doktrina ar jos sergėtojai. Dievo transcendentiškumas suprastas pažodžiui yra absurdas. Prasmę jis įgauna tik atsižvelgiant į žmogaus begalinį nuotolį nuo savo giliosios esmės, Tikrojo Aš arba Dievo. Kiekvienas iš mūsų gyvenimo aplinkybių esame priversti atlikti vienas ar kitas pareigas likimui, savo giliajam Aš arba Dievui. Pasikartosiu: XIII – XIV a. kalbant apibendrintai lietuvio pareiga buvo ginti savo tėvynę, savo tautinę savastį. ūtent tuo gynimu jis ir išganydavo save. Šių laikų lietuvių visuomenė turi savus uždavinus, bet manau, ne paskutinę vietą užima ir tautinės savasties gynimas kaip išganomasis… Skaityti daugiau »

Lietuvis Letui Palmaičiui

Dievo transcendentiškumas, kūrimas ex nihilo, dvasios ir materijos priešprieša tėra ideologinės konstrukcijos, neturinčios jokios atspirties realiame gyvemime, Būtyje kaip tokioje. Būtis iš tiesų yra vienos prigimties savo giliąja esme, t.y., Nesuvokiamąjame Būties Centre, Absoliute, Vienyje, Dieve (vieninteliame iš ties vertame Dievo vardo). Būtent šis Vienis emanuoja iš savęs visą regimąją, suvokiamąją Visatą. O žmogus yra tik viena paskutiniųjų emanacijų, viena paskutiniųjų evoliucijos grandžių, taigi labai nutolusi nuo Dievo (tik šiame begaliniame nuotolyje ir galima įžvelgti „transcendentiškumo” sąvokos prasmingumą).

Julius Puras Letui Palmaiciui

Man regis jūs per stiprei tikite tokiomis fikcijomis kaip indoeropieciai ir išgalvoti jų kalbom kuriose dievas reiškia „spindintis dangus”. Mes lietuvei esame tokie patiklus kad mus gali apkvailinti bet kas.

Jota L. Palmaičiui

Patarsiu jums tokį dalyką: mąstydamas vadovaukitės ne indukciniu metodu kaip Bažnyčios modernistai, bet dedukciniu. To jums pakaks, turėtumėt suprasti. Toliau jei nenorite, galit nebeskaityti. Glaustai paneigsiu, ką parašėt. 1.Pirminis musulmonų tikėjimo šaltinis yra ne Koranas, o veikiau ikiislaminė animistinė arabų kultūra bei religija (dvasių, magiškojo akmens garbinimas ir kt.) 2.Islamas nėra apreikštinis, nes iškraipo ne tik NT, bet ir ST nuo pat Biblijos pradžios (pats minėjote, kad pasak islamo, Abraomas aukojęs neva Izmaelį, o ne Izaoką); t.p. esama iškraipymų dėl Mergelės Marijos, dėl Jėzaus gimimo ir kt. 3. Islamo „dievas” nėra tas pats Dievas, kuris apreiškiamas t i k per Jėzų Kristų. Tikrasis Dievas yra trejybinis Dievas, ir Biblijoje jau nuo pat Pradžios knygos Dievas netiesiogiai apie tai apreiškia. Tokio… Skaityti daugiau »

Jota

Man gražiausias lietuvybės puoselėjimo, didžio mokslininko, kalbininko, istoriko ir nuostabiai kūrybingos, dievobaimingos asmenybės pavyzdys yra prof. Zigmas Zinkevičius (bent dvidešimčia metų vyresnis už jus, p. Palmaiti). Netrukus pasirodys jo knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas”.
Štai iš ko verta imti pavyzdį. Pagarba Profesoriui.

"Kada pasibaigė D-vo Apreiškimas, reikia paklausti

Popiežiškojo Grigaliaus universiteto dėstytojas t. Dariuszas Kowalczyk SJ re kurį pristato Vatikano radijas: „Dievas galutinai apsireiškė Jėzuje Kristuje. Jėzuje sudaryta Naujoji Sandora yra galutinė ir „nebelauktina jokio naujo viešo apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus“ (66), sako Katekizmas, cituodamas šv. Kryžiaus Jono žodžius: „tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą“. Bažnyčia mums sako, jog Apreiškimas baigėsi mirus paskutiniam apaštalui. Tačiau kartu matome, jog yra dogmų (pavyzdžiui Mergelės Marijos paėmimas į dangų), kurios, tokia forma, kuria jas žinome šiandien, nebuvo žinomos Evangelijos paskelbimo laikais. Katekizmas patikslina, jog „nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas“ (66). Jėzaus asmenyje ir jo veikloje buvo suteiktas visas… Skaityti daugiau »

Jota dar Palmaičiui

Dėl komentatorių, tai pats sakėt, kad ginčus dėl krikščionybės mažai kas skaito, nebent Vaidas VDS. Vieni pripažįsta pagonybę, kiti nesuka sau galvos dėl painesnių dalykų, treti išvis neigia. Nesiimu ir aš mokytojos vaidmens, neturiu nei noro, nei laiko. O jūs įsijautėt į „Rašto aiškintojo” vaidmenį ir jums labai patiko;).

Tradicija

Nenorėdamas kištis į dr. L.Palmaičio ir Jotos ginčą, vis dėl to atkreipčiau dėmesį, kad tradicijos ir „modernizmo” skirties branduolys yra santykis su katalikiškuojus ekskliuzyvimu, išreiškiamu garsiąja formule – extra ecclesiam nulla salus (už Bažnyčios išganymo nėra). Tad bandymas tradiciją remti posusirinkiminiais Bažnyčios dokumentais nėra labai pagrįstas. Kita vertus, kad pats katalikiškasis tradicionalizmas yra istorijos rezultatas – nerasime jo dominavimo pirmiaisiais Bažnyčios amžiais. Bet čia jau kitas klausimas.

Letas Palmaitis tradicijai

Nėra jokio mano ir Jotos ginčo, bet yra Jotos karštas noras įodyti, neva kalbu vien klaidingai. Tą „įrodydama” vėl skelbia, neva aš kažkur teigęs, kad islamas – Apreiškimas kaip ir judėjiškas Apereiškimas. Niekad to nesakiau. Sakyta apie Apreiškimo ELEMENTUS, o tai matyt ir turėjo mintyje Jonas Paulius II bučiuodamas Koraną. Niekur nepretenduoju į Jotos neklystamumą, bet prašau rimtų argumentų, bet ne nuorodų į Dariuszą Kowalczyką ką tik sakius, kad ir šventieji klysta. Dariusz Kiowalczykas nėra paskelbtas šventuoju, o svarbiausia – nėra Popiežius, kurio vieši veiksmai atstovauja visai Bažnyčiai (ginčas, kokios yra „ex cathedra” sąlygos šiuo atveju tuščias, atgal kelio nėra). Paprasčiausiai neįmanoma suvokti, neva D-vas leido pasaulinę religiją „per klaidą” neturėdamas jos savo Plane kažkuriai misijai. D-vas yra Visagalis. Niekad… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis Lietuviui

Kartą Jums jau atsakiau. Dabartiniai Jūsų teiginiai yra tvirtinimas, kad teisingas yra tik panteizmas. Valio, tikėkite, kaip Jums patinka. Man atrodo, kad beviltiška žmogaus proteliu suvokti tai, kas iš principo be galo aukščiau jo proto galimybių. Todėl tikėjimas ir yra sąžinės, bet ne proto reikalas. Tikėkite savo panteizmą, o aš pasirenku kreacinį monoteizmą ir neketinu ginčytis ten, kur protas nesiekia. Tai tikėjimo dalykas. Mano tikėjimas paaiškina man svarbiausią praktinį egzistencinį klausimą – kančios klausimą. O kaip Jums tai paaiškina Jūsų tikėjimas? Be to, o tai gal ir svarbiausia, turiu Apreiškimą (plg tokią nuostabią, niekieno nepaneigtą pranašystę, kaip Iz 53 ilgais amžiais iki Golgotos!), o ką Jūs turite?

Ne Jota rašo "absurdus" -

žr. kun. G. Pragash Suresh str. „Kaip suprasti islamą”.

Toliau – „Paprasčiausiai neįmanoma suvokti, neva D-vas leido pasaulinę religiją per klaidą” – čia jau be komentarų, kaip ir kai kurie kiti L. Palmaičio teiginiai.

Lietuvis

L. Palmaičiui. Teigiate, kad “[…] beviltiška žmogaus proteliu suvokti tai, kas iš principo be galo aukščiau jo proto galimybių”. Manyčiau, kad tai nepagrįstas proto reikšmės sumenkinimas. Žmogaus protas (atskiro individo, žmonių grupės, ar tam tikro laikmečio visos žmonijos) iš tiesų yra labai ribotas, tačiau juk jis gali būti suvoktinas tik kaip visos realybės apraiška. Nėra ir negali būti dviejų ar trijų realybių, valdomų dviejų ar trijų (ar daugiau) logikų. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Žmogaus protas, žmogiškoji logika yra tik didesnės, gilesnės logikos dalis, bet ne viena logika šalia kitos, tarkim, dieviškos. Jei taip būtų, apskritai būtų neįmanoma suvokti Dievo. Lygiai tas pats pasakytina apie materijos ir dvasios santykį – jei tai absoliučiai skirtingi dalykai, santykiavimas tarp jų būtų neįmanomas, taigi ir… Skaityti daugiau »

L. Palmaitis Lietuviui

Proto neįgalumas ir yra, kad neįmanoma suvokti nei begalybės, nei monizmo ar nemonizmo. Žinoma, religija ne filosofija ir religijų teiginiai, kurie skirti ne filosofams, bet žmonių vidurkiui, dažnai kertasi su logika. Juo labiau abraominių religijų, kurių esmė ne matomųjų fizinių reiškinių, bet dorovės aiškinimas. Taip pat nesuprantamas Jūsų teiginys, neva negali būti kelių realybių, kadangi neaišku, kokią realybę turite galvoje. Abraominiam tikinčiajam negali būti tiesos ir dorovės reliatyvumo. Jei sakome, kad D-vas yra anapus Visatos, tai nereiškia VIETOS anapus Visatos, bet tai, kas protui neprieinama. Tuo tarpu Visata suprantama kaip savimi apribota erdvė ir laikas – nei vieno, nei kito anapus jos nėra (ar yra keletas visatų – kitas „klausimas”). Jūsų požiūris paprasčiausiai suprantamesnis, bet tai nereiškia, neva teisingesnis. Sakyčiau… Skaityti daugiau »

L. Palmaitis dėl Jotos pastabos

Ar kun. G. Pragash Suresh straipsnis yra privalomas aiškinimas?

Lietuvis Letui Palmaičiui

„Proto neįgalumas ir yra, kad neįmanoma suvokti nei begalybės, nei monizmo ar nemonizmo”: konkretus individas ar žmonių grupė gal ir negali, tačiau juk žmogaus protas yra tik didesnio proto dalis taip kaip žmogaus realybė yra didžiosios realybės dalis. Taigi tai, kas nesuvokiama dabar, bus suvokiama vėliau ir taip pažinimas tęsis be galo. O tai, kad monizmas ir nemononizmas, begalybė ir pan yra puikiausiai suvokiamos filosofinės kategorijos įrodo darnios filosofinės ir relginės sistemos, jomis pagrįstos. Dorovė yra tos pačios realybės dalis, kuri pavaldi tai pačiai logikai – labai keista, kai norim išskirti vieną realybės sritį iš jos visumos – juk dorovinių veiksmų subjektas yra žmogus kaip realybės dalis – tad kur čia pagrindas”dorovinės” ir „nedorovinės” realybės skyrimui? Labai keistas klausimas: kokią… Skaityti daugiau »

Jota L. Palmaičiui

Jn 8, 31-32: „Jei laikysitės mano mokslo,
jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
jūs pažinsite tiesą,
ir tiesa padarys jus laisvus“.

Tai jums atsakymas dėl „žmogaus proto neįgalumo”, dėl to, ką privaloma išpažinti, o ko ne. Nenuvertinkit žmogaus kaip Dievo paveikslo galimybių.

Man atrodo, kad mums reikėtų daugiau praktikos, mažiau beprasmiškų ginčų.
Tik turint asmenišką ir autentišką ryšį su Dievu, atsiskleidžia Tiesa. Siela prisipildo džiaugsmo, ramybės ir meilės, ko jums ir linkiu.

Letas Palmaitis Lietuviui

Tas ir yra, kad D-vas negali būti joks OBJEKTAS nei Visatoje, nei už jos ribų, kur „vietos” (erdvės”, o vadinas. ir „objektų”) nėra. Geriau pasakytumėte pagal panteizmą, kad D-vas yra visa ko Vienintelis SUBJEKTAS. Tai būtų nuosekliau. Bet ir kreacinio monoteizmo požiūriu D-vo neįmanoma aprėpti, nes Jis Kūrėjas ir dėl Jo viskas egzistuoja. Tik Jis realiai YRA (Tetragrama), todėl „iš čia” Jo nesimato, „nėra”. Matomi vien objektai. Svarbiausia, ko protas iki šiol nesupranta (supranta teoretiškai, bet negali atvaizduoti praktiškai) – materialaus ir nematerialaus prigimčių. Protas žino, kaip veikia gyvoji ląstelė, iš ko susideda, bet negali jos pagaminti. Tam reikia „pagaminti” jos „sielą”, kuri yra tarsi nežinoma dvejetaininės sistemos formulė. Pvz., nematerialų išreiškiame materialiais ženklais, tarkim, kokį nors materialų turinį vaizduojame… Skaityti daugiau »

Lietuvis Letui Palmaičiui

Būtent,kad Dievas nėra joks objektas šalia kitų kitų objektų, tačiau tamstos siekis „išimti” Dievą iš būties kaip tokios ir leidžia (bei verčia) Dievą įvardinti objektu (nors jūs šio žodio ir nevartojate). Visa Būtis yra Dievo apraiška, o Dievas kaip nekintamas ir giliąja prasme nesuvokiamas, tačiau filosofiškai būtinas jos centras. Juo labiau, kad ir pats rašote, kad „kreacinio monoteizmo požiūriu D-vo neįmanoma aprėpti, nes Jis Kūrėjas ir dėl Jo viskas egzistuoja. Tik Jis realiai YRA (Tetragrama), todėl “iš čia” Jo nesimato, “nėra””. „Tik Jis realiai YRA(Tetragrama), todėl “iš čia” Jo nesimato, “nėra”” – šiais žodžiais Jūs iš esmės pripažįstate tą patį monistinį pasaulėvaizdį, kurio laikausi ir aš. Atrodytų ginčui nebėra pagrindo. Tačiau Jūs ir toliau kalbate apie panteistinio monizmo ir tradicinio… Skaityti daugiau »

Letas Lietuviui

Jūs tik pakartojate panteistinį požiūrį. Be abejo, mano požiūris monistins, tačiau ne panteistinis. Čia ir yra sunkumas. Nes D-vo realybė nepažini ir yra būtent ANAPUS, o tai, ką manote esant realybė, yra Jo sukurtoji visata (visatos ar pan.) Kodėl nesilaikau panteizmo? Todėl, kad tokiu atveju D-vas nėra atskiras nuo manęs Asmuo ir Kūrėjas. Toliau visa krikščionybė darosi priedu prie kokio nors budizmo, krišnaizmo ar pan., nes subyra 1) nupuolimas, 2) Atpirkimas. Galima tik pasvaičioti apie bodisatvas ar pan. Tai jokia krikščionybė, nes krikščionybė yra konkretus tikėjimas, bet ne Jūsų „šiek tiek” pakoreguotas (plg. dar VDS su jo urantijomis). Todėl tikėjimas įpareigoja. Čia nieko blogo, nes žmogaus samprotavimai apie D-vo Prigimtį (monizmas), begalybę yra juokingi ir neįrodomi. D-vui netinka monistinės „substancijos”… Skaityti daugiau »

Letas Lietuviui PS

Dar dėl „substancijų“ ir „realybių“, monizmo ir dualizmo ar kaip kitaip. Mat „pagrindinis filosofijos klausimas“ formuluotas „kas pirmiau: materija ar sąmonė“. Jei pasakom „materija“ bus „materializmas“, o jei „sąmonė“ – „idealizmas“. Prie pastarojo priskirdavo ir D-vą bei visą dvasinį pasaulį. Jei ir viena ir kita yra viena „substancija“, bus monizmas, norint „materialistinis“, norint „panteistinis“ (nors, tiesa pasakius, materialistinis monizmas, išvedantis sąmonę iš materijos yra „nesąmonė“, nes visi teiginiai baigiasi neįrodomu „tokia yra materijos savybė“). Iš tikrųjų turime reikalą su monizmu ir dualizmu. Jums atrodo, kad kreacionizmas būtinai dualistinis, nes tada bus dvi skirtingos „substancijos“, todėl Jūs teigiate panteistinį monizmą. Čia gal vertėtų sugrįžti prie sielos sąvokos, kuri hebrajiškai nefeš ir skelbiama esant gyvybe. Gyva nuo negyvo (pagal ST) skiriasi būtent… Skaityti daugiau »

Lietuvis L. Palmaičiui

Pirmiausia, man visiškai neaišku kaip iš esmės galima atskirti panteizmą nuo monizmo mūsų pokalbio kontekste (beje, mano pozicija būtų artimesnę panenteizmui, nors tai ir ne tiek svarbu). Pagal kokius kriterijus jūs skiriate monizmą nuo panteizmo? Be abejo, skirtinas pav. materialistinis monizmas (arba paprasčiausiai materializmas) nuo spiritualistinio monizmo (man kaip tik ši pozicija artimesnė (taip, aš linkęs savo pasaulėžiūrą vadinti spiritualistiniu monizmu). Bet iš šio virtualaus pokalbio su jumis man neatrodo, kad Jūs norėtumėte save priskirti materialistinio monizmo stovyklai. Tad, pasikartosiu, jūsų monizmo ir panteizmo skyrimo pagrindas man lieka visiškai neaiškus. Atrodo, drįstu taip teigti, vienintelis pagrindas tam tik siekis bet kokiomis priemonėmis likti ištikimam krikščionybės dogmatiniam pamatui. Ir tai suprantama. Tai jūsų tikėjimo pozicija. Aš ją gerbiu. Man Kristus taip… Skaityti daugiau »

Lietuvis L. Palmaičiui

Savo atsakymą įkėliau, neatreipęs dėmesio, kad jūs papildėte savo pasisakymą. Tačiau, kaip matau, atkreipiau dėmesį būtent į tuos dalykus, kuriuos ir jums norėjosi pabrėžti. Taip, iš tiesų, ortodoksalios krikščionybės kreacionizmas būtinai turi būti dualistinis. Gerb. Letai, nėra jokios materijos ar dvasios. Galima būtų kalbėti apie formą ir ne formą. Bet tai bus tas pats. Tai, tėra tik viena „substancija” – bet tai juk išplaukia iš pačios vadinamojo „panteizmo” esmės. Man kaip tik visiškai nesvarbu, giliąj prasme, kas ką sukūrė, nes kaip rašiau, visada bus Jis ir ne jis (kitas(i)). Yra tik procesai, judėjimas, kaita, perėjimas iš vienos formos į kitą. Tačiau ta kaita, judėjimas, perėjimas yra tvarkingas dėsningas, o ne chaotiškas. Štai kas iplikuija ir hierarchijos, centro, Dievo, bsoliuto būtinybę.… Skaityti daugiau »

Jota skersom

Žinote, tie filosofiniai ginčai gal ir reikalingi, bet jei pereini nuo filosofinių Dievo paieškų prie konkrečių religinių, pasieki kelio atkarpą, kada belieka vienintelis santykis: Dievo ir tavęs, vienintelis rūpestis – neįžeisti Dievo.
Šiaip paprastai kalbant, nederėtų nei per daug atsipalaiduoti (Lietuvis: „Man Kristus taip pat mano asmenyės dvasinis pagrindas, nors aš jo ir negrindžiu dogmatinės krikščionybės postulatais”), nei per daug susikaustyti (L. Palmaitis). In medio virtus, kaip sakoma:).

Letas Lietuviui

Aš Jums ir atsakiau, kad „substancija” yra šios Visatos faktas. D-vas tikimas anapus jos, taigi apie jokias „substancijas” negali būti kalbos. Protas nepajėgus spręsti tai, kas išeina už jo ribų. Belieka tikėjimas, o jis ir turi svarbiausią moralinę vertę. Juk dar ir svarbu, kurį tikėjimą pasirenki. Tačiau pasaulinės religijos yra duotybė. Jei nenori turėti asmeninės religijos, bet pasirenki pasaulinę, privalai priimti ją tokią, kokia yra, bet ne taisyti jos „urantijomis”. Tuomet apskritai viskas subyrės ir bus neaišku, apie ką Petras ir apie ką Jonas.

neaišku pačiam L. Palmaičiui,

kad krikščionybė skelbia, jog ji yra v i e n i n t e l ė Dievo apreikštoji, ir jokių kitų religijų, jai prieštaraujančių, Dievas neapreiškė. Liaukitės skleidęs savo liguistas fantazijas.

L. Palmaitis

Čia turbūt Jota pavėlavusi vėl išsišoka, neva aš „skelbiu” kažkokias kelias apreikštas religijas (tiksliau – tikėjimus, nes religija dažnai yra tikinčiųjų institualizuotas tikėjimas, tik senasis judaizmas buvo Paties D-vo institualizuotas). Neskelbiu ir neskelbiau! Beje, Apreiškimas Senajame judaizme ir Mesijiniame judaizme, kurį vadiname krikščionybe, yra susijęs su Sandora tarp D-vo ir žmogaus. Apreiškimas tai Sandoros (Abraomo, Sinajaus, Golgotos) Apreiškimas. Kita vertus, jei Katalikų Bažnyčia pripažįsta individualius apreiškimus ir Švč. Mergelės Marijos apreiškimus (o kadangi tai Mergelė tapusi Bažnyčia, t.y. Kristaus Kūnu, bet ne Deivė, tokie apreiškimai irgi yra D-vo), tai bet koks dalinis apreiškimo elementas nėra tapatus Sandoros (religijos) Apreiškimui – plg. Pr. 17, 21: „Bet Savo Sandorą Aš įsteigsiu su Jicchaku”! Joks Jišmaelis neminimas ir jokios dar vienos apreikštos religijos… Skaityti daugiau »

Jota L. Palmaičiui

Klausykite, arba – aš nesuprantu jūsų, arba jūs – pamirštate, ką buvot rašęs, – išsisukinėjate, – nesuprantate analizuojamojo dalyko. Gerai, tarkim, aš nesuprantu jūsų. Ką turit galvoje rašydamas, jog „pasaulinės religijos yra duotybė”. Kieno duotybė? Jei žmonių, tai nėra absoliučiai jokia duotybė, o sugalvota mišrainė, neturinti jokios išganomosios reikšmės. Tuomet belieka padaryti išvadą, kad t i k r a duotybė tegali būti Dievo. Tai ką tuomet jūs skelbiat? ???????? Toliau: „jei Katalikų Bažnyčia pripažįsta individualius apreiškimus…” – skaitykit visą savo pastraipą. Ar suvokiat, ką parašėt? Ar gali idv apreiškimas (arba Marijos) p a p i l d y t i arba ką nors naujo pridėti (nes, anot jūsų, „nėra tapatus”) jau duotam Apreiškimui? KBK 841 kada nors paneigs pati Bažnyčia,… Skaityti daugiau »

JOTAI

Kai gimėte, Jums Kudirkos „Tautiška giesmė” jau buvo duotybė, nes ne Jūsų valioje buvo pakeisti, pvz., „Iš praeities tavo sūnūs” kitais žodžiais, pvz., „Tik iš D-vo tavo sūnūs”. Jei kas pakeistų, tai būtų nebe Kudirkos tekstas. Jei kas pakeistų kad ir japonų sintoizmą, tai bus nebe sintoizmas, o Urantija nebe Evangelija. Visa tai duotybės visiems bent dabar gyvenantiems, kas nepatinka? „Kas davė”? Daug kas. Viena – D-vas, kita – žmonės. Ne apie tai kalbėta.
Be to, ne su Jumis juk polemizavau, todėl ne Jūs turite ir priekaištus man reikšti, juolab jei nesuprantate.
Dėl Jišmaelio prastai skaitote Torą. Skaitykite įdėmiai Berešit 21, 17-20.
Barūch Ha-ŠEM!

46
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top