Pilietinis Tiesos.lt portalas toliau pristato Lietuvos Sąrašo kandidatus į sostinės tarybą. Šį kartą paprašėme filosofės ir kultūrologės dr. Daivos Tamošaitytės, keletą metų buvusios Senamiesčio bendruomenės atstove, pasidalyti savo mintimis apie dabartinės savivaldos negales, kaip jas būtų galima įveikti, kokios asmeninės patirtys jai pačiai atrodo svarbiausios ir kuo jos galėtų būti naudingos įgyvendinant Lietuvos Sąrašo programą.
Nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu: esminė mūsų savivaldos negalė yra ta, kad jos tiesiog… nėra ir kad būtent aktyvūs piliečiai galėtų būti pagrindinis jos atsinaujinimo variklis. Tik savo sutelktais, aktyviais veiksmais, inicijuodami įstatymų veikimą (ne imitaciją), naujų potvarkių priėmimą ir pan. jie gali pagerinti savo gyvenimą. Pilietinių iniciatyvų yra daug ir puikių. Tereikia leisti piliečiams jas įgyvendinti pagal visas savivaldybei suteiktas teises, o esant kliūtims, naudotis savo konstitucinėmis galiomis jas pašalinti.
Į Lietuvos sąrašą – „inteligentų maištą“, kaip jį pavadino Darius Kuolys – ir aplink jį susibūrė iš tiesų didelė dalis inteligentijos. Per prezidento rinkimus ši nestandartinė, iš esmės visuomeniška partija iškėlė sėkmingai kandidatavusį Naglį Puteikį. Tęsdamas pradėtą darbą Lietuvos sąrašas iškėlė jį į Vilniaus mero postą bei kandidatus į savivaldybės tarybą.
Šį Seimo narį palaikiau tada, palaikau jį ir dabar. Įsidėmėjau jį, kaip tvirtų principų, su korupcija nuosekliai kovojantį žmogų, dar tada, kai jis pradėjo dirbti politiko darbą Klaipėdoje. Įsidėmėtina ir tai, kad kilus naujajam sąjūdžiui jis bene vienintelis iš politikų ėmėsi konkretaus darbo su visuomenininkais, kaip jis pats sako, atiduodamas jiems skolą. Darbštus ir kompetentingas, šis politikas pradėjo tiesti tiltus tarp valdžios ir paprastų piliečių apeliuodamas į sąžinę.
Kadangi šią jo veiklą stebėjau iš arti, galiu paliudyti, jog Naglis Puteikis yra viena tų retų asmenybių, atkakliai dirbančių vardan taip trūkstamo susitarimo. Sunkiausia turbūt pramušti įsigalėjusią nuomonę, jog į politiką eina žmonės, turintys tik asmeninių ambicijų ir savanaudiškų interesų.
Lietuvos Sąrašas bene vienintelis, kuris naudojasi konstitucine teise remti kitų partijų kandidatus ir nepartinius kandidatus, aktyvius visuomenės narius, jei tik mato juose tikrą, nedemonstratyvų pilietinį užtaisą. Todėl noriu pabrėžti, kad ir šiuose savivaldybių rinkimuose tiek Naglis Puteikis, tiek daug kitų kandidatų į sostinė tarybą nėra partiniai, tačiau tai gali būti, kaip ir mano atveju, tiesiog individuali nuostata likti savarankiškiems, kartu remti Lietuvos sąrašo intencijas bei programą kaip leidžiančias plačiau, kūrybingiau veikti mūsų visuomenėje.
Plėtodama demokratiją, nuomonių įvairovę savo gretose ir aplinkui, ši jauna partija turi daug šansų subręsti ir ilgainui realizuoti daug tikslų, kuriuos sau kelia lietuvių tauta, suvokianti save kaip suvereną ir demokratinės respublikos garantą. Visa tai sakau ypač dėl to,jog būtina suprasti, kokiais metodais veikia vadinamosios sisteminės partijos – lobizmu ir statistinių narių nuomonės nebuvimu, vadovybės muštru ir kitomis sudėtingomis, varžančiomis sąsajomis su valstybės struktūromis. Išlaikyti vidinę partijos narių lygybę, palaikyti kryptingą veiklą iškeltų uždavinių atžvilgiu, pagaliau tąjį visuotinai pajuokiamą idealizmą – kone antgamtinis uždavinys. Jo siekti, mano nuomone, ir gali tik brandus, išprusęs inteligentijos sluoksnis. Kitaip sakant, rizikuoti, bet bent jau pamėginti įgyvendinti svajones.
Sutikau būti įtraukta į kandidatų sąrašą ir dėl to, kad, kaip ir mano kolegos, aš suvokiu neišvengiamybę atkurti piliečių savivaldą. Ji ir tik ji yra Lietuvos būklės gerėjimo atkūrimo pradžia bei pamatas. Kita vertus, prieš aštuonerius metus, kai surinkau gyventojų parašus ir tapau Senamiesčio seniūnijos bendruomenės atstove, entuziazmo buvo gerokai daugiau. Vargu ar dabar taip džiugiai kalbėčiau, kaip anuomet Violetos Baublienės laidoje „Stilius“. Juk nuo 2008 metų padėtis drastiškai pasikeitė ir iki šiol negerėja. Pasakysiu tik tiek, kad bendruomenių atstovams nebuvo sudarytos sąlygos spręsti esminių klausimų įstatymiškai ir kad niekas taip nežlugdo iniciatyvų kaip viršūnių veto.
Gavusi vilniečių pasitikėjimo mandatą pirmiausia daryčiau viską, kad savivaldybė užtikrintų finansinį, administracinį ir idėjinį pamatą bendruomenių veiklai. Ši taryba yra savotiškas tarpininkas tarp mero ir piliečių bei jiems atstovaujančių seniūnijų ir seniūnaičių. Realią veiklą galėtų užtikrinti darbas bendroje komandoje su Lietuvos sąrašo iškeltu kandidatu į merus.
Toks meras kaip Naglis Puteikis galėtų padaryti kai ką panašaus į tai, ką nuveikė Niujorko meras Rudolphas Williamas Louisas Giuliani III, pradėjęs savo veiklą 1994 metais. Tuo metu gyvenau Amerikoje, o „didysis obuolys“ (vadinamasis „Big Apple“) visoje šalyje garsėjo kaip chaotiškas, korumpuotas, netvarka ir nusikalstamumu pagarsėjęs didmiestis. Keliaudama po valstijas visur išgirsdavau vylingą klausimą: „Ar jūs vis dar gyva?“ („Are you still alive?“)
Taigi šis meras padarė tai, kas buvo, regis, neįmanoma. Per keletą mėnesių Niujorką pavertė kone pavyzdiniu miestu! Pirmiausia, jis pagarsėjo atkirčiu lobistams, kurie norėjo diskriminuoti tam tikras silpnesnes visuomenės grupes ir pelnytis jų sąskaita (įsivaizduokime visą Wall Street’ą, su kuriuo jis turėjo kovoti…). Ypač plačiai nuskambėjo ir sukėlė skandalą jo posakis, jog jis nepersekios nelegalių imigrantų, nes ir jo protėviai iš Italijos į Ameriką atvyko nelegaliai ieškodami geresnio gyvenimo ir kad svarbiausia yra sudaryti jiems sąlygas natūralizuotis. Suprantama, tokia pozicija yra išskirtinė Amerikos ypatybė, kuri kuria legendą apie laisvuosius Vakarus.
Tačiau man svarbu kas kita. Šis meras tapo legenda dėl to, kad parodė stuburą ir pilietinę poziciją, tikrą demokratinę nuovoką, ypač pasitarnavusią per Rugsėjo 11-osios įvykius. Jis sutelkė žmones svarbiausioms pilietinėms vertybėms ginti. Net ir JAV istorijoje tai vienas unikaliausių pavyzdžių.
Koks yra iš tiesų veikiantis principas, leidžiantis įgyvendinti Giuliani tipo pertvarkas? Pradėti reikia nuo apatinių grandžių iki pat viršaus. Tai yra, pareikalauti atsiskaityti už darbą, kuris apmokamas iš piliečių kišenės. Valdžioje esantieji privalo reikalauti tiesioginės savo pavaldinių atskaitomybės. Kada mūsų valdantieji kalba apie korupciją ir kaip būtina ją išgyvendinti, bet nereikalauja atsiskaityti už savo darbą, tada ir kyla klausimas apie jų principingumą. Šešėlinės ekonomikos mastas kalba apie tai, jog tam tikri valdantieji asmenys ją tiesiog palaiko vien užmerkdami akis. Nevalingumas, suinteresuotumas tik asmenine nauda, aiškios strategijos nebuvimas sudaro sąlygas nesąžiningiems tarnautojams grobstyti valstybės turtą. O reikia tik tiek: drįsti išrinkti tokius merus, kurie tam padarys galą. Savivaldybės gali tapti atraminiais židiniais pažaboti melagingų standartų praktiką ir starto pozicijomis į didžiąją politiką – kaip ir visose demokratinėse šalyse stengtis išsikovoti žmonių palaikymą ne tuščiais šūkiais, o realiomis pastangomis susikurti autoritetą viešai matomu ir vertinamu darbu dėl tų pačių žmonių gerovės.
Nereikėtų stebėtis rinkimų rezultatais, kai renkami vis tie patys politikai, partiniai sąrašai, nors, atrodytų, daugelis supranta, jog jie tik iš dalies atstovauja renkančiųjų interesams. Taip yra dėl sukurtos uždaros sistemos, iš kurios, teisybę pasakius, naudą gauna nemaža aktyvių rinkėjų dalis. Tačiau sustabarėjusi sistema, kai į partijas jauniems gabiems politikams patekti labai sunku, kai užsienyje gyvenantis elektoratas dažnai negali pasinaudoti rinkimų teise, baigia išsisemti.
Norėčiau kreiptis ne į žmones, kurių balsus galima nupirkti pradedant dabar jau trim eurais ir baigiant pareigomis ar stambiais sandėriais (vis tiek neišgirs), o į tuos rinkėjus, kurie yra arba įbauginti, arba nusivylę ir net neina balsuoti. Ateina permainų metas, kai kiekvienas pilietis iš tikrųjų gali keisti padėtį valstybėje. Svarbu aktyviai įsijungti į rinkimus ir praverti langą, kad įsilietų šviežio oro: balsuoti tik už žinomus nekorumpuotus kandidatus, ypač – už nepartinius, gerą vardą užsitarnavusius visuomenininkus, kurie be jokių lėšų atkakliai dirba žmonių labui. Nepalikime savo pilietinių teisių atvykėliams iš svetur, nes jie tikrai bus skatinami jomis pasinaudoti mėginant išjudinti stringančius sistemos ratus, tačiau jiems susigaudyti naujos tėvynės aktualijose bus nelengva, ir tuo gali pasinaudoti tos pačios figūros, kurioms mūsų žmogus esmiškai nerūpi. Tegul balsuoja, bet nepamirškime, kad esame savo valstybės šeimininkai, savo kultūros tradicijų ir istorijos perėmėjai.
Kartais atrodo, jog partijų teroras pasiekė tokį lygį, kada jos pačios dūsta nuo pernelyg didelio savivaliavimo ir žmonių neryžtingumo, tarsi sakytų: sustabdykite mus, jei galite, kitaip sakant, elgiasi it Leonardo di Caprio įkūnytas personažas – sukčius filme „Pagauk, jei gali“. Tačiau dažniausiai suvoki skaudžią tiesą, jog daugeliui jose besiglaudžiančių tik imti mokančių asmenų tiesiog neprieinamas valstybinio mąstymo matmuo – jie nepajėgia suprasti, kad politinis postas turėtų būti prestižinis tik todėl, kad jis suteikia teisę rūpintis silpnesiu už save patį, plėtoti aukštesnių humanistinių intencijų veiklą. Tam trūksta ne tik išsilavinimo – būtent humanitarinio, o ne technokratinio, bet ir tiesiog pilietinės sąžinės ir klausos.
Paironizuosiu: Lietuva tokia rami ir taikinga šalis, jos gamta tokia santūri, jog kai kam tiesiog nagus niežti sukelti stichines nelaimes. O jei tokių natūraliai beveik nėra (žinotų mat lietuviai, kaip reikėtų kapanotis iš uraganų ar žemės drebėjimų padarytų milijardinių nuostolių), ką gi, patys valdantieji įkūnija stichinę nelaimę nusiurbdami tuos milijardus kitais būdais…
Ir per šių rinkimų kampaniją beveik visiškai nekalbama apie žmogų, jo poreikius, apie grėsmingai didėjantį nuskurdintų žmonių sluoksnį. Partijų programose svarbiausi yra daiktai: pastatai, krantinės, rekreacinės zonos, gigantomaniški projektai ir kas tik nori, bet ne žmonės. Tad kodėl tie žmonės, laikomi net mažesne vertybe už daiktus, turėtų balsuoti už sudaiktėjusius politikus, kurie veikiausiai yra susikūrę asmeninę gerovę ir žvelgia iš stendų akinančiomis šypsenomis, už partijas, kurios visą mėnesį šurmuliuos televizijos laidose ir savireklamai iš tų pačių žmonių kišenės per mėnesį išleis iki šešių šimtų tūkstančių eurų? Negi jie bedančiai ne tik ta prasme, kad neturi pinigų, kaip rodo statistika, nueiti pas odontologą, bet ir nesugeba paskaičiuoti, kiek metų (o gal gyvenimų) jiems tektų lenkti nugarą, kad uždirbtų tokią sumą? Kiek yra supratingųjų, kaip vienas interneto komentuotojas, šmaikščiai pasakęs, kad diržus galima veržtis tol, kol nepamatai, kad jis jau ne ant juosmens, o ant kaklo? Juk į absoliutaus skurdo sluoksnį pagal pajamas patenka ir vaikai, ir kuklių profesijų žmonės (visa tai skaičiais detaliai išdėstyta N. Puteikio straipsniuose), ir mokesčiais engiami menininkai, ir mokytojai, ir net mokslo institutų darbuotojai, kuriems iki šiol neatkurti per krizę nurėžti etatai (kur tai matyta, kad mokslų daktarai neturi teisės dirbti visu etatu, bet turi „teisę“ uždirbti maždaug 350–450 eurų per mėnesį?..). Kitaip nei socialiniu grotesku tokios tvarkos nepavadinsi.
Taigi būtent tokia tvarka, pirmiausia sostinėje Vilniuje, ir yra keistina, o nesąlygiškai saugotinas pirmiausia žmogus, pilietis ir jo teisė į savivaldą, kurią turėtume suvokti plačiai. Juk savivalda apima ir konkrečius, ir dvasinius dalykus, tokius, kaip atkurtas orumas, nuo kurių ir reikėtų pradėti.
Šiuo metu yra įsivyravęs toks „ekonominis“ modelis, kai aklai tikima, kad visuomenės mechanizmus savaime, kone stebuklingai sureguliuos „nematoma laisvosios rinkos ranka“. Tačiau niekur, net JAV šis modelis visa eiga neveikia; kad ir kokia turtinga būtų valstybė, yra visiškai aišku, jog ne visi jos nariai gali ir privalo kurti pelną. Yra tokios piliečių grupės ir institucijos, kurios didžiąja dalimi, ne mažiau kaip septyniasdešimčia procentų, turi būti finansuojamos valstybės. Tarp jų – ne tik socialiai remtinos (neįgalieji ir pan.), bet ir tokios, kurios kuria nematerialines vertybes ir kurių naudą galime įvardinti kaip viešąjį gėrį. Socialinė politika paremta šių grupių rėmimu dėl to, kad jos kuria ilgalaikę vertę, prestižą, sudaro šalies kultūros branduolį ir reprezentuoja miestą, regioną, šalį pasaulyje. Jeigu santykis tarp pelno siekiančių visuomenės narių ir kuriančiųjų nematerialines vertybes šlubuoja, gyvenama pastarųjų sąskaita, ne tik nuskurdinami šie gyventojų sluoksniai, bet smunka visos visuomenės gerovė.
Lietuvoje, ypač skolose paskendusiame Vilniuje, ir matome tokio valdymo disbalansą: savivaldybės, kurios ir turi būti svarbiausi piliečių teisių bei poreikių atstovavimo židiniai, tų teisių netekusios ir paverstos pelno siekiančių monopolijų įkaitėmis. Tai – nemokšiškas, nevalstybinis ir net ekonomiškai neišprusęs požiūris, keliantis grėsmę patiems valstybės pamatams. Kaip padaryti, kad būtų atkurta žemutinė savivaldos grandis, kad savivaldybės taryba tarnautų bendruomenių interesams, užtikrintų juridinę ir finansinę jų bazę, dėstoma Lietuvos Sąrašo programoje.
Reikia pagaliau pradėti gerbti žmogų ir jo iniciatyvas, leisti padėti joms skleistis. Ir nebijoti kaltinimų populizmu, nes juos ypač pamėgę totalios konkurencijos adeptai; šis žodis tampa vieninteliu kaltinimu nerandant, kaip sukompromituoti realių permainų siekiančius žmones. Juk meras, skirtingai nuo prezidento, Seimo pirmininko ar ministro pirmininko, yra arčiausiai žmogaus, labiausiai matomas ir dėl to itin įtakingas asmuo. Jo tiesioginis darbas ir yra rūpintis piliečių, žmonių (populus) gerove. Bent jau taip turėtų būti. Meras, kuris slepiasi nuo žmonių, yra neprieinamas, slepia nuo viešosios nuomonės savo planus ir ataskaitas, yra ne meras, nes nesupranta pareigų esmės.
Taigi supraskime esminius savivaldybės principus ir matykime, kaip jie veikia. O tada eikime ir balsuokime.