„Respublika“
Maždaug 1760–1770 metais Tolminkiemyje, Prūsų Lietuvoje, genialus lietuvninkų dvasinis ganytojas, poetas, kompozitorius ir inžinierius Kristijonas Donelaitis toniniu hegzametru rašė keturdalę poemą. Ji per stebuklą išliko ir „Metų“ pavadinimu, kurį suteikė pirmasis jos leidėjas Liudvikas Rėza, tapo lietuvių kalbos bei literatūros klasika.
Lietuviškasis Homeras, laisvalaikiu konstravęs klavesinus, ką tik Europoje pasirodžiusį fortepijoną bei didelio jautrumo optinius prietaisus, barometrus, termometrus ir mikroskopus, ne mažiau nei savo sodą išpuoselėjo rašytinę kūrybą ir iš karto ne tik padėjo pamatus grožinei Mažosios Lietuvos literatūrai, bet ir kilstelėjo visą lietuvių kultūrą iki europinio lygmens. 1977 metais UNESCO Donelaitį įtraukė į pasaulinės kultūros paveldą. Tačiau Donelaitis stulbina ne tik sodria ir nepakartojama gyva kalba, per tris šimtus metų įgaunančią vis didesnę vertę. Jis rašė tuo metu, kai dėl karo, bado ir maro kolonizuojamose žemėse lietuvninkų liko tik pusė gyventojų. Jo pasakėčios ir didysis epas – tai rūstus metraštis, įamžinantis tolydžio pavergiamos kadaise laisvos tautos degradavimą; jis su neprilygstamu įžvalgumu kuria personažus, kurie ima mėgdžioti svetimtaučių – vokiečių, prancūzų ir šveicarų – manieras ir taip praranda buvusią santūrią etiką, pamiršta savas tradicijas, aptingsta ir tampa nebevertinami net svetimų ponų, kurie nebemoka už darbą, verčia valstiečius vogti mišką, kad sumokėtų mokesčius, ir net patį pasakotoją, garbingą seniūną Pričkų, dėl šilingo nudobia it šunį. Atneštinės gyvensenos ydas Donelaitis išjuokia barokine kalba – tai godumas, apsirijimas, bedievystė, ponystė, jos aiškiai lieka svetimos būrui ir dievobaimingam savam žmogui. Skaitau tuos tūkstančius eilučių ir girdžiu kalbą, artimą tai kalbai, kuria kalbėjo mano močiutė, gyvenusi netoli tų kraštų. Randu archajinius žodžius, dviskaitą, nesvietišką grožį, iškart mane grąžinančius į protėvių pasaulį. Muzikali, stringanti į širdį, o dar parašyta klasikiniu hegzametru ta šnekta budina suvokimą: juk tai testamentas, tai perspėjimas mums, tai – dabartis.
Tik nūnai ginkluotą karą pakeitė informaciniai karai, marą – žudančios ideologijos, su kuriomis ateina mirtinos ligos, o badą sukuria politika, kuri savą žmogų išveja ieškoti duonos kąsnio į tų pačių svetimtaučių žemes. Mes, anot Donelaičio „kytri lietuvių pilosopai“, stebime tą patį procesą, kuris sunaikino unikalų prūsų paveldą ir pačius žmones. Ką tas testamentas liudija? Karaliaučiaus kraštą po Antrojo pasaulinio karo galutinai nusiaubė sovietų armija „išvaduotoja“, fiziškai išnaikinusi autochtonus ir palikusi dykynę. „Tik“ prieš 50 metų. Bet šis procesas vyksta ir toliau. Dar gyvi amžininkai, kurie regi, kaip neseniai (XX a. pradžioje) lenkų Armijos Krajovos neteisėtai atplėštos Punsko, Suvalkų ir Stalino Baltarusijai priskirtos etninės lietuvių nuo amžių gyvenamos žemės patiria Prūsijos likimą. Suvalkuose šiais metais uždarytos lietuvių mokyklos, liko tik viena. Gudijoje (Baltarusijoje) Gardine, istoriniame LDK mieste teliko saujelė (141 žmogus), kuri laiko save lietuviais, aktyviai besidominčiais lietuvybe. Gervėčių apskrityje, Rimdžiūnų mokykloje, lietuvybės židinyje Gudijoje, teliko 64 mokiniai, iš lietuviškų ir mišrių su baltarusiais šeimų. Jiems buvo stebuklas išgirsti lietuvių kalbą gyvai šių metų rudenį (vykome su Rašytojų sąjungos desantu). Iš mokytojų pasisakymų aiškėja, kad šeimose kalbamasi baltarusiškai, o pasak mokytojų, politika yra tokia, kad lietuviukai (amerikiečių dipukų išgalvotas apibūdinimas lietuviams klajokliams terminas) turi persikelti į Lietuvą, kuri tėra perkėlos punktas į išsvajotają Europą… Pribloškė tyrai, buvusios Lietuvos etninės žemės, nūnai dirvonuojančios ir besiskiriančios nuo likusios Gudijos: apmirę kaimai, užkaltos ir sudegusios sodybos. O neseniai tose žemėse skambėjo lietuvių kalba, dainos, unikalios tarmės, būdingos tik tiems kraštams. Ką tik, prieš keletą metų, ekspedicijos užrašinėjo dainas ir gyvą kultūrą… Ir vietovardžiai – dar išlikę?… Verdiktas aiškus: lietuvių Baltarusijoj tuoj neliks. Kaip ir Lenkijoj, Ukrainoj. Pridurkime prie gyvos žaizdos faktą, kad ir Ukrainoje, LDK partnerėje, šiais metais uždarytos paskutinės lietuvių mokyklos. Taigi kyla klausimas, kaip Lietuvos valdžia rūpinasi savo mažumomis kaimyniniuose kraštuose. Atsakymas vienareikšmiškas: jokio prioritetinio diplomatinio ir finansinio palaikymo, nes per neilgą laikotarpį sunyko unikalios etninės bendruomenės lietuvių istorinėse etninėse žemėse, nededama jokių diplomatinių pastangų palaikyti santykį su kaimynais. Tuo tarpu mažumų, kurios čia, Lietuvoje, tėra atvykėlės, interesai Lietuvoje finansuojami pilna eiga. Kam dirba Lietuvos vairininkai? Ne titulinei tautai. Tuomet paklauskime kartu su disidentu monsinjoru Alfonsu Svarinsku: „Kada Lietuvoje bus Lietuvos valdžia“?
Mums teliko dabartinė apkarpyta ir nustekenta Lietuvos žemė, kurią norima parduoti. Mes nebeturime kitų namų pasaulyje, tik šitą – mažą likusį lopelį prie Baltijos jūros. Ar mes išnyksime kartu su kitomis pasaulio kalbomis ir kultūromis, kurios nyksta nuo žemės veido kasdieną? Donelaitis atsako: „Ūkius mums atims ir nešt lieps ubagų krepšą“. Veizėkit lietuviai ir mąstykit. Ir kartu Donelaitis neša mums, lietuviams, humaniškąją žinią: „Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai/ ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai,/ kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, kad baisybės pekliškos visur išsiplatins,/ ir tarp ponų taip, kaip tarp glūpintelių būrų, tikt klastas ir šelmystes išvysime kyšant./ Ir toliau: „Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, šelmystes pramanyt, kekšaut bei dievą paniekint ir, kas dar daugiaus yr pramonių, prasimanyti, – tai visa vieta baisingos mūsų gadynės.“ Donelaičio žodžiai yra Apšvietos amžininko žodžiai, skirti mums, lietuviams. Humanisto ir filosofo žodžiai. Tai genialaus Švietėjo kalba, kuri mus, jo ainius, priverčia sudrebėti. Rūpinkimės savo senolių paveldu ir dora, nes pasaulis andai yra sumaišty. Skaitykime „Metus“. Donelaitis kaip pranašas numatė mūsų „gadynės“ baisumus ir kartu nusakė visas apgaules, su kuriomis susiduriame ir nūdien.
Sausio pirmoji – Donelaičio trišimtasis gimtadienis. Kad naujieji metai prasideda su mūsų kultūros milžino minėjimu – Apvaizda. 2014 metai tebus po Donelaičio ženklu – kaip lietuvių tautos dvasinio ir kūninio Atgimimo ženklu. Kad andai legendinio alpinisto Vlado Vitkausko iškelta Trispalvė Himalajų viršukalnėje taptų gaire net tiems, kurie ją naudoja kaip skudurą Pilsudskio antkapiui nuvalyti. Kad Lietuvos „valdžia“ suprastų, kam tarnauja – savo Tautai, ar svetimiems ir saviems donelaitiškiems „smirdams“, nes „kur dingtų ponai, kad jie būro netektų ir kad bėdžius toks su šūdais jiems nepadėtų“. Sodriai, liaudiškai pasakyta. Be politkorektiškos cenzūros. Taip, kaip yra. Prisiminkime, kad esame seniausia pasauly indoeuropiečių tauta ir kultūra, turinti turtingiausią Europoje žodyną. Įrodykime savo pranašumą kitiems. Tebūnie 2014 metai lietuvių Atgimimo metai.
2013 m. gruodžio 31 d.