Tiesos.lt siūlo gegužės 7 dieną LRT radijuje vietoj rinkiminių debatų vykusį žurnalistės Agnės Skamarakaitės ir antros kadencijos siekiančios prezidentės Dalios Grybauskaitės pokalbį.
Pokalbio įrašą galite išklausyti ČIA.
Agnė Skamarakaitė: Dar kartą laba diena. Prie mikrofono Agnė Skamarakaitė ir tęsiame laidą, skirtą prezidento rinkimams. Studijoje kandidatė į prezidentus Dalia Grybauskaitė. Laba diena.
Dalia Grybauskaitė: Laba diena.
A. S.: Kandidatai burtais pasiskirstė, kuriam koks laikas skiriamas. Pagal LRT ir Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintas taisykles, jeigu kandidatai atsisako diskutuoti tarpusavyje, kiekvienam jų skiriama po 25 minutes eterio laiko. Gal, ponia Grybauskaite, nuo to ir pradėkime – vienas kandidatas piktinosi, kad Jūs nedalyvaujate diskusijoje su kitais dviem kandidatais, kaip burtai iškrito. Ir klausytojų irgi yra tokių laiškų. Kodėl pasinaudojote vis dėlto ta taisykle, kad galite dalyvauti viena?
D. G.: Todėl, kad noriu kalbėti akis į akį su Lietuvos žmonėmis, o ne su atskirais kandidatais. Tai mano prioritetas visada buvo – kalbu atvirai ir noriu matyti kiekvieno Lietuvos žmogaus akis ir, aišku, pasiekti jo ausis. Todėl ir pasirinkimas toks.
A. S.: Kodėl siekiate antros kadencijos?
D. G.: Išties šis apsisprendimas atėjo visai nesenai, kai pamačiau po rinkimų naują koalicijos sudėtį, kai pamačiau, ką koalicija ruošiasi daryti, ir tuo pačiu metu (tai buvo prieš pusantrų metų maždaug) prasidėjo agresyvėjanti išorės situacija, t.y. mes pamatėme naują Rusijos prezidentą.
Taigi Lietuvai iškilo tiek karinio saugumo klausimai, tiek ekonominio ir energetinio saugumo klausimai, be jokios abejonės, ir socialinio. Tai būtent šios priežastys – Lietuvos žmonių saugumas – karinis, ekonominis, energetinis, socialinis – visa tai buvo tos priežastys, dėl ko apsisprendžiau. Ir taip pat mačiau, kad ekonominis pakilimas, kuris prasideda Lietuvoje, neturi pasiekti interesų grupių kišenių, o turi pasiekti kiekvieną Lietuvos žmogų. Tai taip pat tokią grėsmę mačiau iš kai kurių dabartinės koalicijos atstovų. Taip pat, kad neišgrobstytų Lietuvos korumpuotos grupuotės, kad Lietuva neišsivaikščiotų. Taigi, daug tų priežasčių ir daug tų svarbių įvykių, kurie atsitiko per paskutinius pusantrų metų, kurie įtakojo mano apsisprendimą.
A. S.: Kokias klaidas jaučiatės padariusi per pirmąją kadenciją: sprendimai, kurių nereikėjo priimti, arba sprendimai, kurių reikėjo, bet nepriėmėte?
D. G.: Aš gal kalbėčiau apie pamokas. Ir išties mokausi kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną yra įvairios situacijos ir jos būna nepasikartojančios. Kai ką pasisekė padaryti geriau ir džiaugiuosi, kad daug ką pasisekė padaryti teismų sistemoje, kovojant su korupcija, bet, be jokios abejonės, ne viską. Ir būtent čia matyčiau ateities savo darbus, jeigu būsiu išrinkta. Kalbant apie kovą su korupcija, apie pokyčius VSD ir prokuratūroje – taigi, socialinės atskirties mažinimas, apginamumas šalies ir toliau turi būti stiprinamas. Taip, kad, manau, kad daugelį dalykų, kuriuos pradėjau, jie turi būti tęsiami ir tikrai tai darysiu.
A. S.: Kokia Jūsų pozicija dėl referendumo, draudžiant žemę parduoti užsieniečiams?
D. G.: Aš esu už galimybę žmonėms pasisakyti svarbiausiais valstybės klausimais referendumuose. Bet konkrečiai šis referendumas ir jo formuluotė didele dalimi prieštaravo mūsų stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai. Taigi jau VRK turėjo laiku tiesiog galbūt paprašyti organizatorių pakeisti formuluotę, nes išties mes patys tokiu referendumu būtume paneigę savo stojimo sutartį į Europos Sąjungą. Bet aš čia norėčiau, kad visiems būtų aišku mano pozicija dėl žemės pardavimo kaip tokios, – aš už tai, kad pirmiausia žemė patektų į Lietuvos žmonių rankas ir kad tie saugikliai užtikrintų tokį procesą, politikai turėjo įstatymą išnagrinėti, ramiai priimti, o ne taip, kaip dabar – skubos tvarka, pridėjus perteklinių saugiklių, kuriuos jau reikia taisyti.
Taigi tai labai svarbu, kad politinė Seimo narių atsakomybė turėjo būti išreikšta visai kitaip ir tuomet nebūtų išprovokuota tokia banga pasipriešinimo, ir žmonės nebūtų gąsdinami, kad Lietuvos žemė gali būti išnešiota. Lietuvos žemė visada liks Lietuvoje, Lietuvos žmonių rankose, ir tai tikrai užtikrins ne tik šis įstatymas, bet ir visi kiti įstatymai, taigi žmonės neturėtų tikrai pergyventi dėl to, nes visos Europos Sąjungos šalys priėmė tokius įstatymus ir niekur ta žemė neišsivaikščiojo, o liko tose šalyse, tų šalių piliečių rankose.
A. S.: Ponia Grybauskaite, tame referendume dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams yra ir kitas klausimas – dėl 100 000 parašų – kad tiek užtektų, norint inicijuoti referendumą. Ar šitai nuostatai pritartumėte?
D. G.: Ne, aš šitai nuostatai nepritariu. Aš manau, kad tai yra per žemas skaičius ir tai reikštų didelę politinę destabilizaciją valstybėje. Ir manau, kad Konstitucijoje numatyti 300 000 yra ta riba, kuri gerai tarnavo Lietuvai visus tuos 20 metų nuo 1992 metų ir manyčiau, kad destabilizuoti padėties nereikėtų. Ypač matome, kad tokia situacija dėl referendumų naudojasi, sakykim, mums nedraugiškos šalys, matome, kas darosi Ukrainoje, kaip referendumų pagalba, tokiu demokratiniu instrumentu naudojasi diktatūrinės ir autoritarinės valstybės, mėgindamos netgi atimti dalį kitos šalies teritorijos. Todėl manyčiau, kad stabilumas, bet tuo pačiu balansas tarp stabilumo valstybėje užtikrinimo, jos saugumo ir į žmonių nuomonę atsižvelgimo, tas balansas turi išlikti ir ta riba 300 000 yra tikrai ta riba, kuri mums tarnavo visus 20 su viršum metų.
A. S.: Ar tas „gerai tarnavo“ reiškia, kad, na, nebuvo surengta tų referendumų būtent?
D. G.: Buvo, turėjome referendumus. Tiktai tarnavo, turiu galvoje, ta prasme, kad tai padėjo šaliai vystytis, tapti Europos Sąjungos šalim nare ir nekvestionuoti kiekvieno klausimo smulkaus, nes atskirti, kas yra labai svarbus klausimas, kaip yra numatyta Konstitucijoje, koks ne – nėra taip lengva.
A. S.: Donatas iš Palangos mums skambina, laba diena.
Donatas: Laba diena, prezidente. Mes linkim Jums laimėti pirmam etape. Mūsų šeima priėmė jūsų kvietimą kiekvienam asmeniškai prisidėti prie kovos su korupcija, pranešėme apie kertamą mišką Palangos pajūry Užkanalės gatvėje ir dabar nebegalim dėl to begyventi nei savo namuose, nei kitur. Todėl prašom Jūsų pagalbos, mes Jums parašėm. Kaip dabar mums išgyventi, kad mums ir antstoliai ir Palangos savivaldybės administracija negrąžina turtų už kelis milijonus, o ten jau įkurdino Rusijos pilietį Rusijos atstovybė. Gal skaitėt „Lietuvos ryte“? Ten mūsų turtas turi būti.
A. S.: Ačiū Donatai, dabar labai specifiškas klausimas, čia, matyt, reikėtų išnagrinėti tą situaciją. Kaip apskritai reaguojate, gal aš taip plačiau truputį paklausiu, į žmonių laiškus? Kiek jų gaunat ir kaip iš tiesų atsakinėjat, ar atsakinėjat į juos?
D. G.: Iš tikrųjų gauname, atsakinėjame į visus – vienaip ar kitaip. Ten, kur galime patys išspręsti, išsprendžiame iš karto, bet, aišku, ne visi klausimai yra mūsų kompetencijoje, kai kurie yra savivaldybės kompetencijoje. Esame per tuos penkerius metus atsakę virš 21 000 laiškų. Ir turime specialią programą, kuri tikrai nepraleidžia nė vieno registruoto, o visi registruojami laiškai, ir net praneša likus 5 dienoms nuo įstatyme numatyto termino, kad dar neatsakyta. Taigi, į visus atsakome, bet, kaip minėjau, kai kurie atsakymai gali būti ir tokie, kad, deja, atsiprašome, tai ne mūsų kompetencija, prašome kitos institucijos atsakyti jums. Tai būna ir tokių atvejų. Bet į konkretų dabar klausytojo prašymą aš tikrai grįžusi dar paprašysiu savo žmonių, kad pasižiūrėtų į konkretų skundą ir labai konkrečiai pasižiūrėsime. Tikrai dabar taip atsakyti detaliai negalėčiau.
A. S.: Santykiai su Baltarusija – kaip juos įsivaizduojate? Manobalsas.lt svetainėje į klausimą: „Ar pritariate, kad Lietuva palaikytų glaudžius aukščiausio lygio santykius su Baltarusija, nepaisant demokratinių normų pažeidimo šioje šalyje?“, sakote: „Tikriausiai ne“. Prieš kelerius metus buvo Jūsų susitikimas su Aleksandru Lukašenka, jis buvo Vilniuje, Jūs buvote Minske. Ar tai buvo klaida?
D. G.: Aš manau, kad ta politika, kurią tuo metu – 2009–2010 m. – vykdė Europos Sąjunga ir norėjo padėti Baltarusijai demokratiškiau pasiruošti būsimiesiems prezidento rinkimams, buvo teisinga. Ir tą politiką mes koordinuojame kartu, ir aš turėjau įgaliojimus važiuoti į Baltarusiją ir mėginti tuos santykius tarp Europos Sąjungos ir Baltarusijos aukščiausiu lygiu atšildyti. Deja, po rinkimų matėme jėgos panaudojimą, politinių kalinių atsiradimą. Ir bendra užsienio, visų šalių Europos Sąjungos bendru sutarimu buvo įvestos sankcijos, panašios kaip dabar Rusijos, kai kuriems atstovams, ir aukščiausio lygio susitikimai yra dabar neleidžiami arba nerekomenduojami. Bet, be jokios abejonės, ekonominis bendradarbiavimas vyksta. Jis yra tiek, kiek yra naudingas abiems šalims. Bet politiniai aukščiausio lygio kontaktai dabar negalimi tol, kol Baltarusijoje bus politiniai kaliniai.
A. S.: Lukas elektroniniu paštu rašo būtent šia tema, kokia valstybinė, pabrėžčiau, valstybinė, ne Europos Sąjungos, Lietuvos užsienio politikos vizija, nes Jūs atsakinėdama apie Baltarusiją irgi paminėjot bendrą Europos Sąjungos poziciją. Lukas klausia būtent dėl Lietuvos užsienio politikos vizijos.
D. G.: Lietuvos užsienio politikos vizija – kaip ir bet kurios Europos Sąjungos. Ir aš čia noriu pabrėžti, esame Europos Sąjungos nariai ir todėl koordinuojame savo užsienio politiką, nepamirškime, kad esame bendros sąjungos nariai. Bet Lietuvos, kaip visada ir buvo, ir bus, tai pirmiausia Lietuvos valstybės interesai, Lietuvos žmonių interesai. Ir nepamirškime, kad turime ne tiktai ekonominius interesus, bet saugumo interesus ir vertybes. Turime subalansuoti pragmatiškumą santykiuose ir apsaugoti tas vertybes, kurias puoselėjame. Ir nemėginti parsiduoti ar parduoti tik dėl sviesto ar sūrio savo bendrų interesų ir savo vertybių. Taigi turime rasti tą balansą, naudingą balansą, koks, manau, iki šiol iš principo ir buvo, kada ekonominiai santykiai iš principo vystėsi, bet politiniai santykiai buvo šiek tiek užšaldyti.
A. S.: Zigmas iš Mažeikių, laba diena.
Zigmas: Laba diena. Norėjau porą klausimų poniai prezidentei. Sakykite, Jūs esate nusiteikę prieš palikimą 300 000 referendumo. Bet juk referendumas tai nėra pavojus valstybei, jeigu, sakysim, kokie nors atsiskyrėliai norėtų rengti referendumą dėl, sakykim, Klaipėdos krašto ar dėl Vilniaus krašto atsiskyrimo, tai Seimas priima nutarimą kelti referendumą ar ne. Tai nėra pavojaus, bet tai yra Lietuvos nuomonės ir piliečių…
A. S.: Na, bet, Zigmai, jeigu surenkami parašai, tai Seimo funkcija tokia formali gana.
D. G.: Seimas nusprendžia tik datą.
Zigmas: Taip, bet 100 000 labai yra daug, 100 000 irgi yra labai daug. Bet nereikia varžyti Lietuvos tautos nuomonės. Bet jūs, atstovai, tiek prezidentė, tiek Seimo nariai, tai turit atstovauti Lietuvos piliečius, o ne jų laisvę varžyti. Kitas klausimas, prezidente, aš esu giliai įsitikinęs, kad Jūs padarėt tris klaidas: dėl Ušacko, dėl SST vaikinų ir pasakydama, kad…
A. S.: STT ar FNTT turit omenyje?
Zigmas: STT, Gailių ir Giržadą.
A. S.: FNTT.
Zigmas: […] Ušackas, pirmas variantas. Ir pasakydama, kad Darbo partiją remia Kremlius, ko Jūs negalėjote įrodyti. Ar šitaip gali mėtytis moteris, tokiais žodžiais?
A. S.: Ačiū Jums. Dar Janina iš Klaipėdos, netrukus mes tada atsakysim Zigmui, tik Janiną išklausysim. Laba diena.
Janina: Labą dieną. Aš norėjau paklausti prezidentės, kodėl jinai pasirašė A. Kubiliaus vyriausybės priimtą nutarimą sumažinti pensijas ir netgi nenumatant nei kada, nei iš kokių lėšų bus grąžinta. Kadangi Konstitucinis Teismas jį pripažino paskui neteisėtu, tai reiškia, pažeidžiančiu pensininkų teises. Tai kaip jinai dabar galvoja – ar jinai gerai padarė? Ir čia yra padarytas pažeidimas pripažintas Konstitucinio Teismo? Ir dabar norėčiau prezidentės nuomonės.
A. S.: Ačiū, dėkui, Janina.
D. G.: Iš karto apie pensijas ir galbūt tuos sprendimus, kurie buvo būtini. 2009–2010 m. Lietuva įgriuvo į didžiulę finansinę krizę. Priminsiu, kad 1999 m. pusę metų, dėl to, kad irgi buvo krizė, dėl to, kad nebuvo niekas mažinama, po pusę metų pensininkai iš viso negavo pensijų ir žmonės negavo algų. Šį kartą buvo nuspręsta visiems vienodai sumažinti ir po dvejų metų pradėti grąžinti. Mano alga taip pat sumažėjo 30 proc. ir tris metus aš dar plius nuo tos sumažintos algos pusę savo algos pervedinėjau į valstybės iždą tik dėl to, kad solidariai parodyti, kad tai buvo krizė ir reikėjo išeiti iš krizės visiems. Dabar, kai tiktai atsistojom ant kojų, visiems pensijos buvo sugrąžintos į tą lygį ir kompensacija taip pat bus numatyta. Konstitucinis Teismas nepasisakė prieš mažinimą iš viso niekada. Krizės metu Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad laikinai mažinti galima ir pensijas, ir darbo užmokestį. O pasisakė tik dėl to, kad reikėjo visiems vienodai, t.y., proporcingai. Tuo metu mes manėme, ir aš dėl to palaikiau vyriausybę, kad reikia apsaugoti mažiausiai gaunančius žmones – ir algas, ir mažiausias pensijas, todėl buvo mažinama daugiau tiems, kas ir gaudavo daugiau. Būtent tai kritikavo Konstitucinis Teismas – ne patį mažinimą, bet kad buvo neproporcingai. Stengėmės apginti visus mažiausiai uždirbančius, ir tai aš tuo metu palaikiau. Dabar žinosim, kad reikia visus vienodai, tai ateityje, krizių metu, būsimos vyriausybės turės daryti visai kitaip. Taigi šitas yra ir taisoma, o ne pats mažinimas. O tai, kad valstybė sugebėjo neįgriūti į gilią duobę, kad vis tiek buvo mokamos algos, kad ir mažesnės, ir pensijos, turime būti… labai atsakingai vertinti šitą dalyką. Išėjome iš krizės, sugebėjome žmonėms mokėti atlyginimus ir atsistojome per porą metų ant kojų – tai yra tikrai labai labai geras sprendimas ir nė viena valstybė taip sėkmingai neišėjo, kaip išėjo Lietuva iš tos krizės. Pasižiūrėkite, kas darosi Graikijoje, kitose šalyse – žmonės iš viso negauna atlyginimų ir situacija gerokai blogesnė. Taigi, mano atmintis yra 1999 m. krizė, palyginus su 2009, po dešimties metų, krize, ir galiu pasakyti užtikrintai, kad išėjome su mažiausiomis pasekmėmis.
A. S.: Žmonės piktinasi, kad krizei pasibaigus, Seimas pirma sau pasididino algas, ir teisėjams, ir kitiems. Kodėl nevetavote?
D. G.: Tai čia vėl situacija tokia, kad jeigu būčiau vetavusi, automatiškai būtų įsigaliojęs vis tiek nuo spalio 1 dienos Konstitucinio Teismo sprendimu senieji įstatymai. O tiesiog norėjau palaikyti Vyriausybę tik dėl to, kuri priėmė tokį sprendimą – reikėjo mechaniškai ten kai kurių formulių, grynai techninis sprendimas. Bet net jeigu būčiau vetavusi, automatiškai būtų įsigaliojusi ta pati tvarka. Taigi sprendimas mano buvo toks – aš iš karto pasisakiau, kad nepalaikau, kad tą neproporcingumą buvo galima spręsti kitaip, deja, Finansų ministerija išėjo be jokių pasiūlymų – nusprendusi kompensuoti viską. O iš tikrųjų Konstitucinis kalbėjo tik apie proporcingumo kompensavimą. Taigi ir dabar, jeigu ateity tokie sprendimai bus, vėl Vyriausybė turi galvoti, kad Konstitucinis pasisako dėl proporcingumo, o ne dėl visos kompensacijos. Taigi, todėl ir buvau priversta, bet noriu dar kartą pakartoti – mano atlyginimas nepadidėjo, čia jokio intereso nebuvo, atvirkščiai – dar sugebėjau 330 000 grąžinti per 3 metus į valstybės iždą iš savo algos.
A. S.: Zigmo buvo nemažai klausimų, jisai mano, kad padarėte tris klaidas per savo kadenciją, taip galėjom suprasti: dėl Vygaudo Ušacko, Užsienio reikalų ministro išreiškšto nepasitikėjimo, dėl Jūsų vaidmens FNTT istorijoje ir tai, kad pasakėt, kad Darbo partija yra… tiksliai jau nepacituosiu, pati, matyt, tiksliai atsimenate.
D. G.: Aš turbūt dabar nekalbėsiu labai konkrečiai, čia nuomonių skirtumas, aš tai nelaikau klaidomis. Mano pasisakymai ir sprendimai turėjo pagrindo. Aš turėjau tam tikrą informaciją visais trim atvejais, kuria rėmiausi ir kuri iki šiol nepasikeitė. Taigi, aš lieku prie savo nuomonės, o kiekvienas žmogus, be abejo, turi teisę turėti savo nuomonę.
A. S.: Kitas dalykas, apie ką kalbėjo Zigmas, vėlgi grįžo prie to referendumo klausimo ir apie tai, kodėl grėsmė yra valstybei, kokia grėsmė gali kilti, jeigu žmonės tiesiog lengviau galėtų surengti referendumą?
D. G.: Grėsmė stabilumui ir valstybinei santvarkai. Ir manyčiau, kad būtent to siekia dabar Rusija, kuri primetinėja labai žemo lygio bet kokius referendumus, pati juos inicijuoja. Taigi turime labai blogų pavyzdžių, ir manyčiau, kad tas balansas tarp kiekio ir žmonių apsisprendimo. Žmonės savo nuomonę gali ir kitomis formomis pasakyti – yra apklausos, yra viešoji nuomonė. Politikai turi atsižvelgti į žmonių nuomonę, ir tai nebūtina daryti referendumo, nes referendumas didele dalimi tai jau yra taip pat ir dalies – tai būtų kažkokia mažuma, sakykim, susibūrusi – irgi prievarta kitai daliai. Taigi, yra nuomonė, ir į ją būtina atsižvelgti, ir įvairiomis formomis ji gali būti paduota. Taip kad aš ir laikausi ir toliau prie tos nuomonės, kad 300 000 yra saugus skaičius, kuris ir turėtų lemti mūsų valstybės raidą.
A. S.: Klausimas yra – visiems kandidatams užduodu po tokį klausimą, susijusį su žmonių kasdieniniu gyvenimu, su tuo, kas mums rūpi, su tuo, ką perkame galbūt, kiek visa tai kainuoja ir pan. Tai Jums klausimas būtų apie tai, kiek populiariausias benzinas A95 markės, kiek šiuo metu kainuoja?
D. G.: Tai turbūt labai sunku būtų spėti, nes nelabai domiuosi, pati nevairuoju ir seniai, 5 metai kaip nevairuoju. Tik žinau, kad kaina labai ženkliai kyla kasmet, dabar lyg ir stabilizavosi, bet dabar nenorėčiau spėlioti.
A. S.: 4,60–4,70 Lt. Rajonuose būna ir mažiau, bet maždaug tokia kaina bent jau miestuose to populiariausio benzino.
Paskutiniame savo metiniame pranešime kalbėjote apie rubikoninį „Icorą“, kuris „tapo grobuonimi ir apiplėšinėja gyventojus ne mažiau nei Gazpromas“, citata Jūsų. Nepraėjus nė porai savaičių nuo to Jūsų pareiškimo, vienas koncerno „Icor“ akcininkų Andrius Janukonis oficialiai tapo įtariamuoju, taip pat ir kiti irgi tapo įtariamaisiais. Byla kelerius metus nagrinėjama, vyko tyrimas. Ar tai sutapimas, kad praėjus tokiam nedideliam laikui, ar vis dėlto tai galima būtų traktuoti kaip, na, Jūsų galbūt įtaką teisėsaugai šioje byloje?
D. G.: Pirmiausia FNTT man visiškai niekaip nepavaldi, tai yra VRM įtakoje ir VRM ministro įtakoje esanti institucija. Tas tyrimas vyko ne tik FNTT, kiek žinau, ir jau seniau, ir kitur. O ir ne pirmas tyrimas, jau kelintas. Ir savivaldybės, Vilniaus ypač įmonėse daug tų tyrimų: ir „Vilniaus vandenyse“ buvo, ir energetikos įmonėse. Taigi, žinome ir matome daug pažeidimų, daug įtarimų, matome, koks piktnaudžiavimas ir kaip savivaldybė duoda uždirbti triženklius milijonus net krizės metu savo, taip vadinamoms, atiduotoms ar „prichvatizuotoms“ įmonėms. Taigi, tai nestebina, tiesiog stebina, kad tai buvo daroma taip ilgai.
A. S.: Praėjusią savaitę labai buvo aptariama žinia apie Izabelą Tobają, šokėją ant ledo, kuriai Jūs išimties tvarka suteikėte pilietybę. Na, ta situacija tokia, kad Deividui Stagniūnui, jos partneriui, baigus karjerą, ji, matyt, kol kas panašu, kad renkasi šokti su rusu. Kaip apskritai vertinat dabar pati šitą situaciją – ar nebuvo tai klaida jai suteikti pilietybę, ir ar nereikėtų apskritai išplėsti, nes irgi buvo įvairių siūlymų plėsti, kad lengviau išimties tvarka Lietuvos pilietybę galėtų gauti?
D. G.: Na, kol kas įstatymai numato labai griežtas sąlygas, kada galima išimties tvarka suteikti. Per penkerius metus tai pirmas kartas, kai suteikiau, ir suteikiau pagal įstatymą, nes dar ir kreipiausi į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo. Taigi buvo išaiškinimas, kad už esamus ir būsimus nuopelnus nelabai galima, bet už esamus galima. Ir tuo metu mūsų pora, t.y., abu buvo laimėję kelialapį į Olimpines žaidynes. Taigi už tą nuopelną Lietuvai, nes Lietuva buvo atstovaujama, Lietuva, o ne kas nors kitas. Ir buvo suteikta pilietybė daugelio prašymu, tame tarpe – ir Olimpinio komiteto, ir visų kitų.
A. S.: Ar nesigailit to sprendimo?
D. G.: Ne, aš nesigailiu, nes Lietuva buvo atstovaujama Olimpinėse žaidynėse, gavo kelialapį, ir tokiai mažai valstybei kaip mes tokioj sporto šakoj tai ir tai buvo didelis pasiekimas.
A. S.: Jūs pritariate skalūnų dujų žvalgybos darbams, kad jie turėtų vykti Lietuvoje. Kaip būdu sutarti su gyventojais, kurie tam prieštarauja?
D. G.: Iš tiesų buvo padaryta daug klaidų, nes įmonė, kuri buvo bent jau pasirinkta mėginti daryti tas žvalgybas, tikrai blogai bendravo su bendruomene. Tai daryti reikia kiekvienu atveju. Turime gražų pavyzdį dabar su Litpolilink‘u, kur irgi iš pradžių visuomenė tiek Lenkijos, tiek Lietuvos teritorijoje ir ūkininkai nelabai džiaugėsi, kad linija bus tiesiama per jų, pavyzdžiui, žemes. Bet buvo rastas ir susikalbėjimas, buvo labai daug investuota į supratimą, į informacijos pateikimą. Taigi, išties, reikia kalbėtis su žmonėmis, reikia jiems aiškinti, reikia, kad jie suprastų. Kad nebūtų gąsdinami tų, kurie būtent nenori, kad Lietuva taptų energetiškai savarankiška, kad Lietuva neturėtų nei suskystintų dujų terminalų, nei skalūninių dujų – priklausytų nuo Rusijos „Gazpromo“. Tai manome, kad toks gąsdinimas ir vyko, net jeigu ir filmeliai, kurie buvo sukami, kad iš čiaupo bėga ne vanduo, o ugnis ir jie net rusišku tekstu eina. Tai visiškai aišku, kad net neprisidengus, atviru tekstu, buvo įtakojami žmonės. O kai kuriais atvejais turime net ir tokių pamąstymų ir įtarimų, kad galbūt ir kai kas už pinigus tai darė. Tai išties, būtent valdžios mėginimas bet ką daryti turi prasidėti nuo pokalbio su žmonėmis, nuo rimto įdirbio, nuo kalbėjimosi, nuo aiškinimosi, kad visi žmonės suprastų, kaip tai yra svarbu.
A. S.: Užsienio reikalų ministerijos užsakymu atlikta išsilavinusių emigrantų apklausa parodė, kad jiems svarbiau, norint grįžti į Lietuvą, yra ne ekonominiai dalykai, o psichologinis būtent klimatas. Ir tai pakeisti yra kur kas sunkiau negu, matyt, padidinti minimaliąją algą. Turit viziją?
D. G.: Taip, iš tikrųjų. Ir tai labai priklauso nuo daugelio faktorių. Tai pirmiausia yra ir mūsų politinė kultūra, t.y., mūsų politikų kultūra, pirmiausia, antra – yra korupcijos lygmuo: kaip žmonės gali neprimokėdami gauti įvairias paslaugas – tiek sveikatos, tiek švietimo, tiek darbo ir t.t. Taip pat, aišku, ir žiniasklaidos vaidmuo yra didelis: kai matome daugiausia žaidimus su negatyvia informacija, ir pozityvo yra tikrai nedaug mūsų viešojoje erdvėje. Taigi yra daug tų priežasčių, prie kurios turime bręsti kaip visuomenė, kaip bendruomenė, kaip valstybė, ir tai tikrai ne tiktai materialinė gerovė, o tai yra ir pagarba žmogaus teisėms pirmoj eilėj. Ir tai mato, kai pasistūmėja kitos Europos Sąjungos šalys į priekį, ypač senosios, mums tikrai dar yra kur vytis. Bet tai yra bendros kultūros, bendros politinės, bendros ekonominio vystymosi, bendros antikorupcinės atmosferos – viskas yra krūvoje, ir tų priežasčių tikrai yra daug, ir jas palaipsniui visi mes turime daryti ir siekti.
A. S.: Tai buvo paskutinis mano klausimas. Ačiū, kandidate į prezidentus Dalia Grybauskaite. Aš, Agnė Skamarakaitė, sakau: iki ir geros dienos.
Laidos išrašą parengė Saulė Matulevičienė ir Laura Molytė.
Tiesos.lt pastaba: lalba neredaguota.