Bernardinai.lt
Jei vieną nelabą rytą išgirsite, kad nuo šiandien Gedimino pilis ir Gedimino kalnas nebėra kultūros vertybė, todėl skelbiamas konkursas norintiems ten statyti privačius kotedžus, labai nenustebkite. Tas tikrai įmanoma mūsų teisinėje valstybėje…
Kai 2008 metų pradžioje netikėtai atsistatydino tuomet atrodęs nepakeičiamas (dirbo iš eilės net dviejų kadencijų vyriausybėse, turėjo asmeninį prezidento V. Adamkaus palaikymą) aplinkos ministras Arūnas Kundrotas, į žurnalistų klausimus kodėl, kas jį spaudžia, atsakė labai paslaptingai: atidžiai stebėkite, kuo baigsis neteisėtų statybų bylos Kuršių nerijoje.
Tuomet atrodė, kad ministras slepia tikras atsistatydinimo priežastis ir tik bando dangstytis populiaria tema: tais laikais atsakingos valstybės institucijos kartu su prokurorais, nebodami nei garsių neteisėtų statinių savininkų pavardžių, nei jų pilnų piniginių pirmą kartą Lietuvos istorijoje taip drąsiai stojo ginti įstatymo viršenybės ir visuomenės intereso (tuometė Aplinkos ministerijos sekretorė Jūratė Juozaitienė net viešai žadėjo, kad Palangoje taip pat triumfuos šalies įstatymai, nes ir Palangoje vietos valdžia buvo įsivedusi savo tvarką ir savo įstatymus), o visų lygių teismai ryžtingai kartojo: griauti, griauti, griauti.
Dar daugiau – Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad kitokio sprendimo priėmimas reikštų bergždžią šešerių metų prokuratūros ir teismų darbą, beprasmiai išeikvotas stambias valstybės biudžeto lėšas, o Konstitucinis Teismas viską užviršavo įsakmiai nurodydamas: niekas niekada ir jokiomis priemonėmis negali įteisinti tokio pobūdžio nusižengimų. (Kažin ar Lietuvoje dar yra kita tokia byla, į kurią būtų įtraukti ne tik paprastieji visų lygių teismai, bet net ir Konstitucinis – kreipimąsi į jį, bandant įtakinguosius išsukti nuo bausmės, pasirašė per 50 Seimo narių; svarbiausi veikėjai čia buvo tuomet antroji pagal įtaką Darbo partijos figūra – multimilijonierius Antanas Bosas, savo verslą pradėjęs kaip ir V. Uspaskichas – nuo bendradarbiavimo su Rusijos gigantu „Gazprom“, ir Preilos botelių statytojams advokatavęs Gintaras Černiauskas, po keturių metų pagarsėjęs Garliavos byloje (tas pats, kuris pagal fotomedžiagą, regis, išnešinėjo klykiančią mergaitę, bet pagal Klaipėdos prokurorų išvadas – prie jos net nesilietė. Kadangi teisinėje valstybėje reikia labiau tikėti teismais, o ne savo akimis, tai vienintelė teisinga išvada – nenešė).
Tačiau viskas ta aukšta Konstitucinio Teismo nata ir baigėsi. Toliau herojinis epas virto graudžia tragikomedija. Ministras Arūnas Kundrotas traukdamasis buvo teisus ir įžvalgus (matyt, labiau pasitikėjo savo akimis ir ausimis, nei teismų sprendimais): neteisėtos statybos Kuršių nerijoje nebus nugriautos. Prieš mėnesį Vyriausybė pranešė: reaguodama į gyventojų skundus, premjero sudaryta darbo grupė nurodė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai kreiptis į antstolę dėl veiksmų atidėjimo, kol bus išsiaiškintos teisėtos problemos sprendimo galimybės.
Spėkite, kas vadovauja taip nusprendusiai darbo grupei, t.y. kas konkrečiai nurodo valstybės tarnautojams stabdyti teismo sprendimo vykdymą, o tai, mano supratimu, tolygu reikalavimui nevykdyti teismo sprendimo? Ogi Ministro pirmininko patarėja aplinkos apsaugai Jūratė Juozaitienė, kuri 2008 m. žadėjo pajūry ištisą neteisėtų statinių griūtį. Jei gerai pamenu, tai buvusi teisėja Neringa Venckienė už delsimą vykdyti teismo sprendimą buvo nubausta kasdiene kelių šimtų litų bauda. Spėkite, kokia bauda bus nubausta J. Juozaitienė, teismų sprendimų nevykdantys pastatų savininkai, valstybės tarnautojai, ir ar antstolė Asta Rimaitė Žičkuvienė paseks Antstolių garbės teismo pirmininkės Sonatos Vaicekauskienės pavyzdžiu Garliavos istorijoje – pasiskųs teismui dėl jai daromo spaudimo? Juk pagal Antstolių garbės teismo pirmininkę antstolis turi besąlygiškai vykdyti teismų sprendimus – net ir tuomet, kai reikia mergaitę iš gimtų namų išnešti jėga ir kojomis į priekį. Taip pat spėkite, ar Kuršių nerijos atveju antstoliai, teisėjai, principingasis advokatas G. Černiauskas ir visi kiti teisininkai padarys nors vieną pareiškimą apie neteisėtus politikų spaudimus, apie teisinės valstybės griovimą, pūlinius ir pan.? Atspėjote teisingai: Konstitucinis Teismas pernai net nesiteikė apginti savo pirmtakų (ankstesnio Konstitucinio Teismo) nutarimo, kad niekas negali įteisinti tokių pažeidimų – konstitucinio teisėjo Dainiaus Žalimo iniciatyva net nesvarstytas Seimo narių prašymas ištirti, ar Vyriausybės bandymai apeiti teismų sprendimus neprieštarauja Konstitucijai.
Tai tiek apie tragiškąją neteisėtų statybų Kuršių nerijoje bylos pusę. O štai kokia jos komiškoji dalis, leidžianti teigti, kad vieną dieną koks nors ponas asociacijos prezidentas vis dėlto galės pasistatyti ant Gedimino kalno (ar bent jau šalia Trijų kryžių) savo vilą ar daugiaaukštį biurų pastatą.
Nes yra Lietuvoje tokia institucija, kaip Kultūros paveldo departamentas, kurio paskirtis kaip tik ir nustatyti, kas vertinga ir tai akylai saugoti.
Sekdama šio amžiaus pirmajame dešimtmetyje paplitusia valstybėje mada kovoti su neteisėtomis statybomis pajūryje, Kultūros paveldo departamento vadovė Diana Varnaitė ar jos atstovai visuose teismuose dėl neteisėtų statybų Kuršių nerijoje reikalavo jas griauti. Labai įdomu skaityti teisminę medžiagą – teisėjas klausia: ar tikrai siūlote taikyti kraštutinę priemonę? Kultūros paveldo departamento atstovas: tikrai, nes tik taip galima išsaugoti ypatingą kuršišką paveldą ypatingai saugomoje UNESCO teritorijoje.
Tačiau per keletą metų brangiai apmokamiems advokatams sugebėjus pakeisti aukščiausių valstybės asmenų nuostatas dėl teismų sprendimų Kuršių nerijoje vykdymo, lyg pagal vaikų žaidimą abrakadabra keičiasi ir D. Varnaitė su visu savo departamentu. Pasirodo, kad viskas, kas buvo vertinga 2000 m., 2008 m. ir net 2010 m., šiandien jau nebeturi jokios paveldosauginės reikšmės. O tai reiškia, kad neteisėti pastatai patampa teisėti! Kultūros (ne)vertybių departamentas staiga paruošia naują specialųjį planą, pagal kurį blogosios statybos tampa geromis. Pagal šį planą bus galima atstatyti net ir tą Žuvies restoraną Juodkrantėje, kurį jo savininkas per skubėjimą nugriovė pats – štai kokia bus visiems teisinės valstybės piliečiams pamoka, kaip nereikia skubėti vykdyti teismų sprendimų!
Žavi fokusininkė ta ponia Diana: 2010 m. D. Varnaitė kreipėsi į Klaipėdos apygardos prokuratūrą, prašydama ginti viešąjį interesą ir panaikinti Neringos savivaldybės sprendimą, kuriuo numatyta Nidoje, adresu Naglių g. Nr. 17, esančio namo rekonstrukcija, nes šis pastatas yra kultūros paveldo statinys, stovi saugomoje teritorijoje – Kuršių nerijos nacionaliniame parke, o jo rekonstrukcija pakenktų paveldo vertybėms ir prieštarautų galiojantiems teisės aktams. O štai 2014 m. ta pati D. Varnaitė jau pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atsiliepimą, kuriame prašo pabaigti bylą taikos sutartimi, nes Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prie KPD – abrakadabra – išėmė pastatą iš Kultūros vertybių registro. Taigi, viskas lyg cirke, tik čia, Kultūros paveldo departamente, tai vyksta be jokios dūmų uždangos, be jokios optinės apgaulės, o jei Specialiųjų tyrimų tarnyba tyli, vadinasi, ir net be normalaus kyšio: buvo vertybė ir jos nebėra! Dingo be jokių baudų už jos sunaikinimą, be jokių pareigūnų atsistatydinimų už netinkamą vertybių saugojimą. Vertybė pavogta visų akyse ir jokio nereikalingo triukšmo – liko tik daugiatomės teismų bylos archyvuose ir kvitai už išeikvotus biudžeto pinigus teisėjų ir vertybių saugotojų algoms.
Beje, pati fokuso paslaptis taip pat paprasta: tą vertinimo tarybą, kuria dabar prisidengia ponia D. Varnaitė, sudaro pati D. Varnaitė…
Na tai kas, kad taip suduotas dar vienas kitas smūgis piliečių pasitikėjimui valstybe, jos teisės aktais, neįvykdyti dar keli teismų sprendimai, pažeista tarptautinė reputacija (prieš šešetą metų UNESCO asamblėja pareiškė ypatingai stebėsianti, kaip baigsis šie teismų procesai Kuršių nerijoje), tačiau ar tai deramas pagrindas abejoti šių valstybės tarnautojų kompetencija ir sąžiningumu? Juk tik jie vieninteliai, mūsų išlaikomi specialistai, gali mums kompetentingai nurodyti, kas šiandien tikrai vertinga, o kas rytoj jau nebe vertybė (pavyzdžiui, Kultūros paveldo departamentas tvirtina, kad itin vertingas paveldas yra okupantų skulptūros ant Žaliojo tilto, ir jūs burnokite kiek norite – „specialistai“ jas vis tiek saugoja). Mados juk keičiasi, paveldas taip pat, teismų teisingumas taip pat…
Todėl ir sakau: jei jums kas iš aukštai vis dar tebetvirtina, kad teisinėje valstybėje, kokia ir yra Lietuva, negalima nevykdyti įstatymų ir teismų sprendimų: netikėkite. Tai jums negalima, o štai kai kuriems ponams – abrakadabra – ir įstatymai pakeisti taip, kad pažeidimo nėra. Na tai kas, kad įstatymai atgal negalioja – tai jums negalioja, o kai kuriems ponams – abrakadabra…
Ir vis dėlto mąstau: jei vyriausybės komisija gali prašyti antstolės A. Žičkuvienės atidėti teismo sprendimo vykdymą dėl neteisėtų pastatų griovimo Kuršių nerijoje, tai gal tai pačiai vyriausybei nesunku būtų paprašyti ir antstolės S. Vaicekauskienės atsiimti savo ieškinį ir nepersekioti Klonio gatvės Garliavoje gynėjų? Pagal antstolius, ir tie, ir tie nevykdė teismų sprendimų, tačiau statytojai Neringoje juk turėjo naudos ir asmeninį interesą, o stovėję Garliavoje nesavanaudiškai aukojosi dėl kito. Ar teisinėje valstybėje ne tik teisės aktai, bet ir žmoniškumas taikomi tik išskirtinei kastai abrakadabra?