Bernardinai.lt
Boriso Nemcovo nužudymas savo dvasia ir svarba kažkuo panašus į 1991 m. rugpjūčio pučą ir todėl gerokai pagreitins Vladimiro Putino diktatūros ir Rusijos imperijos pabaigą. Kaip tuomet, kai po Medininkų žudynių ir nepavykusio pučo, galutinai griuvo Sovietų sąjunga.
Ir čia nebe taip nesvarbu, kieno užsakymu nušautas Borisas Nemcovas: ar paties V. Putino, ar kažkieno, esančio šalia jo, ar su V. Putinu konkuruojančių, jį spaudžiančių komunistų kartu su kariniu elitu.
Penkiolika metų kruopščiai kurto V. Putino – demokrato – įvaizdis (o juk tiek daug tam įvaizdžiui paaukota, juk vien dėl jo V. Putinas vienai kadencijai, tegul ir formaliai, atsitraukė nuo prezidento posto – neva demokratinėje V. Putino Rusijoje viskas vyksta pagal Konstituciją) žlunga tiesiog valandomis. V. Putinas iki šiol dar galėjo kažkiek manipuliuoti eilinių europiečių ar amerikiečių nuomone, kad Krymas – rusų žemės, kad ukrainiečiai patys kalti dėl savo revoliucijos pasekmių, kad V. Putinas beveik demokratas ir pan.
O dabar štai nušautas vienas rimčiausių V. Putino politinių oponentų prie pat Kremliaus vartų. Ir jeigu tai atlikta ne tiesioginiu V. Putino nurodymu, jis vis tiek atsakingas už tokį nevaldomą chaosą ir sukurtą neapykantos opozicijai atmosferą. Taigi „demokrato“ įvaizdžiui galutinai padėtas taškas, viską valdančio V. Putino – taip pat. Belieka tik toks tuščiaviduris V. Putinas, kurio nebereikia niekam.
Nors Kremlius vis dar stengiasi.
Šeštadienį per pietus, praėjus tik kelioms valandoms nuo tyrimo pradžios, valdžios sukurtas Tyrimo komitetas viešai paskleidė dvi pagrindines nužudymo versijas. Viena: „tai provokacija, kuria siekiama destabilizuoti šalies politinę padėtį, ir Nemcovo figūra gali tapti sakraline auka tiems, kurie bet kokiais metodais siekia savo politinių tikslų“. Čia, aišku, kalbama apie demokratinę opoziciją, kuri sekmadienį visoje Rusijoje organizuoja nepasitenkinimo maršus, o B. Nemcovas buvo iš tų penkių organizatorių (dar vienas iš tos penkiukės – A. Navalnas jau pasodintas, trečias – M. Chodorkovskis, savo 10 metų jau atsėdėjęs, priverstas kovoti iš užsienio). Jei B. Nemcovo nužudymo tyrimas baigsis šia versija ir po to Rusijoje bus įvestas dar griežtesnis režimas (panašus į rugpjūčio pučą), taps akivaizdu, kad B. Nemcovo mirtis – tiesioginė pasekmė baisios V. Putino baimės dėl galimo maidano (revoliucijos) Rusijoje. Ta baimė iš tiesų milžiniška, nes kaip juokauja patys rusai – maidano Rusijoje dar nebuvo, o antimaidano judėjimas jau kadais veikia.
Tačiau, be vadinamųjų demokratų, Kremlius turi ir kitą opoziciją – komunistų partiją, kurios vadai seniai taikosi į V. Putino vietą. Komunistai kartu su karo nomenklatūra gali būti nepatenkinti V. Putino delsimu užimti Ukrainą, gali norėti V. Putinui pakenkti, tačiau jiems B. Nemcovas tikrai nėra „sakralinė auka“ – jie B. Nemcovą galėtų šalinti nebent kaip būsimą konkurentą rinkimuose į V. Putino vietą.
Antra paskleista B. Nemcovo nužudymo versija – neva tai islamistų kerštas – gali įtikinti tik patį Kremlių, todėl nemanau, kad ties ja bus rimčiau apsistota.
B. Nemcovo nužudymas akivaizdus ženklas, kad Rusija žaibiškai krenta į kažkokią gilią atomazgą, kurioje aukų skaičius neprognozuojamas.
Tačiau galimw prognozuoti du dalykus: pirma, rytų Ukrainos frontas nuo Mariupolio per naktį persikėlė tiesiai prie pat Kremliaus. Ir antra: Rusijoje tai ne pirma sukrečianti politinė žmogžudystė, tačiau šiuo atveju, kaip ir per 1991 m. rugpjūčio pučą, B. Nemcovo žudynių užsakovai apsiskaičiavo – B. Nemcovo nužudymas pramaišiui su ekonomine krize ir karu Ukrainoje ne tik neišgąsdins nuosaikių rusų, bet kaip tik juos „užves“, paskatins greičiau lįsti iš neutralumo kiauto.
Todėl nors B. Nemcovas ir nebegali fiziškai dalyvauti savo organizuotame visos Rusijos protesto „pavasaryje“, jo auka atves rusų maidaną greičiau, nei jis pats prognozavo.