Dalius Stancikas. Du keliai

Bernardinai.lt

Nežinau, kas sprendžia, kurie Lietuvos piliečiai buvo tokie svarbūs valstybei, kad amžino poilsio guldomi į ypatingąsias Antakalnio kapines, kurias nuolat valstybinėmis progomis pagerbia valstybės vadovai ir jų aukšti svečiai, o kas laidojami už miesto, bendrose Karveliškių kapinėse, iš esmės jau tapusiomis mirusiųjų didmiesčiu, su kilometrinio ilgio gatvėmis ir dešimtims, o gal jau šimtams tūkstančių virtusiu paskutiniuoju žemišku būstu – čia norimą rasti kapavietę nelengva net kapinių prižiūrėtojams.

Nežinau, kas galėtų atsakyti į klausimą, kodėl rugsėjo 6-ją miręs garsus Lietuvos gamtininkas, net pusę šimtmečio studentus mokęs dėstytojas, vadovėlių vaikams, Lietuvos Raudonosios knygos kūrėjas, trisdešimt metų vedęs nuostabias televizijos laidas apie gamtą, profesorius ir šiaip didžios sielos žmogus Ričardas Kazlauskas buvo skirtas palaidoti Karveliškėse, o prieš metus savo noru Anapilin pasitraukęs aktorius Vytautas Šapranauskas – Antakalnyje?

Taip pageidavo jų artimieji ar nulėmė tos dienos populiarumo reitingai visuomenėje?

Nekelčiau šio klausimo ir nelyginčiau šių nepalyginamų žmonių, jei ne vienas bet: abu šie vyrai turėjo savo pasekėjų ir jų gyvenimai svarbiausi būtent šuo atžvilgiu – ką jie paliko po savęs? Per šią prizmę – jaunų piliečių ugdymą – labiausiai ir norėtųsi suprasti, kaip mūsų valstybė, visuomenė, Tauta žvelgia į savo ateitį, kokias vertybes ji diegia vaikams.

Viename iš paskutinių viešų pasisakymų profesorius Ričardas Kazlauskas savo pasaulėžiūrą nusakė taip: „Brakonieriai… Visas mano gyvenimas susijęs su gamta. Manau, kad gamta pailgina gyvenimą. Atšvenčiau 85-erių metų jubiliejų. Galbūt tai gamtos dovana. Svajonė – dar pagyventi, kad galėčiau bent kiek susisteminti tai, ką surinkau.“ (Grynas.lt).

O Vytautui Šapranauskui, regis, svarbiausia buvo apginti „menininko teises“ – elgtis su gyvenimu kaip nori: „Pavyzdžiui, Dikaprijus yra nuostabus aktorius. Na, ima jis ir kažką ekscentriško iškrečia – tai irgi vienas atsipalaidavimo būdų. Ir jei jis stovi ant galvos ar lifte be kelnių, ir jį taip nufotografuoja – kodėl jis turi teisintis? Baisiausia, kad iš karto smerkiama, iš karto sakoma: „Oi, jis sau per daug leidžia.“ Bet ką reiškia: „Daug leidžia“? Koks kieno reikalas? Gal jis kiaurai persidirbęs ir pervargęs, todėl jam visiškai nebėra kaip išsikrauti.“ (iš V. Šapranausko interviu „Valstiečių laikraštyje“).

Dvi skirtingos pasaulėžiūros, du skirtingi gyvenimai ir jų pabaigos: Ričardas Kazlauskas dėl ligos užgeso 86-erių, Vytautas Šapranauskas užbaigė gyvenimą savižudybe nesulaukęs 55-erių. Ričardas Kazlauskas buvo palaidotas kaip paprastas mirtingasis (kartais pamąstau: jei turime Antakalny menininkų kalnelį, kodėl negalime turėti nusipelniusių Mokytojų kapinių?), o Vytautas Šapranauskas, kaip nacionalinis didvyris, – su nesibaigiančiais ditirambais žiniasklaidoje, reikšmingais dūsavimais apie ypatingą talentą (kodėl liaupsindami žmogaus talentą, mes šloviname ne tą talentą suteikusį Aukščiausiąjį, o tik niekuo dėtą talento nešėją, dažnai tos dovanos net tinkamai neatskleidusį ar naudojusį vien savo vartotojiškais tikslais?) atgulė šalia nusipelniusių visuomenei veikėjų, Sausio 13-osios, Medininkų aukų.

Nemanau, kad kukliai išlydėdama R. Kazlauską visuomenė kaip nors jį sumenkino – jo atmintį ir išmintį savo vaikams ir vaikų vaikams perduos tūkstančiai tų, kuriuos Profesorius išmokė mylėti gamtą ir gyvenimą – kaip dovaną, kaip galimybę dalytis su kitais savo patirtimi, žiniomis, širdies gerumu.

Tuo tarpu V. Šapranauską išlydėdami kaip nesuprastą genijų, kaip pramogų dievaitį (uždarytos gatvės eisenai per Vilnių, policijos kortežai, tiesioginės televizijos transliacijos), kartu pašlovinome ir jo skelbiamą būties filosofiją, mirties kultūrą – savižudybę. Dar liūdniau – mūsų kultūrinė bendruomenė viešoje erdvėje net lenktyniavo (gal jausdama kaltę), kas gražiau apraudos šią „gyvenimo auką“: „Sakiau Vytautui, kad būtinai jį pakviesiu pavaidinti bent keliuose premjeriniuose spektakliuose. Bet Viešpats jam nusišypsojo anksčiau. Ir jis ta šypsena patikėjo. Matyt, tai padarė lengvai. Manau, išeidami žmonės nieko nebijo – nejaučia jokių išgyvenimų, tragedijų. Tik nori pailsėti, būti grožyje, būti laisvi. Tikiu, kad ir Vytautas išėjo su palengvėjimu“, – viešai mąstė režisierius Rimas Tuminas.

Toks valstybės mastu vykęs savižudybės šlovinimas negalėjo praeiti be pasekmių: iškart po Vytauto Šapranausko nusižudė net šeši jaunuoliai, nesulaukę nė 20-ies. Apskritai pernai, jau po ekonominės krizės, nusižudžiusiųjų buvo net 158-iais daugiau nei užpernai. Taip mes ir toliau pirmaujame pasaulyje savižudybėmis: nuo 2003 metų Lietuvoje nusižudė 12,5 tūkst. piliečių – kokio dar baisesnio išorės priešo galim bijoti?

Kažkas esmingai negerai mūsų valstybėje, ir tai jau nesusiję nei su materialiniu skurdu, nei su skausmingais žmonių sąmonės virsmais perėjus iš socializmo į kapitalizmą, kaip buvo bandoma aiškinti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Jei žudosi ir laisvės karta – jauni žmonės – tai turime ieškoti sujauktų valstybės ir visuomenės vertybių, mūsų pačių supainiotų prioritetų. Nemanau, kad Vytautui Šapranauskui ar Ričardui Kazlauskui buvo taip svarbu, kaip ir kur juos palaidos, – tai žymiai svarbiau buvo likusiems gyviems: ką mes, piliečiai, pripažinsim kaip kelrode žvaigžde, sektinu gyvenimo tikslu, savo autoritetu. Ką šlovinsime ir dėl ko tik tyliai paliūdėsim.

„Savižudybė ne tik nuodėminga, ji yra pati didžioji nuodėmė. Tai aukščiausias, absoliutus blogis, atsisakymas domėtis egzistencija, atsisakymas priimti ištikimybės priesaiką gyvenimui. Žudikas nužudo vieną žmogų. Tas, kuris nusižudo, nužudo visus žmones; savo požiūriu jis sunaikina pasaulį. Jo veiksmas simboline prasme blogesnis nei išprievartavimas ar sprogimo organizavimas. Šis veiksmas sugriauna visus pastatus, įžeidžia visas moteris. Vagis patenkintas pavogtais deimantais, o savižudis – ne; tai ir yra jo nusikaltimas. Jo negalima papirkti net žioruojančiais Dangiškojo miesto brangakmeniais. Vagis išreiškia pripažinimą daiktams, kuriuos vagia, tegu ir ne jų savininkui. Bet savižudis įžeidžia visą pasaulį tuo, kad jo nesigviešia. Jis paniekina gėlelę atsisakydamas dėl jos gyventi. Nėra kosmose sutvėrimo, iš kurio nepasityčiotų jo mirtis. Kai žmogus pasikaria ant medžio šakos, lapai iš pykčio turi nukristi, o paukščiai įtūžę išlakioti į šalis; kiekvienas jų buvo asmeniškai paniekintas. Be abejo, šiam veiksmui gali atsirasti jaudinančių emocinių pateisinimų. Jų dažnai atsiranda išprievartavimui, o jau sprogdinimui – beveik visada. Savižudžio nusikaltimas skiriasi nuo kitų nusikaltimų – jis padaro neįmanomus net nusikaltimus.“ (Gilbertas K. Chestertonas „Ortodoksija“)

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
17 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
mirties (velnio) kultūra

po šapranausko mano draugas menininkas irgi nusižudė.
komunistai – kgbistai (mūsų valdantieji) platina mirties kultą:
– vien komunistė Aušrinė Marina Pavilionienė kiek daug nuveikia tame fronte….
Konservatoriai, liberalai – komunistų šuniukai – tam pritaria.

Beta

Prisiminkime tokį kadais populiarų žodį „blatas”. Profesorius Ričardas Kazlauskas blato neturėjo, neieškojo, jam jo kilnaus gyvenimo misijoje blato nereikėjo. Todėl ir guli ne Antakalnyje, ne menininkų kalnelyje, bet Karveliškėse. Tebūnie lengva jam Lietuvos žemelė.

Kas dar laukia.

Palaukit kas bus kai prasidės šių laikų didžių kūrėjų stilistų-kirpėjų ir dizainierių-siuvėjų pakasynos menininkų kalnelyje. Vietos nebeužteks net televizijos ir teatro žvaigždėms.

"Saviškių atstumtas"

„Jis stebėjosi jų netikėjimu…”.(Mk 6,1)…Ką norėt ,kad mūsų nepultų nelaimingi rusai.Ir tiems reikia pagalbos.Kitaip paprašyti nemoka,tik ginklu.O vakarai to nesupranta.Visi pasiklydę…”Jis …ėjo per apylinkės kaimus ir mokė”.(Mk 6,1)

StasysG

Jei tikrai tokia statistika, tai negražu, nes labai skauda dėl tautos likimo: —„Apskritai pernai, jau po ekonominės krizės, nusižudžiusiųjų buvo net 158-iais daugiau nei užpernai. Taip mes ir toliau pirmaujame pasaulyje savižudybėmis: nuo 2003 metų Lietuvoje nusižudė 12,5 tūkst. piliečių – kokio dar baisesnio išorės priešo galim bijoti?”.

Joachimas

Puikus tekstas. Sąžiningas, ramus žvilgsnis …

Anikė

„Tas saldus žodis LAISVĖ”… Tik ja pasinaudojo ne sąžiningi dori patriotai, o KGB užaugintos piktžolės,naikinančios ne tik žmogaus gyvenimą,jo dvasią,bet ir
tautos ateitį.Zombiais paversti žmonės jau nebeturi nieko švento,o mirtis jiems
turi tarnauti,o ne vykdyti gamtos valią…Tai didybės manija sergančiųjų mintys.
„Dievais” tapę mūsų nedori aukšti sotūs valdininkai su žmogaus gyvenimu ir gyvybe nesiskaito,jiems tie tūkstančiai išėjusių tik statistika,o dešimtims tūkstančių likusių artimųjų gyvenimas teka su didžiule kaltės ir nevilties našta. Tai jau tautos tragedija.
Istorija įvertins kiekvieno vaidmenį,kokias kaukes ar šypsenas benešiotume.

Eabola

O kiek daug tame meno kalnelyje ilsisi su jų palikuonių užgrobtomis kalvelėmis. Nesvarbu, kad ministro pirmininko sūnelis žuvo „neskaidriai”, bet užtat jis palaidotas kalnelyje dėl pagarbos aukščiausiam pareigūnui – tėvui. Aplankau profesoriaus Kudabos ramybės uostą Karveliškėse ir gera pasidaro širdyje, kad jis, didis mokslininkas, atgulė kartu su paprastais Lietuvos žmonėmis, tuo jo artimieji parodydami pagarba ir eiliniam žmogeliui, kuris dirbo ir garnavo ne tik savo gyvenimui, bet ir Lietuvai Tėvynei. Amžiną atilsį išėjusiems į Karveliškių – paprastus žmonių kalnelius, o taip pat ir gerb. profesoriui R.Kazlauskui amžiną atlisį ir kitiems garbiems ir nusipelniusiems piliečiams.

atrodo

sumaisyti keliai

Raigerdas

Dalius Stančikas rašo neblogus straispnius, kartais užkabina labai skaudžias temas. Šį kartą jis palygino savižudį su dorai gyvenusiu profesoriumi. Nenoriu menkinti Šapranausko talento, tačiau man šitoje istorijoje baisesni yra tie, kurie buvo šalia, kurie matė, bet tylėjo arba kalbėjo už nugarų, bet nieko nedarė. Apie juos nieko nerašė. Pribloškė Tumino žodžiai:„Sakiau Vytautui, kad būtinai jį pakviesiu pavaidinti bent keliuose premjeriniuose spektakliuose. Bet Viešpats jam nusišypsojo anksčiau. Ir jis ta šypsena patikėjo. Matyt, tai padarė lengvai. Manau, išeidami žmonės nieko nebijo – nejaučia jokių išgyvenimų, tragedijų. Tik nori pailsėti, būti grožyje, būti laisvi. Tikiu, kad ir Vytautas išėjo su palengvėjimu“. Reiškia R. Tuminas jau įvaldė Rusijoje dabar naudojamus propagandos metodus, tad sėkmingai gali pakeisti Kiseliovą. Kas yra blogai su mūsų tauta?… Skaityti daugiau »

Apuokiukas

Galiu paliudyti, kad du mano pažįstami žmonės nusižudė po gydymo psichiatrinėje ligoninėje.

Raigerdas

Noriu pratęsti ankstesnį savo komentarą. Jeigu jau kalba užėjo apie Sveikatos Apsaugos ministeriją, tai kodėl niekas nepaklausia šios įstaigos ministro: kodėl Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių? Jeigu jums neaišku, kad ministras meluos, tai tikrai garantuoju, kad meluos. Tada reikia išsiaiškinti, kaip šitas žmogus galėjo patekti į šias pareigas? Kam konkrečiai arba kokiai grupei yra naudinga meluojantis ministras? Kur pas mus parašyta Konstitucijoje, kad ministrais gali būti tik melagiai? Kada jūs nutversite ministrą meluojant, tada ir rašykite straispnius šia tema ir tai reikia daryti tol, kol šis klausimas nebus išspręstas, jeigu reikia Prezidentės lygmenyje. Atsiminkite, kad ministras jums paaiškins, kad „Psichologija (iš graik. ψυχή – siela ir λόγος – mokslas) yra mokslas, tiriantis žmogaus ir gyvūnų protą, emocijas, elgseną, sąmonę bei… Skaityti daugiau »

Taip

išsakytos sąžiningo žmogaus sąžiningos mintys.
Gerbiasmo gamtininko Kazlausko atminimą mes saugosime savo širdyse,jis apgaubtas šiluma ir pagarba.
„Pakazūchinis” gyvenimas ir tokios sakomos kalbos ir pompastinis išėjimas,tai tuštybės mugė,šalia kurios galimai greičiausiai gyveno alkoholis ir moraliniai nuosmukiai.Net prisiminimas likusių galimai belieka tik „pakazūchinis”.

Mirusieji irgi kuria.

Savo buvusiais darbais,jų įvairove kuria ypatingą kapų aurą.Ten gera pabūti.Todėl įvairios išėjusių anapus profesijos turtintų mūsų pasaulėžiūrą ir netgi pažinimą.

ruta

Normaliam , padoriam zmogui visada bus sudetinga suprasti valdziukes veiksmu motyvacijos , kurioje daugumoje tupi korupcionieriai , kolaborantai , atviri zulikai , vagys , neturintis supratimo nei apie morale , nei apie sazine .
Profesorius Kazlauskas visada liks atminty pozityviu , garbingu savo srities zinovu .
Kadangi Lietuvos televizijos sud* neziurime jau senai , o kadangi Sapranauskas buvo , butent to sud* propaguotojas uz gerus pinigus , tai ir nuomone apie jo talenta aiski .
Kazkodel tai talentingas R.Kazlas sugebejo eiti i tikra mena …
Bet dabar kalba ne apie isejusius , o apie visuomene , kuri toleruoja / nenori kistis , reiksti nuomone , taip saugiau , paprasciau/ bet koki idiotiska valdzios sprendima , veika …

Detale

Daugumas savizudziu-alkoholikai vyrai,kurie visai nesuvokia ka daro.Nusizudymo momentu jie nesprendzia klausimo apie gyvybes isniekinima-tai buna samones aptemimas.Iskankine artimuosius ir save,susirge alkoholine depresija-jie pasiduoda akimirkos impulsui.O del gerbiamo Kazlausko-jis paminkla musu sirdyse pasistate-kai prisimeni ji-pasidaro viduje sviesiau.Toks tas pomirtinis gyvenimas…

Visada

Visada perskaitau Stanciko straipsnius. Drasius-tiesius. Kartais pamykiu..dazniausia patinka,bet visada perskaitau. Jie visada kazkuo patinka.

17
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top