Bernardinai.lt
Nežinau, kas sprendžia, kurie Lietuvos piliečiai buvo tokie svarbūs valstybei, kad amžino poilsio guldomi į ypatingąsias Antakalnio kapines, kurias nuolat valstybinėmis progomis pagerbia valstybės vadovai ir jų aukšti svečiai, o kas laidojami už miesto, bendrose Karveliškių kapinėse, iš esmės jau tapusiomis mirusiųjų didmiesčiu, su kilometrinio ilgio gatvėmis ir dešimtims, o gal jau šimtams tūkstančių virtusiu paskutiniuoju žemišku būstu – čia norimą rasti kapavietę nelengva net kapinių prižiūrėtojams.
Nežinau, kas galėtų atsakyti į klausimą, kodėl rugsėjo 6-ją miręs garsus Lietuvos gamtininkas, net pusę šimtmečio studentus mokęs dėstytojas, vadovėlių vaikams, Lietuvos Raudonosios knygos kūrėjas, trisdešimt metų vedęs nuostabias televizijos laidas apie gamtą, profesorius ir šiaip didžios sielos žmogus Ričardas Kazlauskas buvo skirtas palaidoti Karveliškėse, o prieš metus savo noru Anapilin pasitraukęs aktorius Vytautas Šapranauskas – Antakalnyje?
Taip pageidavo jų artimieji ar nulėmė tos dienos populiarumo reitingai visuomenėje?
Nekelčiau šio klausimo ir nelyginčiau šių nepalyginamų žmonių, jei ne vienas bet: abu šie vyrai turėjo savo pasekėjų ir jų gyvenimai svarbiausi būtent šuo atžvilgiu – ką jie paliko po savęs? Per šią prizmę – jaunų piliečių ugdymą – labiausiai ir norėtųsi suprasti, kaip mūsų valstybė, visuomenė, Tauta žvelgia į savo ateitį, kokias vertybes ji diegia vaikams.
Viename iš paskutinių viešų pasisakymų profesorius Ričardas Kazlauskas savo pasaulėžiūrą nusakė taip: „Brakonieriai… Visas mano gyvenimas susijęs su gamta. Manau, kad gamta pailgina gyvenimą. Atšvenčiau 85-erių metų jubiliejų. Galbūt tai gamtos dovana. Svajonė – dar pagyventi, kad galėčiau bent kiek susisteminti tai, ką surinkau.“ (Grynas.lt).
O Vytautui Šapranauskui, regis, svarbiausia buvo apginti „menininko teises“ – elgtis su gyvenimu kaip nori: „Pavyzdžiui, Dikaprijus yra nuostabus aktorius. Na, ima jis ir kažką ekscentriško iškrečia – tai irgi vienas atsipalaidavimo būdų. Ir jei jis stovi ant galvos ar lifte be kelnių, ir jį taip nufotografuoja – kodėl jis turi teisintis? Baisiausia, kad iš karto smerkiama, iš karto sakoma: „Oi, jis sau per daug leidžia.“ Bet ką reiškia: „Daug leidžia“? Koks kieno reikalas? Gal jis kiaurai persidirbęs ir pervargęs, todėl jam visiškai nebėra kaip išsikrauti.“ (iš V. Šapranausko interviu „Valstiečių laikraštyje“).
Dvi skirtingos pasaulėžiūros, du skirtingi gyvenimai ir jų pabaigos: Ričardas Kazlauskas dėl ligos užgeso 86-erių, Vytautas Šapranauskas užbaigė gyvenimą savižudybe nesulaukęs 55-erių. Ričardas Kazlauskas buvo palaidotas kaip paprastas mirtingasis (kartais pamąstau: jei turime Antakalny menininkų kalnelį, kodėl negalime turėti nusipelniusių Mokytojų kapinių?), o Vytautas Šapranauskas, kaip nacionalinis didvyris, – su nesibaigiančiais ditirambais žiniasklaidoje, reikšmingais dūsavimais apie ypatingą talentą (kodėl liaupsindami žmogaus talentą, mes šloviname ne tą talentą suteikusį Aukščiausiąjį, o tik niekuo dėtą talento nešėją, dažnai tos dovanos net tinkamai neatskleidusį ar naudojusį vien savo vartotojiškais tikslais?) atgulė šalia nusipelniusių visuomenei veikėjų, Sausio 13-osios, Medininkų aukų.
Nemanau, kad kukliai išlydėdama R. Kazlauską visuomenė kaip nors jį sumenkino – jo atmintį ir išmintį savo vaikams ir vaikų vaikams perduos tūkstančiai tų, kuriuos Profesorius išmokė mylėti gamtą ir gyvenimą – kaip dovaną, kaip galimybę dalytis su kitais savo patirtimi, žiniomis, širdies gerumu.
Tuo tarpu V. Šapranauską išlydėdami kaip nesuprastą genijų, kaip pramogų dievaitį (uždarytos gatvės eisenai per Vilnių, policijos kortežai, tiesioginės televizijos transliacijos), kartu pašlovinome ir jo skelbiamą būties filosofiją, mirties kultūrą – savižudybę. Dar liūdniau – mūsų kultūrinė bendruomenė viešoje erdvėje net lenktyniavo (gal jausdama kaltę), kas gražiau apraudos šią „gyvenimo auką“: „Sakiau Vytautui, kad būtinai jį pakviesiu pavaidinti bent keliuose premjeriniuose spektakliuose. Bet Viešpats jam nusišypsojo anksčiau. Ir jis ta šypsena patikėjo. Matyt, tai padarė lengvai. Manau, išeidami žmonės nieko nebijo – nejaučia jokių išgyvenimų, tragedijų. Tik nori pailsėti, būti grožyje, būti laisvi. Tikiu, kad ir Vytautas išėjo su palengvėjimu“, – viešai mąstė režisierius Rimas Tuminas.
Toks valstybės mastu vykęs savižudybės šlovinimas negalėjo praeiti be pasekmių: iškart po Vytauto Šapranausko nusižudė net šeši jaunuoliai, nesulaukę nė 20-ies. Apskritai pernai, jau po ekonominės krizės, nusižudžiusiųjų buvo net 158-iais daugiau nei užpernai. Taip mes ir toliau pirmaujame pasaulyje savižudybėmis: nuo 2003 metų Lietuvoje nusižudė 12,5 tūkst. piliečių – kokio dar baisesnio išorės priešo galim bijoti?
Kažkas esmingai negerai mūsų valstybėje, ir tai jau nesusiję nei su materialiniu skurdu, nei su skausmingais žmonių sąmonės virsmais perėjus iš socializmo į kapitalizmą, kaip buvo bandoma aiškinti pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Jei žudosi ir laisvės karta – jauni žmonės – tai turime ieškoti sujauktų valstybės ir visuomenės vertybių, mūsų pačių supainiotų prioritetų. Nemanau, kad Vytautui Šapranauskui ar Ričardui Kazlauskui buvo taip svarbu, kaip ir kur juos palaidos, – tai žymiai svarbiau buvo likusiems gyviems: ką mes, piliečiai, pripažinsim kaip kelrode žvaigžde, sektinu gyvenimo tikslu, savo autoritetu. Ką šlovinsime ir dėl ko tik tyliai paliūdėsim.
„Savižudybė ne tik nuodėminga, ji yra pati didžioji nuodėmė. Tai aukščiausias, absoliutus blogis, atsisakymas domėtis egzistencija, atsisakymas priimti ištikimybės priesaiką gyvenimui. Žudikas nužudo vieną žmogų. Tas, kuris nusižudo, nužudo visus žmones; savo požiūriu jis sunaikina pasaulį. Jo veiksmas simboline prasme blogesnis nei išprievartavimas ar sprogimo organizavimas. Šis veiksmas sugriauna visus pastatus, įžeidžia visas moteris. Vagis patenkintas pavogtais deimantais, o savižudis – ne; tai ir yra jo nusikaltimas. Jo negalima papirkti net žioruojančiais Dangiškojo miesto brangakmeniais. Vagis išreiškia pripažinimą daiktams, kuriuos vagia, tegu ir ne jų savininkui. Bet savižudis įžeidžia visą pasaulį tuo, kad jo nesigviešia. Jis paniekina gėlelę atsisakydamas dėl jos gyventi. Nėra kosmose sutvėrimo, iš kurio nepasityčiotų jo mirtis. Kai žmogus pasikaria ant medžio šakos, lapai iš pykčio turi nukristi, o paukščiai įtūžę išlakioti į šalis; kiekvienas jų buvo asmeniškai paniekintas. Be abejo, šiam veiksmui gali atsirasti jaudinančių emocinių pateisinimų. Jų dažnai atsiranda išprievartavimui, o jau sprogdinimui – beveik visada. Savižudžio nusikaltimas skiriasi nuo kitų nusikaltimų – jis padaro neįmanomus net nusikaltimus.“ (Gilbertas K. Chestertonas „Ortodoksija“)