Dalius Stancikas. Karaliaučiaus krašto ateitis

zurnalasmiskai.lt

Sunku atspėti ateitį ne tik dėl to, kad realybė dažnai pasirodo esanti gerokai lakesnė, nei mūsų fantazijos, bet ir todėl, jog žmogui būdinga tikėtis, kad kaip yra šiandien, taip bus ir rytoj, poryt ir… gal visada. Protu suvokiame, kad viskas laikina, kad galime susirgti, kad namo stogą gali nuplėšti galingas viesulas, o pasaulinė bankų krizė „praryti“ mūsų santaupas, bet vis tiek būname priblokšti, kai tai nutinka – planuota juk buvo kitaip. Buvo ne vienas požymis, kad rusai gali pulti Ukrainą, bet vis tiek sukrėtė pernai vasario 24-os rytas. Kai prieš gerus tris dešimtmečius po nesėkmingo perversmo Maskvoje staiga, per kelias dienas, ėmė ir sugriūvo Sovietų Sąjunga, žymiausi amerikiečių strateginiai centrai tuo metu prognozavo „blogio imperijos“ egzistenciją bent jau iki 2030-ųjų. Nors juk gerokai anksčiau būta aiškių imperijos aižėjimo ženklų – Berlyno sienos griūtis, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, Jelcino maištai…

Pasikartojantys „Rusijos išlaisvinimo armijos“ pasienio teritorijų išlaisvinimai nuo Putino režimo, Prigožino privačios kariuomenės žygis į Maskvą, vieši 58-os rusų armijos vado generolo Popovo protestai prieš karinę vadovybę – tai tik pirmieji požymiai to, kas vyks Rusijoje jai pralaimėjus karą ar net anksčiau, gal jau šiemet, jei tik ukrainiečiams pavyks įžengti į Krymą. Po Prigožino maišto Didžiosios Britanijos ministrai suskubo pareikšti pradėsiantys svarstyti galimus Rusijos subyrėjimo scenarijus, apie kuriuos ukrainiečių politikai kalba jau beveik metus. O ką mąstome mes, lietuviai, turintys dalį bendros pietvakarinės sienos su rusų aneksuota Rytų Prūsija?

Ar mūsų Gynybos taryba, kitos politinės struktūros bent išsikelia klausimą, kas vyks Karaliaučiaus krašte, jei/kai Kremliuje prasidės chaosas? Gegužės 22-ą rusų legionui „Rusijos laisvė“ nuo Putino režimo išlaisvinus dalį Belgorodo srities gyvenviečių, po kelių valandų iš srities taip vadinamo „S“ objekto buvo skubiai išvežtas ten laikytas branduolinis ginklas, o štai birželį vykusio Prigožino maišto metu nedaug truko, kad panašią branduolinę ginkluotę iš saugyklos „Voronež-45“ būtų jau perėmę privačios kariuomenės „Vagner“ kariai. Karaliaučiaus krašte, kaip žinome, taip pat laikomi branduoliniai ginklai, tad jei Rusijoje įvyks naujas maištas ar užvirs pilietinis karas, kaip nutiko 1917-1922 metais, kas ir kur išveš strateginę/taktinę amuniciją iš srities? O jei išveš – ar per Lietuvą?

Turėdami jau vieną panašų pereinamojo laikotarpio (1989-1999 m.) Rusijoje pavyzdį, galime tvirčiau prognozuoti, kad greičiausiai srityje įsivyraus tarpusavyje kovojančios mafiozinės plėšikų grupuotės, sudarytos iš FSB, kriminalinių nusikaltėlių ir kariškių, kurioms Kremlius nebeturės jokios įtakos ir kurios varžysis dėl branduolinio ginklo užgrobimo: juk taip ne tik įgytų valdžią, bet ir, sekant Putino pavyzdžiu, galėtų šantažuoti kaimynus, pirmiausia – Lietuvą, per kurią nutiesta Karaliaučiaus gyvybinė arterija su Rusija.

Klausimai be atsakymų

Svarbiausi klausimai, į kuriuos artimiausiu metu reikia atsakyti patiems sau, būtų šie:

jei Kremliuje prasidės suirutė ir padėtis Karaliaučiuje taip pat taps nekontroliuojama, ką darysime su tranzitu Karaliaučius-Rusija? Jei uždarysime kelią su Rusija, kaip spręsime Karaliaučiaus aprūpinimą jam svarbiomis medžiagomis ir produktais, ar išleisime norinčius išvykti į Rusiją? Ir – svarbiausias klausimas – ką darysime, kad branduolinio ginklo neužgrobtų kriminaliniai avantiūristai?

Jei Lietuvos valdžia tik stebės šiuos įvykius iš šalies, manydama, kad viskas kaip nors susitvarkys savaime ar kad tai išspręs kažkas kitas, galime pakliūti į sudėtingą situaciją ir kitu aspektu: kai sieną su Karaliaučiaus sritimi bus sunkiau kontroliuoti nei su Baltarusija, nes suirutės Rusijoje atveju per sieną gali veržtis tiek engiami rusai, tiek šantažuojantys nusikaltėliai.

Kokios galimos išeitys chaoso Rusijoje atveju?

  1. Į Karaliaučiaus sritį, kaip į teritoriją, kuri pagal Potsdamo konferencijos nutarimus de jure jau nuo 1995 metų nebepriklauso Rusijai, įžengia JT taikdariai, ten palaikydami tvarką. Tačiau kažin, ar tai realu, nes JT taikdariai įvedami tik šalims sutikus, kita vertus, ar pagal tarptautinę teisę dabartinė Karaliaučiaus srities valdžia neturėtų būti laikoma okupacine ir neteisėta?
  2. Į Karaliaučiaus sritį įžengia NATO kariuomenė, esanti Lietuvoje ir Lenkijoje, pasidalindamos srities teritoriją maždaug taip: šiaurinę ir rytinę dalį dalį prižiūri Lietuva, pietinę – Lenkija. Abi valstybės savo prižiūrimose teritorijose įveda laikinas administracijas. Kariuomenių įvedimas pagrindžiamas branduolinio ir kitokio pavojaus NATO šalims neutralizavimu ir nuo 1995 metų aneksuotų teritorijų išvadavimu. Vyksta pereinamasis Karaliaučiaus srities valdymo laikotarpis, per kurį tarptautinė bendruomenė sutaria dėl tolesnės srities ateities.

Šiuos ar kitus galimus veikimo scenarijus daug nedelsdamos turėtų paruošti už valstybės saugumą atsakingos Lietuvos institucijos, lygiagrečiai šiuo klausimu besitardamos su lenkais, vokiečiais bei NATO vadovybe. Nes tolesnis nieko neveikimas reikštų pavojingą neatsakingumą.

Nepavykęs bandymas

Pradėdamas karą Ukrainoje Putinas bandė sustabdyti nuo 1989 metų (Berlyno sienos griūties) vykstantį Rusijos imperijos byrėjimą, tačiau – paradoksas – taip tik paspartins irimo procesą. (Atkreiptinas dėmesys, kad Rusijos (SSRS) imperija byra atvirkštine tvarka, nei kūrėsi: pradžioje atskylo vėliausiai okupuotos teritorijos – vadinamos „socialistinės valstybės“ – VDR, Lenkija, Čekoslovakija ir t.t., po to vadinamos „socialistinės respublikos“ – Lietuva, Latvija, Moldova, Kazachstanas ir t.t. ir, galiausiai, liko taip vadinamos „Rusijos federacijos autonomijos“ – Tatarstanas, Čečėnija, Jakutija, Buriatija, Komija – viso 21-a). Todėl kai JAV, Britanija ar Kinija bando strateguoti Rusijos ateitį po Ukrainos karo (amerikiečiai, baimindamiesi branduolinio chaoso, kaip ir 1990 m. vis dar naiviai tikisi išsaugoti neišvengiamai byrančios imperijos vientisumą), Lietuvai privalu mąstyti apie tolesnį Karaliaučiaus krašto likimą.

Akivaizdu, kad šiandien Karaliaučiaus krašto ateities klausimu esame visiškai nepasiruošę, todėl atėjus dienai X pasielgtume taip, kaip neseniai per LRT radiją įrodinėjo įtakingas istorikas A. Bumblauskas: neva šis kraštas Lietuvai nebesvarbus, kas buvo istoriškai reikšminga – dabar yra labai surusinta ir suniokota, todėl tą teritoriją su ten gyvenančiais priešiškai nusiteikusiais rusais tegul pasiima kiti, pvz. lenkai. Čia belieka tik pasidžiaugti, kad visiškai kitaip mąstė XX amžiaus Lietuvos šviesuomenė, nes dabar neturėtume nei tuomet „vokiško“ Klaipėdos krašto, nei „lenkiškojo“ Vilniaus. Deja, toks paviršutiniškas požiūris buvo artimas ir sovietinių okupantų vietininkui Lietuvoje A. Sniečkui, kuris po Antrojo pasaulinio karo atmetė specialios sovietų komisijos pasiūlymą lietuviškąją Karaliaučiaus srities dalį prijungti prie sovietų Lietuvos.

Istorikas M. Ėmužis rašo:

„Pagal paruoštą [komisijos] pasiūlymą, prie Lietuvos SSR turėjo būti prijungta Tilžė, Įsrutis, Gumbinė, Tolminkiemis – sovietų Lietuvos siena turėjo puslankiu priartėti per 60 kilometrų nuo Karaliaučiaus miesto, kuris, komisijos supratimu, turėjo tapti laisvuoju miestu, koks prieškariu buvo Dancigas. Tačiau kodėl gi neprijungus visos Rytų Prūsijos? Pagrindinis komisijos argumentas buvo Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumas. Komisija net nekėlė klausimo apie Rytprūsių šiaurinės dalies žemių lietuviškumą, nes tai buvo neabejotina. […] 1944 m. rudenį Vilniaus universiteto Fizinės geografijos katedra gavo nurodymą organizuoti šiaurinės Rytprūsių dalies toponimų vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą. Tuometis šios katedros darbuotojas, vėliau tapęs garsiu Lietuvos geografu, Vytautas Gudelis pasakojo, kaip entuziastingai buvo imtasi darbo. Buvo renkami suvokietinti lietuviški toponimai, grąžinami į lietuviškąją formą ir bandoma sudaryti žemėlapį, tačiau 1945 m. sausį universiteto rektoratas pranešė, kad katedros darbas nebereikalingas. Komisijos (tiksliau, Lietuvos komunistinio elito, faktiškai Sniečkaus) argumentai buvo tokie: Lietuva karo metu praradusi daug gyventojų, ir atstatyti sugriautą šalį, o dar įsisavinti naujas žemes bus sunku.”
(Marius Ėmužis, Karaliaučiaus srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais, Naujasis židinys, 2013).

Valstybinis veržlumas

Iš pirmo žvilgsnio Sniečkaus argumentai atrodytų lyg ir rimti, bet iš šiandienos taško matyti, kad bėgta nuo vilko, o užšokta ant meškos: dabar turime ne tik sieną su neprognozuojamu branduoliniu agresoriumi, bet valstybės viduje dar ir karinį kelią. Tad pasimokius iš praeities, gal šįkart galėtume Karaliaučiaus srities ateitį strateguoti ne vienu, bet keliais ėjimais į priekį, mąstyti ne tik apie artimiausio dešimtmečio problemas, bet ir apie vaikų ir vaikaičių laikus?

Griežčiau tariant, Lietuva, nesikišdama į tolesnį Karaliaučiaus krašto likimą, ne tik atsisakys labai svarbaus savo istorinio-kultūrinio paveldo, galimybės praplėsti ir taip trumpą savo jūrinį krantą, įgyti didesnį politinį svorį Europoje, būti aktyvia saugios kaimynystės sprendėja, bet ir patvirtins savo, kaip greitai nykstančios (gyventojais ir galia) valstybės sampratą. Valstybės, kuri nebeturi jėgų veržliai ir toliaregiškai tvarkyti savo ateitį, ryžtingai ir savarankiškai priimti naujus geopolitinius iššūkius, taikiai prisijungti savo etnines žemes, t.y. įgyvendinti Tilžės akto reikalavimus. Kaip 1886 m. pranašavo Aleksandras Hornas: „Taip, kaip civilizacija sužlugdė indėnus, kaip ji pasiglemžė prūsus, taip ji sunaikins ir lietuvius, nes besiplečiančios civilizacijos neatlaiko nė vieni gamtos vaikai.“ (Aleksandras Hornas, Senosios Prūsijos kultūros vaizdai, 1886).

Tuo tarpu Lenkija Karaliaučiaus ateities klausimui ruošiasi kaip veržli ateities valstybė: jau pernai balandžio mėnesį, kai paaiškėjo, kad rusai Ukrainoje sukelto karo nelaimės, buvęs lenkų sausumos pajėgų vadas Skrzypczak‘as žiniasklaidoje pareikalavo, kad Lenkija pareikštų „savo teises į Kaliningrado sritį“. Ir Lenkijos valdžia išgirdo: reikšdama savo teises šių metų gegužę paskelbė, kad nuo šiol Kaliningradą oficialiai vadins lenkišku pavadinimu Krolewiec. Galėčiau lažintis, kad lenkų valstybinės institucijos jau strateguoja Karaliaučiaus sritį kaip būsimą savo nuosavybę, nors lenkų istorinės-kultūrinės sąsajos su Karaliaučiaus kraštu nėra tokios reikšmingos, kaip lietuviškos, nors po Antrojo pasaulinio karo lenkai, priešingai nei lietuviai, nepabijojo prisijungti didesnę dalį Rytprūsių – Mozūrų vaivadiją su sostine Olštynu (žiūr. 2 pav.). Verta prisiminti, kad po Pirmojo pasaulinio karo lenkai lygiai taip pat agresyviai pretendavo ir į Klaipėdą, tačiau tuomet nugalėjo lietuvių valstybinis veržlumas, kurio dėka buvo surengta sėkmingiausia tarpukario karinė operacija ir prisijungtas Klaipėdos kraštas.

1 pav. Rudai štrichuota zona – 1946 m. Lenkijai atiduota Rytprūsių dalis, žaliai štrichuota zona – Karaliaučiaus kraštas, kurio likimas neaiškus  

Ateities scenarijai

Kodėl dalį Karaliaučiaus krašto vadindami Mažąja Lietuva čia pat aiškiname, kad ten nebėra nieko vertingo? Kodėl prieš purtant galvas dėl galimo šio krašto įsiliejimo į Lietuvą (kaip prieš 80 metų darė Sniečkus, o dabar – Bumblauskas), nepasistengiame atlikti bent kiek gilesnės analizės, įvertinti ne tik integravimosi minusus, bet ir pliusus – kaip ir priklausytų oriai valstybei, aktyviai savo istorijos kūrėjai? Gal pradžiai vertėtų bent paanalizuoti, kokie apskritai Karaliaučiaus krašto ateities modeliai galimi ir koks iš jų labiausiai atitiktų Lietuvos interesus?

Matyčiau penkis galimus teorinius modelius:

a) Karaliaučiaus sritis tampa kažkokiu nauju savarankišku regionu, atitinkančiu valstybės statusą. Tikėtina, kad nemaža dalis vietos gyventojų (iš esmės – okupantų palikuonys) pageidautų būtent tokio statuso, tačiau tam tikrai nepritartų Lenkija ir, greičiausiai, Briuselis, nes sunkiai tikėtina, kad patys vietos gyventojai be  administracinio įsikišimo iš šalies galėtų greitai ir neskausmingai nusiginkluoti, atsikratyti mafijinių grupuočių, korupcinių įpročių ir tapti normalia Europos dalimi.

b) Karaliaučiaus sritis atitenka Vokietijai, kaip buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Šis scenarijus mažai tikėtinas, nes Vokietija nebeturi su sritimi susisiekimo sausuma. 

c) Karaliaučiaus sritis atitenka Lenkijai – Lenkija kaip tik to ir siekia, bet ar tai atitinka Lietuvos interesus? Ar sparčiai stiprėjanti Lenkija (ekspertai prognozuoja, kad lenkų kariuomenė artimiausioje ateityje bus stipriausia Europoje) neišgąsdintų tų pačių vokiečių ir Briuselio? 

d) Karaliaučiaus sritis atitenka Lietuvai. Šiam scenarijui vargiai pritartų Lenkija ir – spėju – nemaža dalis Lietuvos politikų.

e) Karaliaučiaus sritis dalijama į dvi dalis, kurios vakarinė dalis kartu su Karaliaučiaus miestu perduodama Lenkijai, o rytinė ir pietinė – Lietuvai (žiūr. 2 pav.). Kaip minėta, toks modelis jau buvo kuriamas iškart po karo, kai sovietų okupuotai Lietuvai norėta priskirti teritorijas, turinčias lietuviškas šaknis (pagal Rytų Prūsijos vietovardžių lietuviškumą). 

2 pav. Galimas Karaliaučiaus krašto pasiskirstymas tarp Lietuvos ir Lenkijos

Šis E scenarijus galėtų tenkinti Lietuvos geopolitinius ir vidinius interesus, būtų kompromisas derybose su Lenkija ir jo įgyvendinimas nesuketų Lietuvai neįveikiamų problemų. Todėl ir siūlau detaliau apsvarstyti jo reikalingumą ir įgyvendinimo galimybes – sunkumus ir laimėjimus. 

Įsiliejimo sunkumai

Karaliaučiaus srityje gyvena virš milijono gyventojų, todėl jei visa teritorija atitektų Lietuvai, tokį naujų gyventojų kiekį pilnaverčiai integruoti Lietuvai, neturinčiai nei 3 mln., būtų sunkus uždavinys. Tuo tarpu pagal E scenarijų prisijungiant šiaurinę ir vakarinę dalį, naujų gyventojų būtų ne daugiau nei 200 tūkst. (mažiau nei Klaipėdos gyventojų), kas sudarytų apie 7% nuo dabartinių 2,8 mln. Lietuvos piliečių. Panašiai tiek šiuo metu Lietuvoje gyvena ukrainiečių, baltarusių ir rusų pabėgėlių ir tai nesukelia rimtesnių problemų. Žinoma, dalis Karaliaučiaus rusų yra priešiškiau nusiteikę Vakarų ir Lietuvos atžvilgiu, tačiau šiuo klausimu yra trys bet: pirma, bet koks Karaliaučiaus srities išlaisvinimas iš rusų okupacijos įmanomas tik iš esmės pasikeitus aplinkybėms Rusijoje, t.y. rusams pralaimėjus karą, kai šimtmečius puoselėtas didžiarusiškas šovinizmas („mes esame išvaduotojai, nes niekada nepralaimime“) ir kiekvienas konkretus šovinistas patirs neišvengiamą psichologinį kolapsą. Antra, Rusijoje kilus rimtai politinei-ekonominei krizei Karaliaučiaus įsiliejimas į Europą per Lietuvą ir Lenkiją daliai vietos gyventojų gali atrodyti kaip vienintelis išsigelbėjimas. Ir trečia – dalis antivakarietiškai nusiteikusių rusų, ypač kariškiai, Karaliaučiaus atskilimo atveju greičiausiai persikeltų į Rusiją – bent jau taip nutiko, subyrėjus SSRS, su dalimi Lietuvos rusų – šovinistų. Prognozuočiau, kad tokiu atveju iš 200 tūkst. išvyktų apie trečdalis, o gal net pusė vietos gyventojų ir liktų tik kiek virš 100 tūkst. – maždaug tiek, kiek Šiaulių gyventojų.   

Žinoma, ir tokio kiekio gyventojų įsiliejimas į Lietuvą būtų nelengvas, kelis  dešimtmečius trūksiantis uždavinys: toje Lietuvos dalyje bent pirmaisiais metais greičiausiai tektų įvesti tiesioginį valdymą ir atsisakyti rinkimų, panašiai kaip latviai ir estai neleidžia balsuoti pilietybės neturintiems okupantų palikuonims; kuriam laikui ten tektų įteisinti dvikalbystę ir organizuoti masinius lietuvių kalbos kursus, sukurti lietuviškas valdžios sistemas (teismus, policiją, mokyklas, darželius, sveikatos įstaigas), išlyginti socialinius skirtumus (pensijas, pašalpas), įgyvendinti lietuvių skatinimo persikelti programą (pvz., dalinant neprivatizuotas žemes, suteikiant gyvenamąją vietą, pagerintas socialines garantijas, algų priedus valstybiniame darbe ir pan.). Kita vertus, šių, taip pat ekologinių ir demilitarizavimo klausimų sprendimui galime tikėtis rimtos ES finansinės ir kitokios paramos, su kuria per kelis dešimtmečius Mažąją Lietuvą būtų galima  paversti klestinčiu, poilsiui ir turizmui patraukliu ir finansiškai pelningu Lietuvos regionu.   

Kodėl Lietuvai reikia likusios Mažosios Lietuvos? 

Pasak istorikų, vokiečių kronikose teigiama, kad „Prūsija ir Lietuva suprantama kaip viena visuma, todėl Mindaugas vadinamas prūsų karaliumi”.

Lietuviškoji Karaliaučiaus srities dalis vadintina lietuviškos raštijos lopšiu ir lietuvių kalbos išsaugojimo tvirtove, nes, pasak Algirdo Matulevičiaus, Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis čia pradėjo kurti lietuvių raštijos pagrindus, Martynas Mažvydas 1547 m. čia išleido pirmą knygą lietuvių kalba, XVII a. viduryje čia susiformavo bendrinė lietuvių rašomoji kalba, kuri Rusijos imperijos pavergtoje Didžiojoje Lietuvoje įsivyravo tik po 200 metų. O Rusijos imperijos kolonijiniam režimui Didžiojoje Lietuvoje 40-čiai metų uždraudus lietuvišką spaudą ir lietuviškas mokyklas, stengiantis lietuvius paversti slavais ir pravoslavais, lietuvių tautiškumą ir kalbą išgelbėjo Mažoji Lietuva ir šimtai knygnešių, slapta į Didžiąją Lietuvą gabenę Karaliaučiaus krašto spaustuvėse atspausdintą literatūrą, čia buvo išleisti pirmieji tautinio atgimimo laikraščiai – Jono Basanavičiaus „Aušra” ir Vinco Kudirkos „Varpas”, prikėlę Lietuvos valstybę, o knygnešystė tapo tautinio kultūrinio sąjūdžio ir pasipriešinimo fenomenas, kokio Europoje daugiau niekur nebuvo!

O kur dar Donelaitis, Vydūnas, Tilžės aktas, kuriuo „prūsų lietuviai reikalaujame Mažąją  Lietuvą priglausti prie Didžiosios“ ir t.t. 

Kita vertus, yra ir gerokai pragmatiškesnių tikslų:

1. Sujungus abi Kuršių nerijos dalis turėtume dvigubai ilgesnį pasauliui reikšmingą  (UNESCO saugomą) pusiasalį, kurio vientisumą gamtiniu ir etnokultūriniu požiūriu sėkmingiau būtų galima saugoti sukuriant vientisą apsaugos sistemą – bendrą Kuršių nerijos nacionalinį parką. 

2. Lietuvai atitektų trys ketvirtadaliai Rusijos užgrobtų Kuršių marių kartu su Paustininkais (dabar – Zalivnoje), Smidynais (Kijevskoje), Šaksvyte (Kaširskoje) ir kitomis pamario gyvenvietėmis. Net sovietmečiu Lietuvos mokslininkai išdrįso reikalauti, kad visos Kuršių marios priklausytų Lietuvai, nes „Kuršių Nerija, Kuršių marios ir Nemuno delta sudaro vienalytę, gamtinę-geografinę teritoriją. Ši teritorija gamtiniu ir ekonominiu-geografiniu atžvilgiais yra neatskiriamai susijusi su Nemunu, o per jį su Lietuvos teritorija.” Kita vertus, Kuršių marios – ne tik įspūdingas vandens telkinys, tai ir žvejybiniai plotai, ir patrauklūs turistiniai maršrutai, ir perspektyvios turistinės ir poilsinės vietovės. Lietuvai prisijungus kitą Kuršmarių dalį dabartinis marių pakrantės ilgis padidėtų net tris kartus!   

3. Palvininkuose (dabar – Jantarnyj) iškasama apie 90% viso pasaulio gintaro, kurį vadiname lietuvišku brangakmeniu, apdainuotu lietuvių tautosakoje ir literatūroje. 

4. Sambos pusiasalyje esančios pajūrio gyvenvietės – Krantas (dabar –  Zelenogradsk), Rožėnai (Priboj), Naujieji Kuršiai (Pionierskij), Rašiai (Svietlogorsk), Tirškaimis (Donskoje), Didieji Ūbininkai (Sinevivo), Varškai (Verškovo) yra svarbios ne tik istoriškai, bet ir kaip ekonomiškai perspektyvūs pajūrio kurortai, kuriuose galima puoselėti ir istorinį šio krašto verslą – žvejybą. 

5. Tilžėje (dabar – Sovietskas), Ragainėje (Nieman) buvo spausdinama pogrindinė lietuviška literatūra – jos pagalba pavyko atlaikyti prievartinį Didžiosios Lietuvos rusinimą ir išsaugoti lietuvių tautos gyvastį – lietuvių kalbą, seniausią gyvą indoeuropietišką kalbą. Tilžėje mokė, leido žurnalus, statė spektaklius ir kūrė savo garsiuosius filosofinius veikalus, už kuriuos buvo pateiktas kandidatu į Nobelio premiją, Vilhelmas Storosta-Vydūnas. 1918 metais Tilžės aktu Mažosios Lietuvos gyventojai pareiškė „kad nori palikti pamotę Vokietiją ir jungtis prie motinos Lietuvos“.

6. Nuo Tolminkiemio (dabar – Čistyje Prudy)gyvenvietės įkūrimo 1542 m. iki 18 a. pirmoje pusėje įvykusios vokiškosios kolonizacijos dauguma Tominkiemio ir jo apylinkių gyventojų buvo lietuviai (lietuvininkai). Tolminkiemyje parašytas pirmasis lietuvių kalba epas – poema „Metai“, čia gyveno ir klebonu dirbo jos autorius Kristijonas Donelaitis. 

7. Iki 18 a. pradžios Gumbinėje (dabar – Gusev) ir jos apylinkėse didžioji gyventojų dauguma buvo lietuviai, Gumbinės bažnyčioje kunigavo lietuvių kalbos norminimo pradininkas Mykolas Merlinas, čia buvo pakrikštytas Kristijonas Donelaitis. Vilius Kalvaitis, rinkęs medžiagą apie Mažosios Lietuvos bažnyčių varpus, 1910 m. apie Gumbinės bažnyčios varpų balsus rašė taip: „Dievas danguj ranką savo vis Lietuvai dar atidaro!“. XIX a. Gumbinėje buvo spausdinamos knygos lietuvių kalba, o valdžios žinių laikraštyje – lietuviški straipsniai.

Istorinė galimybė

Per paskutinį šimtmetį Lietuva, kaip valstybė, išliko ir sustiprėjo tik todėl, kad jos šviesuoliai sugebėjo drąsiai ir laiku išnaudoti krizines geopolitines situacijas: per pirmąjį Pasaulinį karą, pasinaudojus nusilpusia Rusija, buvo atkurta Lietuvos valstybė, dar po kelerių metų, pasinaudojus nusilpusia Vokietija, imtasi veikti, kad Lietuva taptų jūrine valstybe, prisijungdama Klaipėdą su gyvybiškai svarbiu uostu ir dalimi Mažosios Lietuvos, ir, galiausiai, pasinaudojus silpstančia sovietų imperija, 1988-1991 m. Sąjūdis atkovojo mūsų nepriklausomybę.    

Dabar artėja galutinis Rusijos imperijos žlugimo etapas, kuriuo pasinaudojusi Lietuva gali ne tik prisijungti sau istoriškai ir kultūriškai svarbią Mažosios Lietuvos dalį, bet  ir dabartinę trumpą 90 km. Lietuvos jūros pakrantę prailginti dvigubai – iki 180 km., Kuršių marių pakrantę pailginti trigubai, prisijungti kitą pusę unikalios Kuršių nerijos, puikius Zambijos kurortus, du trečdalius gražuolio Vištyčio ežero (kuris jau dabar yra populiarus turistinis objektas), įsigyti didžiausią pasaulyje gintaro kasyklą ir nebaigtą eksploatuoti D6 naftos telkinį. 

Akcentuoju: tai bus galima įgyvendinti tik subrendus tam tikroms aplinkybėms Rusijos viduje, jokiu būdu to negalima spartinti iš išorės ir sukelti pavojų Lietuvai, tačiau turime būti vidiniai pasiruošę artėjantiems istorijos virsmams. 

Jei būsime pasiruošę, nebus sunku tarptautinei bendruomenei įrodyti, kad dabar rusų aneksuota Mažosios Lietuvos dalis istoriškai, pagal etninius gyvenviečių pavadinimus (kuriuos taip skubėjo keisti Hitleris, o dar labiau Stalinas) privalo priklausyti Didžiajai Lietuvai. Gal kiek sunkesni gali būti įsiliejimo procesai,, dar sunkesni gali būti įsiliejimo procesai, tačiau turbūt nemanome, kad 1923 m. buvo lengviau suorganizuoti šaulių sukilimą Klaipėdoje ar po 20 aršaus lenkinimo metų sulietuvinti Vilnių? Svarbu aiškiai suvokti, kad panašios galimybės istorijoje pasireiškia labai retai ir jomis nepasinaudoti būtų neišmintinga ir nevalstybiška. Pasak prūso E. Arndtės, „tauta, kuri nusivilia savimi, nusivilia ja ir pasaulis, o istorija amžinai užmiršta. Tautos dvasia rusena kiekviename mūsų, todėl leiskite mums būti šauniems!“

4.6 9 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
39 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
39
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top