2014-04-03
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai
Evgenios Levin nuotrauka
Bernardinai.lt
Susilažinau, jog Vladimiro (liet. – valdyk pasaulį) Vladimirovičiaus Putino viešpatavimas truks ne ilgiau dvejus metus ir kad jis baigs savo politinę karjerą kaip Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.
Arba dar liūdniau – kaip Prancūzijos monarchas Liudvikas XVI ar Anglijos karalius Karolis I. Praėjusio amžiaus pradžios bolševikų revoliucijos Rusijoje niekaip negalime lyginti su Anglijos ar Prancūzijos revoliucijomis, nes po jos Vladimiras (tas pats imperinis vardas) Uljanovičius Leninas ne tik kad neįpūtė Rusijai demokratijos, bet dar stipriau suveržė monarchinę diktatūrą, o jo įpėdinis Josifas Visarionovičius Stalinas (liet. – plienas) praplėtė Rusijos imperiją iki Vokietijos perskėlimo.
Taigi visuomeninės santvarkos vystymasis Rusijoje nuo Anglijos ar Prancūzijos atsilieka keliais šimtmečiais ir šiandieniame globaliame pasaulyje tai nebegali ilgai tęstis – pritvinkęs katilas anksčiau ar vėliau sprogs.
Tačiau suprantu, kad lažybos dėl V. Putino saulėlydžio laiko yra rizikingos. Dar rizikingiau jas viešinti, tačiau tai darau tik dėl vienos priežasties – įgriso jau gerą mėnesį užsitęsęs V. Putino mistifikavimas, vykstantis tokiame panikiškame fone, kad skaitant žiniasklaidą kartais sutrinki: ar Rusija okupavo tik jai ilgą laiką priklausiusį Krymą, ar jau ir visą Europą?
Jokiu būdu nesiūlau į Rusijos žvanginimą ginklais nežiūrėti rimtai, nes griūvanti imperija dar ne kartą gali kruvinai pripėduoti, tačiau kodėl elgiamės taip, lyg būtume gimę kartu su Krymo okupacija? Lyg prieš tai nebūtų karo su Gruzija, Čečėnija, nebūtų Padnestrės, parklupdytos Armėnijos ir t.t.?
Kodėl nusilpusią V. Putino Rusiją prilyginame J. Stalino sovietų imperijai, įveikusiai stipriausią tuo laiku karinę galybę – Trečiąjį Reichą? 1988 metų birželį pradėję taikią Sąjūdžio kovą buvome nelyginamai blogesnėje padėtyje už Ukrainą ne tik todėl, kad Kremlius savo kariniuose gniaužtuose laikė daugiau kaip pusę Europos, bet ir todėl, kaip taikliai pabrėžė viena savanorių sąjungos kūrėja, kad rusų kariuomenė stovėjo čia, viduje, o ne prie rytinės Ukrainos sienos, kaip yra dabar.
Tai milžiniški skirtumai, todėl sunku suvokti tikras skleidžiamos panikos priežastis: kiek čia natūralios baimės, kiek čia siekio gąsdinimais padidinti žiniasklaidos tiražus ir pelną, kiek čia rinkimų kampanijos (gerai įsiskaitykite į šią Prezidentės citatą iš jos metinio pranešimo: „Šiandien Lietuvos politinis saugumas pinklėse, kurias pasispendėme neatsakingai rinkdami arba apskritai nedalyvaudami rinkimuose“), o kiek paties V. Putino skleidžiamo įvaizdžio: juk ginklais žvanginti jis pradėjo būtent tam, kad pagąsdintų mitine visagalybe – su manimi taip lengvai kaip su V. Janukovyčiumi nesusidorosite (galim būti tikri: V. Putinas visiškai rimtai tiki, kad Maidano revoliuciją Ukrainoje sukėlė ne ukrainiečiai, o JAV, Lietuvos ir Lenkijos smogikai).
Susireikšminę buvę V. Putino patarėjai kasdien pirmuose puslapiuose skelbia, ką jis dar „gali siekti užimti“ (atkreipkit dėmesį į formuluotę – gali siekti), politologai pasakoja apie V. Putino unikalumą primetant Vakarams savo žaidimą, paaiškėja, kad amerikiečių ir anglų žvalgybos yra lyg kokie vaikai, su kuriais slėpynių žaidžia Rusijos FSB, V. Putinas, pasirodo, besąs ne tik puikus karo (kokio?), bet ir taikos strategas, viešųjų ryšių genijus, vunderkindas nuo gimimo (V. Putino mokytojos su ašaromis akyse prisimena apie nevaikiškai rimtą jo vaikystę: ar ne panašios legendos mokyklose spaliukams skleistos apie Vladimirą Leniną?), įvairiausių mokslų specialistai kasdien nagrinėja V. Putino intonacijas, kūno kalbą, sumažėjusių raukšlių skaičių, o užviršavimui ekstrasensai skelbia Vakarų pasaulio pabaigas…
Šiurpu, ar ne? Būtent taip patys ir demonizuojame žmones, būtent iš tokios masinės baimės ar psichozės ir gimsta tokie masiniai absurdai, kokius prisimename iš Sovietų Sąjungos ar kokius vis dar regime Šiaurės Korėjoje, o pastaruoju metu – ir Maskvoje.
Likus kelioms dienoms iki Krymo okupacijos, JAV žvalgyba atsiskaitė Kongrese ir savo ataskaitoje nenurodė Rusijos agresijos. Kadangi JAV Kongresas – ne Lietuvos Seimas, į kurį valstybės saugumo vadovas ateina tik pasišaipyti, Amerikoje kilo skandalas. Amerikiečių žvalgybos paaiškinimas buvo toks: arba rusai išmoko tobulai maskuotis, arba niekas net Rusijoje nežino, kas V. Putinui šaus į galvą rytoj.
Kuria versija patikėjote?
Gal kas nors gali logiškai paaiškinti, kodėl netikėdami sąžiningais rinkimais Rusijoje ir nuolat šaukdami apie vis nuožmesnę Kremliaus cenzūrą žiniasklaidai, Rusijoje vykdomas apklausas taip lengvai priimame už gryną pinigą, neva po Krymo okupacijos V. Putino reitingai kaip niekad šoko į viršų, neva rusai tikrai ištroškę naujo pasaulinio karo?
Kuo mes tikime – ta rusiška žiniasklaida, kuri protesto mitinge, pavadintame „Rusija ir Ukraina – be V. Putino“, vietoj 50 tūkstančių pamatė tik 2?
Todėl ir sakau: mitas, kad V. Putinas labai pasitiki savimi ir savo tautiečiais. Kitaip nestiprintų cenzūros, nesodintų į kalėjimus opozicijos, neorganizuotų gėdingos menininkų ir mokslininkų palaikymo akcijos, neatiminėtų apdovanojimų iš nepaklusnių dainininkų ir po 70 metų neruoštų Krymo totorių reabilitavimo programos. Visi šie veiksmai rodo kaip tik priešingą veiksmą – nepasitikėjimą rytojumi.
Mitas, kad V. Putinas, kaip koks genialus strategas, buvo iš anksto suplanavęs Krymo, visos Ukrainos, o po to ir Baltijos šalių okupaciją: tai neigia ne tik JAV žvalgybos suglumimas, bet ir ekspromto nulemta istorinė V. Putino klaida – iš baimės su Krymo okupacija akivaizdžiai paskubėta, kariuomenė turėjo įžengti tik po taikaus referendumo Kryme rezultatų, tada ir nemažos pasaulio dalies reakcija gal būtų kitokia.
V. Putinas nuo 2000 m. visaip bandė Vakarų demokratijas įtikinti, kad jo vadovaujama Rusija iš esmės pasikeitė, vienai kadencijai net leido paprezidentauti savo statytiniui V. Medvedevui – viskas pagal konstituciją, demokratiją. Ypač stengėsi asmeniškai susidraugauti su jų lyderiais, mielai dalyvaudavo buvusio Italijos premjero S. Berlusconi nepilnamečių haremuose (teisiamas S. Berlusconi dabar putoja ant Europos lyderių dėl sankcijų prieš Rusiją), o prieš Sočio olimpiadą paleido net nepatogius kalinius, tokius kaip M. Chodorkovskis.
Tačiau po Krymo visas tas 13 metų kruopščiai lipdytas grimas – perniek. Taip ilgai belstasi į galingųjų klubą G6 – ir vėl užtrenktos durys. Tad kokia čia puiki strategija, koks čia laimėjimas? Ar gali tai atpirkti Krymo pusiasalis?
Mitas, kad karo būgnus mušančiam V. Putinui nebesvarbu pasaulio nuomonė: pažiūrėkime, kaip pasikeitė V. Putino ir Rusijos tonas po praėjusią savaitę įvykusio Jungtinių Tautų posėdžio dėl Krymo, kuriame Rusija atsidūrė globalioje izoliacijoje: iš 168 valstybių ją parėmė tik 10 neįtakingų, tokių kaip Baltarusija, Armėnija, Šiaurės Korėja, Kuba. Net Kinija, Indija, beveik visa Lotynų Amerika ir Afrika laikėsi nuošaly. Net vasališkasis Kazachstanas – visiškas pravalas!
Mitas, kad Rusija yra pajėgi veržtis plačiau į Europą, kautis su NATO. Ne iš puikybės B. Obama Rusiją pavadino tik vietinės reikšmės galybe – iš tiesų taip ir yra: skurstanti, nykstanti, nebedaranti įtakos net Ukrainai, svarbi tik savo ištekliais ir branduoliniu ginklu.
Mitas, kad V. Putinas yra puikus strategas, genialus politikas ar idėjinis vadas. Jo genialumas – nebent prisitaikyti, toks reikalui esant gali būti ir visiška idėjinė menkysta: V. Putinas šlovino sovietų imperiją, o politinę karjerą darė pataikaudamas „demokratams“ A. Sobčiakui, B. Jelcinui, atsakingiems už dalines imperijos pakasynas. Tikroji V. Putino politinė sėkmė – apgauto oligarcho B. Berezovskio milijardai ir galingas KGB stogas (šiandien visi V. Putino draugeliai, buvę KGB majorai ir papulkininkiai, kūrę perestrojkos ekonomines schemas – turto pasidalijimą, kaip ir jis pats – milijardieriai).
Taip, V. Putinas, buvęs KGB papulkininkas Rytų Vokietijoje, gabus ir ciniškas apsimetėlis – kaip ir kiekvienas kiek prasimušęs šnipas, kurio pasaulėžiūroje ir profesiniame parengime tikslas pateisina bet kokias nemoralias priemones. Šnipai paprastai būna stiprūs fiziškai ir psichologiškai, tačiau tai neturi nieko bendro su tuo, kas leistų V. Putinui uždegti, „pakrauti“ rusus atgimimui, naujam gyvenimui. V. Putinas sukurtas vien iš tuščiavidurio įvaizdžio, todėl šaliai toliau skurstant tikrąjį apsimetėlio veidą neišvengiamai išvys ir patys rusai.
Ir tai jau tikrai ne už kalnų. Svarbu tik neišsigąsti.