Žurnalas „Miškai“
Kai tik prabyli apie emigracijos (valstybės nykimo) stabdymą, paprastai išgirsti pašaipūnišką atsaką: „Ką, siūlai sienas uždaryti? Pasaulis neišvengiamai globalėja ir nieko čia jau nebesustabdysi.“
Skamba lyg kapituliacija.
„Lietuvos jaunimas labiau Europos nei savos valstybės piliečiai“, – varpais muša Lietuvos jaunimo organizacijos. „Nesąmonė, – atsikerta liberalai. – Kam priešinat Lietuvą ir Europą? Juk tai vienas ir tas pats.“
Skamba taip, lyg jau nebeturėtume valstybės.
Bet ar iš tiesų galime ką nors padaryti? Žinoma. Tik pirmiausia turėtume mąstyti ne apie tai, kaip susigrąžinti jau išvykusius (absoliuti dauguma jų jau nebegrįš), bet apie dar nepabėgusius (vidutiniškai per dieną iš Lietuvos išvyksta 120 žmonių).
Ir su likusiais kalbėtis visai atvirai: nei dabar, nei artimiausiu metu Lietuva nepasieks tokio gyvenimo lygio kaip Anglija ar Vokietija, tad ką toliau darom – visi išsivaikštom, kiekvienas ieškodamas asmeninio gėrio ar bendromis jėgomis bandom pakilti?
Klauskime tėvų ir mokytojų, kusinančių jaunimą kuo greičiau sprukti iš šitos beviltiškos skylės: kas pasirūpins jūsų senatve, kas uždirbs pensijas, kieno mokesčiais bus mokama už gydymą, kas jus gins? Atvirai klauskime ir jaunimo, kuris jau nuo progimnazijos suolo čia savęs nebemato: kaip atsilyginsit tėvams, mokytojams, visiems Lietuvos piliečiams, kurie jums auginti, jūsų išsimokslinimui skyrė tiek jėgų ir lėšų (specialistai sako, kad žmogų užauginti vien valstybei kainuoja apie 60 tūkst. eurų)?
Tačiau tokiam atviram pokalbiui Tautą gali pakviesti tik tokia valdžia, kuri nebijo Tautos nuomonės, nebijo referendumų, apklausų, kaip kad nebijota Sąjūdžio laikais, nors tuomet šalia stovėjo okupaciniai tankai. Valdžia, kuri, verždama kitiems diržus, tuo pat metu nesistato sau namų, o jų uošvienės neprivatizuoja bažnyčių…
Skelbiant nepriklausomybę nebijota susiveržti diržų, nes būta kilnesnių tikslų nei praturtėjimas.
Dabar taip pat reikalinga vienijanti idėja, tikslas, bendra viltis, dėl kurios norėtųsi aukotis, pakentėti, neišvažiuoti.
Prieš trisdešimt metų toks tikslas buvo laisvė ir tautiškumo išsaugojimas. O kas dabar, kai laisvių daugiau nei pareigų, kai esi labiau europietis nei lietuvis (pagal okupacinių laikų dainą tai skambėtų taip: mano adresas – visa Europos Sąjunga)?..
Gal mus galėtų suvienyti žaliosios Lietuvos idėja? Žalia spalva mus suburia tautinėje vėliavoje, sporto aikštėse, pasauliui prisistatome kaip žalia valstybė. Tad kodėl tai neįgyvendinus realybėje: Lietuva – žaliausia, ekologiškiausia Europos valstybė? Juk turime tam puikių duomenų – neišsemiamus gero požeminio vandens šaltinius (tai daug svarbiau už naftą ir auksą – šiuo metu pasaulyje milijardas žmonių kenčia nuo vandens trūkumo), žalias girias, taigi ir švarų orą (90 nuošimčių žmonių kenčia nuo užteršto oro), nuostabiai žalią kraštovaizdį ir daug ekologiškai dirbančių ūkių.
Nuo taršos dūstančiame pasaulyje (ekonomikos stebuklų šalyse nuo žalingos aplinkos kasmet miršta 6 mln. žmonių) Lietuva yra puiki šalis ilgam ir sveikam gyvenimui, svarbu tik to tūkstantmečiais išsaugoto palikimo nesugadinti trumpalaikės naudos projektais – atominėmis elektrinėmis ar hidrauliniais uolienų ardymais. Mes pykome, kai pernai JAV prezidentas didžiausia pasaulio problema skelbė ne Rusiją, o visuotinį atšilimą, nors kaip tik šiame kontekste galime viltingai pasižiūrėti į savo valstybės ateitį: Lietuva bus ne ekonomikos, bet žaliasis stebuklas.
Baigėsi ne tik XX amžius. Neišvengiamai baigiasi ir naftos bei dujų amžius. Tai suprasdami galėtume būti tarp pažangos lyderių, milijardus eurų skiriančių ne į istoriją grimztantiems energetiniams projektams, bet žaliajai ateičiai – saulės energijai, elektromobiliams, nanotechnologijoms (mažų dydžių inžinerijai).
Mes negalime gauti tokių algų kaip Vakarų Europoje, bet mes dar galime išsaugoti kitokį kraštovaizdį nei Vakaruose, kur turtingiausi „privatizuoja“ įspūdingiausius vaizdus, kur ežerų, upių, jūrų pakrantės aptvertos privačiomis tvoromis. Mes dar galim sukurti tokią valstybę, kur kaimynas nuo kaimyno neatsiriboja aukštomis tvoromis (Rusijos premjeras savo vilą nuo piliečių slepia už šešių metrų aukščio tvoros), kur turtingas individas svarbiau už bendruomenę. Todėl bandymus suprivatizuoti visiems priklausantį kraštovaizdį turėtume vertinti itin griežtai – ne tik kaip aplinkosauginį pažeidimą, bet ir kaip viešas patyčias iš skurdesniųjų. Tokios patyčios ypač žeidžia esant didelei turtingųjų ir vargšų atskirčiai (pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES).
Mes nesame tokie turtingi kaip žmonės Vakaruose, bet Lietuvoje nėra teroristinių žudynių, čia galime ramiai švęsti šv. Kalėdas, laikytis kitų krikščioniškos Europos tradicijų, nykstančių Vakaruose su kiekviena emigrantų banga (Vakarų Europoje ne tik masiškai uždaromos ir griaunamos krikščioniškos bažnyčios; per pastaruosius 30 metų Prancūzijoje pastatyta daugiau mečečių ir musulmoniškų jaunimo namų nei katalikų bažnyčių per visą XX amžių).
Mes negalime mokėti tokių algų mokytojams kaip Vakaruose, bet galime jiems suteikti daugiau teisių ir orumo. Dabar, deja, ir Lietuvoje plinta ta pati vakarietiška begalinių vaiko teisių bacila, naikinanti mokytojo teises ir vaiko pareigas. Deja, nei valstybės, nei savivaldybės institucijos neužstojo garsaus Lietuvos pedagogo, vienos iš geriausių Lietuvos gimnazijų įkūrėjo ir ilgamečio vadovo B. Burgio, kai šį viešai dorojo mokyklos taisykles pažeidusios moksleivės tėvai. Tai, kad iš mokyklos pasitraukė ne prasižengusi moksleivė, bet principingas pedagogas, yra visos valstybės pralaimėjimas, nes tai reiškia tik viena: mūsų švietimo sistema ugdo ne atsakingą pilietį, bet savanaudį individą, ir tokia bendruomenė neturi ateities.
Stipri šeima, stipri bendruomenė nuo mažens ugdo savo piliečių pareigos jausmą. Lietuva, norėdama išlikti valstybe, o ne Europos provincija, turėtų įteisinti labai aiškią jaunuolių pareigą: tik atidirbęs savo šaliai už jam išauginti, išmokslinti skirtas lėšas jaunuolis įgyja teisę vykti gyventi svetur. Ir tai nebūtų jaunuolio laisvių suvaržymas – tai būtų atsakingo žmogaus, atsakingos bendruomenės ugdymas.
Valdžia turėtų labai atvirai kalbėti ir kitu svarbiu klausimu: išsukinėdami savo vaikus nuo karinės prievolės tėvai naikina jų pareigos jausmą rūpintis savo šeima, ginti ją nuo galimų negandų. Taip pirmiausia daroma žala pačiam jaunuoliui, jo artimiesiems.
Kaip sako prof. V. Radžvilas, sotus ir saugus gyvenimas yra kiekvieno gyvūno tikslas. Jei laikome save aukštesnės kilmės būtybėmis, tai išsikelkime ir aukštesnius tikslus, kurie neišvengiamai siejasi su pareigos jausmu savo šeimai, bendruomenei, valstybei – tam ypatingam ryšiui tarp mirusių, gyvųjų ir dar negimusių.
