Bernardinai.lt
Buvau nutaręs neberašyti apie birželio 29 referendumą, dar vadinamą žemės referendumu – jau prasidėjo išankstinis balsavimas Lietuvoje ir užsienyje.
Bet čia vėl į rinkimų trasą įšoko pagrindinis Lietuvos Respublikos Konstitucijos žinovas, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius, todėl jo paskelbtų, piliečius klaidinančių netiesų niekaip negalima praleisti negirdomis. Juolab kad jos susijusios ne tik su dabartiniu referendumu, jos atspindi viso mūsų teisinio elito (taip pat ir Konstitucinio Teismo) požiūrį į Konstituciją, demokratiją, Lietuvos Respubliką ir jos piliečius. Ir tas požiūris, mano giliu įsitikinimu, prieštarauja tiek Lietuvos Konstitucijai, tiek demokratijai – taip, kaip šį graikišką žodį ir jo turinį reikėtų versti lietuviškai: liaudies valdžia, kurią piliečiai įgyvendina tiesiogiai referendumuose arba per savo išrinktus atstovus.
Taigi, ką kalba profesorius V. Sinkevičius?
„Jeigu įvyktų referendumas dėl žemės ir jeigu tauta nutartų, kad draudžiama parduoti žemę užsieniečiams, tai Konstitucinis Teismas pasakė, kad negalima daryti tokių pataisų, kol nepakeistas referendumo konstitucinis aktas dėl narystės Europos Sąjungoje, kitaip tariant, kol Lietuva neišstojo iš Europos Sąjungos. Tai reiškia, kad, jeigu tokios pataisos bus padarytos, tai Konstitucinis Teismas pripažins jas prieštaraujančiomis Konstitucijai ir pašalins jas iš Konstitucijos, tai tas referendumas bus niekinis. Teismas turi visas realias praktines galimybes pripažinti tokio referendumo rezultatus prieštaraujančius Konstitucijai“, – konstituciniu balsu aiškina 1999–2008 m. Konstituciniame Teisme dirbęs V. Sinkevičius.
Neteko girdėti, kad kurioje nors dar demokratinėje valstybėje būtų taip nutikę, kad teismas, prezidentas ar parlamentas referendumo rezultatus – Tautos valią, jei ji nebuvo suklastota, – pavadintų niekine. Po tokio veiksmo tokia valstybė jau nebebūtų demokratinė, nes ten jau nebeliktų liaudies valdžios.
Taigi, jei įvyktų taip, kaip aiškina V. Sinkevičius, Lietuva taptų pirmąja valstybe, kurioje devyni žmonės, Konstitucinio Teismo teisėjai, paneigtų savo piliečių valią. Ir kokiais motyvais tai beteisintum, nebėra svarbu – geras teisininkas, kaip ir geras šachmatininkas moka sėkmingai dėlioti ir baltas, ir juodas figūras.
Prisiminkim – Lietuva jau buvo pirmoji valstybė Europoje per apkaltą pašalinusi piliečių išrinktą Prezidentą, t.y. devyni Konstitucinio Teismo teisėjai (tarp kurių buvo ir V. Sinkevičius) kartu su 86 Seimo nariais paneigė tiesioginę rinkėjų valią. Tuo metu pritariau apkaltai, pritariau tokiam politiniam vyksmui, tačiau vėliau įsitikinau, kad tai buvo esminė mano ir visos valstybės klaida, tai buvo itin skaudus smūgis Lietuvos demokratijai, nes konstituciniai teisėjai, paveikę esminius politinius procesus, pasijuto esą aukščiau piliečių. Europos Žmogaus teisių teismas, prieštaraujantis Lietuvos Konstitucinio teismo sprendimui neleisti Rolandui Paksui kandidatuoti į visas su priesaika susijusias pareigas, akcentuoja demokratijos esmę: rinktis turi piliečiai, demokratinėje santvarkoje politikai ir teisėjai neturi teisės siaurinti piliečių galių nurodydami jiems, kada, kaip ir iš ko rinktis. Tiksliau sakant, demokratija negali virsti nei seimokratija, nei teismokratija.
Dabar gi stebime itin pavojingą procesą: Lietuva jau pirmauja Europoje ne tik pašalintų prezidentų, bet ir per pastarąjį penkmetį pašalintų Seimo narių skaičiumi, nors tikrai nemanau, kad kitur prezidentai ar politikai yra sąžiningesni ar geresni. Tiesiog kurpiama tokia antidemokratinė tradicija, kai išsimokslinę teisėjai ir politikai vis dažniau taiso neišprususių rinkėjų klaidas, o tiksliau sakant – šalina savo priešininkus.
Dabar esu tikras: jei nebūtų R. Pakso (kuris Konstituciją pažeidė tikrai ne ką labiau nei dabartinė Prezidentė tiek nurodydama atleisti FNNT vadovus, tiek panašiai įtakodama kitas galios struktūras – prokuratūrą, VSD, tiek galimai dalyvaudama valstybės paslapties atskleidimo byloje, dėl kurios greitai vyks teismo procesas) apkaltos, nebūtų Konstituciniam Teismui taip išaugę nekonstitucinis apetitas ir šiandien jis nenurodinėtų, kokia tvarka piliečiai gali rengti referendumus, taip neteisėtai siaurindamas piliečių galias ir paneigdamas 1994 m. Konstitucinio Teismo sprendimą dėl referendumų rengimo.
Nebūtų ir tokio įžūlaus V. Sinkevičiaus aiškinimo, kad „teismas turi visas realias praktines galimybes pripažinti tokio referendumo rezultatus prieštaraujančius Konstitucijai“.
Koks konkrečiai Konstitucijos straipsnis leidžia Konstituciniam Teismui priimti tokius politinius, valstybės santvarką keičiančius sprendimus, teisės profesorius nesivargina nurodyti. Ir kam to reikia? Konstitucijos išaiškinimas tampa Konstitucijos normomis, papildymais – neseniai mums porino buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Urbaitis. Tokia štai antikonstitucinė realybė – Lietuva tampa teismokratine, o ne demokratine ar parlamentine valstybe.
O štai pagal demokratinę santvarką ir dar neatšauktą Konstituciją V. Sinkevičius sako netiesą, nes joks teismas neturi jokių teisių referendumo rezultatų pripažinti neteisėtais ar niekiniais. Skaitykime ne V. Sinkevičių, o pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją: „Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.“
Taškas. Nėra apie jokius referendumo rezultatų panaikinimus, pripažinimus prieštaraujančius Konstitucijai, nes NIEKAS negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, kaip teigia Konstitucijos 3 straipsnis. Niekas. Nei V. Sinkevičius, nei R. Urbaitis, nei buvęs politikas Dainius Žalimas, dabar laikinai vadovaujantis Konstituciniam Teismui ir aktyviai verčiantis Lietuvą iš demokratinės į teismokratinę.
Todėl tik šypseną kelia aukštųjų teisininkų virkavimai, kad jei Konstitucija yra vientisas aktas, tai ten negali būti viena kitai prieštaraujančių nuostatų, ir todėl nurodo, kad prieš priimant prieštaraujantį (kaip jie vadina – antikonstitucinį) straipsnį, reikia panaikinti jau esantį ir pan. Šiame gudravime tiesa yra tik ta, kad Konstitucija tikrai yra vientisas aktas ir ten negali būti prieštaravimų. Tačiau įsakmus Konstitucinio Teismo nurodymas, kokios tvarkos turi Tauta laikytis reikšdama savo nuomonę, yra atvirai antikonstitucinis ir prieštarauja visai senai įstatymdavystės praktikai.
Normalioje teisėje, kaip politikoje ir apskritai gyvenime, vadovaujamasi paprasta logika: paskutinis valios pareiškimas naikina ankstesnįjį, pvz., antrasis testamentas paneigia pirmąjį, Seimas priima naują įstatymą ir pagal jį keičia atsiradusius ankstesnių teisės aktų prieštaravimus ir t.t. Tas pats ir su Konstitucija: pagal paskutinę Tautos valią turi būti pataisyti ir ankstesni, jai prieštaraujantys Konstitucijos straipsniai. Jei to nenori padaryti Seimas, reikia rinkti kitą Seimą, kuris atstovautų tokiai rinkėjų pozicijai, o jei to negalima padaryti per parlamentą, tai galima atlikti kitu referendumu apie tai deramai pranešus ir išaiškinus piliečiams.
Ir piliečiai tą padarytų ne blogiau už politikus ar teisininkus, nes nėra jokio įrodymo, kad bent vienu referendumu Lietuvos piliečiai nubalsavo neprotingai, neatsakingai ar nevalstybiškai (negalima referendumų lyginti ar painioti su rinkimais dėl jų svarbos ir balsavimo sisteminių skirtumų). Todėl bet kokie teisininkų menami netinkami pavyzdžiai, kaip antai prof. Igno Vėgėlės, kad neva referendume galima nubalsuoti, jog demokratinės valstybės vadovas yra diktatorius, Tautą nepagrįstai žeidžia ir menkina.
Ir pabaigai trys klausimai teisės profesoriui V. Sinkevičiui:
1. 2003 m. Seimo dauguma iš esmės pakeitė 1992 m. referendume pareikštą Lietuvos piliečių valią ir leido žemę įsigyti užsieniečiams. 2014 m. nauju referendumu Lietuvos piliečiai panoro paklausti kitų Lietuvos piliečių, ar jie pritaria Seimo pakeistai Konstitucijos formuluotei – kas čia antikonstituciško, jei, žinoma, Lietuva vis dar demo-kratinė?
2. Ar pagal Jūsų ir KT skelbiamą logiką 2004 m. įvykęs referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą, įtvirtinantis nuostatą, kad Europos Sąjungos teisės normos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus, nebuvo antikonstitucinis ir ar prieš tai referendume nereikėjo pakeisti LR Konstitucijos pirmą skirsnį, teigiantį apie pilną ir nevaržomą Lietuvos valstybės ir Lietuvių Tautos suverenitetą? Jūs tuo metu kaip tik ir buvote Konstitucinio Teismo teisėjas…
3. Ar šnekėdamas apie teismų visagalybę, prognozuojate politinius padarinius, kurie kiltų kažkam panaikinus daugumos piliečių sprendimą?
Ir dar vienas klausimas skaitantiems šį tekstą: ar šie 19 amžiaus prancūzų istoriko ir filosofo Alexio de Tocqueville pamąstymai nėra apie 21 amžiaus Lietuvą?
Bet kartais tautų gyvenime stoja toks metas, kai senieji papročiai keičiasi, kai sugriaunamos tradicijos, pakertamas tikėjimas, išblėsta prisiminimų šlovė ir kai švietimas dar nėra pasiekęs deramo lygio, o politinės teisės apribotos arba menkai teginamos. Tuomet žmonėms tėvynės sąvoka ima atrodyti blausi ir miglota; tėvynės jie nesieja nei su teritorija, kuri jiems tampa tarsi negyvąja žeme, nei su prosenelių tradicijomis, į kurias jie jau ėmė žvelgti kaip į jungą, nei su tikėjimu, kuris jiems kelia tiek abejonių, nei su įstatymais, prie kurių rengimo jie neprisideda, nei su įstatymų leidėjais, kurių bijo ir kuriuos niekina. Jie niekur tėvynės nebeįžvelgia, praranda jos vaizdinį, visus bruožus, kuriuos ji buvo įkūnijusi, ir užsisklendžia ankštame nykaus egoizmo kiaute.
Ką daryti tokiu atveju? Trauktis. Tačiau tautos nebesusigrąžina savo jaunystės jausmų, kaip ir žmonės – nekaltų kūdikystės pomėgių; jie gali jų ilgėtis, bet nebegali atgaivinti. Kadangi beatodairiška tėvynės meilė išblėsta ir nebeatgyja, reikia eiti pirmyn ir skubiai daryti viską, kad tauta pagaliau suvoktų, jog krašto interesai – tai jos asmeniniai interesai. Veiksmingiausias, o gal ir vienintelis būdas žmones sudominti tėvynės likimu – sudaryti sąlygas jiems dalyvauti valstybės valdyme. Mūsų laikais pilietinė dvasia, man regis, yra neatsiejama nuo galimybės naudotis politinėmis teisėmis, ir priklausomai nuo tų teisių plėtimo ar siaurinimo daugės ar mažės tikrų piliečių.