Bernardinai.lt
Kremlius pasiuntė net tris savo įtakos agentus sutrukdyti Andriui Kubiliui tapti TS-LKD pirmininku ir taip neleisti Lietuvai energetiškai atsiskirti nuo Rusijos – Vytautą Landsbergį, Laimą Andrikienę ir Valentiną Stundį.
Tokia absurdiška išvada peršasi iš Rasos Juknevičienės, A.Kubiliaus dešiniosios rankos partijoje, viešai skelbtų motyvų, kodėl ji balsuos už dabartinį pirmininką. R.Juknevičienė į tokią kvailą padėtį pateko skubėdama atbaidyti Ireną Degutienę nuo pakartotinio kandidatavimo į partijos pirmininkus. Gąsdino I.Degutienę, o užšoko ant partijos įkūrėjo Vytauto Landsbergio. Tikrai gera pamoka konservatorių vadams nustot žaisti rimtais dalykais – šįkart gąsdinimas Kremliumi tapo ne telkiamuoju, bet partiją ardančiu veiksniu.
Vis dėlto, manau, kad R.Juknevičienė nuoširdžiai sako, kad A.Kubilius – geriausias partijos pirmininkas, tačiau abejoju, kad tą patį teigtų, jei jis ją išstumtų iš partijos viršūnės, ir tolesnė R.Juknevičienės politinė karjera paskęstų miglose. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugelį TS-LKD elito (tiek Seimo, tiek savivaldos lygmenyje) žmonių, kuriems dabartinė padėtis Tėvynės sąjungoje yra tiesiog patogi asmeniškai ir vien dėl to niekas iš jų nenorėtų keisti nei partijos pirmininko, nei „valdomos demokratijos“, labiau būdingos Rytų, nei Vakarų politikai. Panašu, kad pati R.Juknevičienė nesuvokia, jog tokiomis mintimis („Kai kas ir TS-LKD viduje sako, kad reikia atsinaujinimo. Neslėpsiu, apie būsimą lyderystę partijoje su dabartiniu pirmininku esame kalbėjęsi ne kartą ir žinau, jog Andrius Kubilius nuoširdžiai siekia, kad kuo greičiau mūsų gretose išryškėtų pasirengę tokiam sunkiam ir atsakingam darbui jaunesnės kartos lyderiai. Pasikeitimai neišvengiamai bus, tačiau jie turi būti su nauju kokybiniu šuoliu.“) ir atskleidžia visą TS-LKD demokratijos esmę: pasikeitimai partijoje bus tuomet, kai MES (turbūt dviese – R.Juknevičienė ir A.Kubilius) užauginsime tinkamą įpėdinį. Ir tai, matyt, bus tikrai negreit, gal net kai ponia Rasa išeis į pensiją, nes tie, su nauju kokybiniu šuoliu, anot R.Juknevičienės, į Lietuvos politinį gyvenimą dar tik įžengia „balsais rinkimuose“. O kol dar išmoks visą, ką moka A.Kubilius – „gero šiuolaikinės pasaulio ekonomikos, finansų, saugumo procesų išmanymo, puikaus užsienio kalbų mokėjimo“…
Štai toks mąstymas ir yra didžiausia Tėvynės sąjungos ir tos pačios kovos su Rusija problema, nes kas gali būti labiau sovietiška nei tie patys rytietiški, „valdomai demokratijai“ būdingi veikimo metodai – paieška įpėdinio, kuris pastatomas be tikrų rinkimų (kaip kažkada po V.Landsbergio atėjo A.Kubilius) ir panašaus kalibro konkurentų, kaip būna Vakaruose.
„Valdoma demokratija“, kurioje laisvesnis, kritiškesnis ar ne pagal viršūnėlės scenarijų partijos vadukui išdrįsęs mesti iššūkį partietis iškart pasmerktas tapti visos partijos priešu – Rusijos naudai dirbančiu asmeniu – juk lygiai taip komunistai neklusniam disidentui tuoj kabindavo kapitalizmo agento etiketę ir imdavosi naikinimo priemonių.
Štai kodėl A.Kubiliaus pasididžiavimas, „kad mūsų partija yra bene vienintelė Lietuvoje, kurioje renkant pirmininką išties demokratiškai dalyvauja visa partija, visi jos nariai, o ne tik suvažiavimo dalyviai procedūriniuose ir iš anksto surežisuotuose rinkimuose, kuriuos rengia kitos partijos“, realiai yra tik panegirika sau ir susikurtai demokratijos karikatūrai. Pasakysiu dar griežčiau – berods, prieš aštuonerius metus A.Kubiliaus siūlymu įvesti visuotiniai rinkimai TS-LKD lemia amžiną partijos pirmininko (šiuo atveju – A.Kubiliaus) valdymą ir todėl savo esme (o ne forma) yra mažiau demokratiški nei kitų partijų rinkimai.
Didžiausia tokių rinkimų problema yra grynai techninė – niekas lietuviškoje keliolikos tūkstančių narių partijoje neturi ir dar ilgai neturės panašių galimybių pasiekti kiekvieną partijos skyrių ar narį, kaip esamas partijos pirmininkas, kuriam visą jo kadenciją ir dirba partijos biurokratinis aparatas. Balsavimo dieną prie rinkimų urnos (kuri paprastai būna tik vienoje rajono ar miesto vietoje) partijos skyriaus pirmininkas iš kaimų, miestelių ar miesto mikrorajonų gali atsivežti tik jam palankius partiečius, o kiti pasmerkti kapstytis kaip nori. Ar ne todėl TS-LKD pirmininko rinkimuose dalyvauja mažiau kaip 60 procentų partiečių – politiškai aktyviai bendruomenei gana mažas nuošimtis? Negi kitiems nariams nerūpi, kas bus jų vadovas? Ar ne todėl miestelio ar rajono partiečių simpatijos didžia dalimi sutampa su skyriaus pirmininko pasirinkimu? Ar ne todėl praeituose TS-LKD pirmininko rinkimuose kauniečiai balsavo ne partijos būstinėje, bet Seimo narės R.Juknevičienės biure?
Renkant partijos pirmininką suvažiavime visi kandidatai turi panašias galimybes pristatyti savo programas, vertinimus, pasiūlymus. Visuotiniuose rinkimuose partijos pirmininko rinkimų kampanijai (kuri realiai vyksta visą jo 2 metų kadenciją) joks kandidatas negali prilygti, jei tam neskirs didelių asmeninių lėšų. Juk norint vien laišku pasilabinti su kiekvienu TS-LKD nariu reiktų išleisti 15–20 tūkst. litų. Tačiau ar gali laiškas atsverti gyvą pirmininko žodį susitikime su partijos skyriumi? Paprastam partijos kandidatui per vieną mėnesį – tiek skirta rinkimų kampanijai – tektų aplankyti kasdien daugiau kaip po du skyrius: ar tai realu? Ar skyriaus pirmininkas sutiktų šaukti tokį susirinkimą ir kiek skyriaus narių susirinktų? O kur dar kandidatų agitatoriai, atstovai rinkimų komisijose, stebėtojai ir visa kita, kas rinkimus daro tikrai demokratiškus?
Taigi, jei visuotiniai partijos pirmininko rinkimai Amerikoje laikomi demokratijos varikliu, tai Lietuvoje jie tampa demokratijos stabdžiu. Ir suteikia galimybę A.Kubiliui pasitikint iš anksto džiaugtis savo pergale (anot jo – „didžiąja demokratijos švente“), o R.Juknevičienei – viešai samprotauti, kaip turi atrodyti partijos vado įpėdinis.
Ir vis dėlto prieš dvejus metus Irenai Degutienei išdrįsus mesti iššūkį A.Kubiliui, pirmąkart per partijos gyvavimo dvidešimtmetį sudrebėjo „valdomos demokratijos“ architektų širdys, o partijos vidun plūstelėjo gaivesnis oras. Ir štai pirmieji rezultatai – skyriai iškėlė net 18 pretendentų, stipriausi keturi iš jų ryžosi susikauti su A.Kubiliumi. Ar tai ne akivaizdi paraiška, kad TS-LKD nori permainų?
Tačiau dėl mano jau minėtų priežasčių permainų nebus: A.Kubilius valdys tol, kol pabos – t.y. kol neras sau tinkamo įpėdinio ir krašto ateities kontūrai dar skęs miglose (anot R.Juknevičienės). Na, nebent tokia teorinė galimybė – labai jau tragiškai baigtųsi 2015 m. savivaldos rinkimai ir dėl to sukiltų postus praradę merai – partijos skyrių pirmininkai. Bet realiai mąstant, kas išdrįs vėl būti Kremliaus įtakos agentu ir griauti Lietuvos energetinę nepriklausomybę?
Tačiau nepaisant iš anksto nulemtos TS-LKD pirmininko rinkimų baigties jie mums įdomūs bus kitu kampu – ne, ne vertybiniu, kaip tikisi V.Landsbergis, kurio nuogąstavimai tuo klausimu labai pagrįsti: nonsensas, kai konservatyviai partijai vadovauja žmogus, modernumą iškeliantis virš tradicijos ar globalizaciją – virš bendruomenės (valstybės).
Vidinių TS-LKD rinkimų intriga yra ta, kad juose netiesiogiai spręsis, ką konservatoriai-krikščionys demokratai rems kitąmet Prezidento rinkimuose: savo kandidatą ar D.Grybauskaitę. Juk būtent prieš ketverius metus V.Landsbergis padarė viską, kad TS-LKD kandidate Prezidento rinkimuose taptų ne konservatorė Laima Andrikienė, o „nepartinė“ Dalia Grybauskaitė.
Spėju, kad panašus mūšis šįkart prasidėjo metais anksčiau ir būtent čia ir slypi šių kandidatų dalyvavimo partijos pirmininko rinkimuose esmė. Nors kas ten žino – gal tai tik paprasčiausias dviejų europarlamentarų noras prieš kitą vasarą įvyksiančius Europos rinkimus primint partiečiams – mes dar gyvi.