propatria.lt
Teksto autorius Daniel Pipes (danielpipes.org) yra Artimųjų Rytų Forumo prezidentas.
Artimoje ateityje tikintis didžiulės migracijos bangos iš Afganistano (buvo minimi 5 milijonai migrantų) visiems atrodo savaime suprantama, kad galutine šių migrantų stotele bus Vakarų šalys. Tačiau ar taip turi būti?
Mąstant iš afganiškos perspektyvos, gyvenimas krikščioniško palikimo sekuliariose visuomenėse, pamina didelę dalį jų papročių ir sukuria rimtas įtampas tarp jų ir vakariečių. Modernioms ekonomikoms būtinų gebėjimų trūkumas neleidžia jiems suklestėti, o patekimas į prieš juos nusiteikusią visuomenę verčia juos jaustis nepageidaujamiems. Jie ima skųstis rasizmu, struktūriniu rasizmu, ksenofobija ir „islamofobija“: beda pirštu į neapykantos nusikaltimus visame pasaulyje, dėl kurių jie jaučiasi nesaugiai.
Žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, 2015-16 Vokietijos ir Švedijos lyderių atviras kvietimas migrantams atvykti į šalį, po kurio šias šalis papildė atitinkamai 1 milijonas ir 100 tūkstančių nepatikrintų migrantų, vertinamas visapusiškai neigiamai. Vakariečiai bejėgiškai stebėjo kaip migrantai atvyksta lėktuvais, traukiniais, laivais, mašinomis, autobusais ar pėsčiomis. Po to jie stebėjo kaip migrantai su savimi atsivežė ligas, priešinosi asimiliacijai, reikalauja islamiškos teisės, sukėlė didžiulio masto nusikaltimų bangą (ypač seksualinių) ir atliko džihadistinius teroro aktus Paryžiuje ir Briuselyje. Tuomet vakariečiai, saugumo labui, turėjo susitaikyti, kad jie gyvens kvazi-masinio sekimo valstybėse.
Šios problemos rodo būtinybę iš esmės permąstyti, kas yra geriausia vakariečiams ir migrantams. Aš ginu poziciją, kad pastarieji turėtų likti savo kultūros zonoje. Būtent čia jie gali geriausiai pritapti, likti ištikimi savo tradicijoms, rasti savo vietą ekonominėje sistemoje, lengviausiai grįžti namo (kai ateis tam laikas) ir mažiausiai sutrikdyti šeimininkaujančios tautos gyvenimo būdą. Taigi, migrantai iš Rytų Azijos turėtų apsigyventi Rytų Azijoje, iš Pietų Azijos – Pietų Azijoje, iš Artimųjų Rytų – Artimuosiuose Rytuose ir taip toliau. Tai gali reikšti vidinę migraciją šalies viduje arba į kitas to paties regiono valstybes.
Migrantai iš Artimųjų Rytų turi likti Artimuosiuose Rytuose
Žvelgiant į Artimuosius Rytus, matome, kad praktika migrantams pasitraukti į kitas to paties regiono šalis jau egzistuoja: 2,2 milijonų afganų pabėgėlių (po 1996-ųjų Talibano perversmo) gyvena Pakistane ir Irane; 5,6 milijonų Sirijos pabėgėlių gyvena penkiose kaimyninėse šalyse.
Tačiau, su Turkijos išimtimi (kurioje apie 4% Sirijos pabėgėlių išsikovojo Turkijos pilietybę) pabėgėliai gyvena laikinose stovyklose, atskirti nuo platesnės visuomenės, ir yra raginami trauktis į Vakarus ar grįžti namo. Šis nusistatymas gajus ir Turkijoje, kurios prezidentas R.T. Erdoganas pabrėžė, jog Turkija „neturi jokios pareigos, būtinybės ar atsakomybės tapti Europos pabėgėlių sandėliu.“
Šis nenoras priimti migrantus nėra kažkas naujo. Dauguma arabų šalių (ypač Libanas) daugiau nei 70 metų vertė palestiniečius jaustis nepageidaujamiems, tikėdamiesi, kad tai paskatins juos palikti šalį.
Toks brutalus ir atstumiantis elgesys yra nepriimtinas. Situacija turi keistis iš esmės. Tarptautinės organizacijos turi pakelti savo lūkesčius Artimųjų Rytų valstybėms ir Vakarų šalys turi taikyti spaudimą. Artimųjų Rytų gyventojai turi prisiimti atsakomybę už savus.
Kai tai įvyks, rasti galutines migrantų stoteles jų regione daug paprasčiau. Persijos Įlankos Arabų Šalių Bendradarbiavimo Tarybos šalys: Bahreinas, Kuveitas, Omanas, Kataras, JAE ir Saudo Arabija yra ypač pasiturinčios ir nuolat ieškančios naujos darbo jėgos. Šios šalys yra tokios patrauklios atvykėliams, kad užsieniečiai jau dabar sudaro pusę šių šalių populiacijos.
Saudo Arabija, didžiausia iš šių šalių tiek teritorija, tiek ekonomikos dydžiu ir populiacija, turėtų būti ypač patraukli musulmonams sunitams. Visų pirma, Saudo Arabija turi 100,000 visiškai tuščių aukštos kokybės pluoštinio stiklo palapinių, galinčių talpinti apie 3 milijonus žmonių. Palapinės yra ugniai atsparios, turinčios oro kondicionierius, tualetus bei virtuves ir yra nutolusios vos 5 dienų pėsčiomis atstumu nuo švenčiausios vietos visiems musulmonams – Mekos.
Gyventi Saudo Arabijoje reiškia išvengti šalto šiaurės klimato (kaip Švedijoje), mokytis sudėtingų kalbų (kaip Vengrijoje) ir daug paprasčiau grįžti namo į savo kilmės šalis, nei, tarkime, iš Britanijos.
Susaistyti giminingais kultūriniais ryšiais su Saudo Arabijos gyventojais, dauguma afganų laikytų šios šalies santvarką daug artimesne jiems nei toji, kuri yra Vakaruose. Jie galėtų gyventi teisinėje sistemoje, leidžiančioje poligamiją, santuokas su vaikais, nedraudžiančioje burkas viešose vietose, leidžiančioje vergovę, moterų lytinių organų apipjaustymą, oficialiai vykdančią egzekucijas nukrentant galvą ir toleruojančioje taip vadinamus „garbės žudymus.“
Saudo Arabijoje gyvenantys afganai galėtų išvengti šių praktikų, kurios gajos Vakaruose, bet uždraustos islamo papročių:
• Naminiai šunys (vien JAV jų yra 70 milijonų), laikomi nešvariais.
• Kiaulienos gaminių kupina virtuvė ir su alkoholiu susietas socialinis gyvenimas.
• Valstybės remiamos loterijos, privalomo socialinio draudimo sistemos, Las Vegaso stiliaus lošimo centrai.
• Naujieji Metai, Valentino diena, Kalėdos, Velykos ir kitos musulmonų jautrumams užgaulios šventės.
• Palūkanos imant paskolas.
• Moterys, dėvinčios „nekuklius“ rūbus, baletas, grožio konkursai, vienišos moterys, gyvenančios ne su šeima, abejoms lytims atviros baseinų erdvės, nudistų pliažai, pasimatymų kultūra, striptizo klubai, kai kuriose šalyse legalizuota prostitucija.
• Gėjų barai, gėjų paradai, gėjų santuoka.
• Narkotikų subkultūra.
• Viešas nusiteikimas prieš islamą, šventvagiškos knygos, filmai ir kiti meno kūriniai, vieši „buvę musulmonai“, legalus Korano deginimas.
Pasiturinčios ir retai apgyvendintos arabų šalys gali nesunkiai surasti vietą kur apgyvendinti migrantus, tačiau ir kitos Artimųjų Rytų šalys kaip Alžyras ar Egiptas gali sau tai leisti. Tuo tarpu tarptautinės organizacijos ir pabėgėlių teises ginančios organizacijos turi nustoti visą dėmesį kreipti į Vakarus ir pradėti spausti Artimųjų Rytų šalis priimti ir integruoti savus žmones, kuriems reikia pagalbos.
Krikščionys ir kitos religinės mažumos
Šis kultūrinių savybių vertinimas turi ir kitą implikaciją: krikščionys, žydai, zoroastrai, jazidai, bahajai ir kitos religinės mažumos tampa vis labiau nepageidaujamos Artimuosiuose Rytuose ir turi būti priimtos Vakarų šalyse.
Krikščionys yra didžiausia regiono religinė mažuma, kurios socialinis statusas buvo ypač aukštas europiečių kolonizacijos metu, tačiau tai lėmė ilgainiui išaugusią musulmonų neapykantą. Prasidėjo eliminavimo politika, krikščionių varymas iš jų namų ir vertimas bėgti į Vakarus. Ši ir kitos religinės mažumos turi būti priimtos.
Dalis Vakarų šalių tai pastebėjo. Kai Sirijos krizė ypač suprastėjo 2015-aisiais, Lenkijos premjerė Ewa Kopacz pareiškė, kad Lenkija priims 60 tik Sirijos krikščionių šeimų, aiškindama valstybės sprendimą tuo, jog „krikščionys, kurie yra barbariškai persekiojami Sirijoje, nusipelno pagalbos iš kitų krikščioniškų šalių, tokių kaip Lenkija“, – šiais žodžiais ji implikavo, kad musulmonai tokios pagalbos nenusipelno. Panašiai elgėsi ir Slovakijos valdžia, priėmusi 200 Sirijos krikščionių ir savo sprendimą grįsdama tuo, jog „Slovakijoje mes neturime mečečių.“ Vengrijos valdžia tyliai davė prieglobstį 1000 Egipto krikščionių.
JAV senatorius Tedas Cruzas irgi palaiko iniciatyvą priimti krikščionius, bet ne musulmonus pabėgėlius. Kaip teigė CNN, „jis mano, kad musulmonai pabėgėliai turi būti apgyvendinti kaimyninėse musulmonų daugumos šalyse, tačiau krikščionių bendruomenės neturi daugiau kur eiti. Cruzas atrėmė kilusį susirūpinimą iš reporterių teigdamas, kad krikščionys nekelia jokios grėsmės nacionaliniam saugumui.“
Pokyčiai Europoje
Europiečiai vis labiau ima mąstyti kultūros zonų terminais.
2014-aisiais didžiausia Danijos opozicinė partija Venstre reikalavo atsižvelgti į skirtumą tarp „krikščionio amerikiečio ar švedo“ iš vienos pusės ir „musulmono somaliečio ar pakistaniečio“ iš kitos pusės, dėl esančio „didžiulio skirtumo jų nore ir gebėjime integruotis į Danijos visuomenę.“ Pareiškime toliau rašoma:
„Pernelyg daug musulmonų imigrantų iš ne vakarietiškų šalių nenori priimti į laisvos vakarietiškos visuomenės modelio. <…> Ateityje turėtume palengvinti galimybes atvykti į šalį tiems, kurie tradiciškai yra pajėgūs ir norintys integruotis, ir apsunkinti galimybes tiems, kurie nėra pajėgūs ir nėra norintys to daryti.“
2019-aisiais į valdžią atėjusi Danijos socialdemokratų partija pradėjo vykdyti politiką, pagal kurią ne vakariečiai prieglobsčio prašytojai per visą svarstymo procesą turi likti už Europos ribų. Danijos valdžios atstovas paaiškino: „jei norite gauti prieglobstį Danijoje, žinokite, kad būsite išsiųsti atgal į šalį, esančią kitame žemyne.“
2015-aisiais valdančioji partija Nyderlanduose VVD pasisakė prieš ne europiečių migrantų priėmimą. Taip pat ankstyvaisiais 2015-aisiais Vengrijos valdančioji partija Fidesz, įvykus Charlie Hebdo teroro išpuoliui, reikalavo griežtinti neeuropiečių migrantų priėmimo sąlygas, teigdami, kad Vengrijoje, kurioje nevyksta teroro aktai, „yra nedaug žmonių iš kitokios nei mūsų kultūrinės aplinkos.“
2017-ųjų rugsėjį Donaldas Trumpas palaikė idėją apgyvendinti pabėgėlius jų kilmės regione:
„Už vieno JAV apgyvendinto pabėgėlio kainą, galėtume apgyvendinti dešimt pabėgėlių jų kilmės regione. Dėka savo geraširdiškumo mes siūlome finansinę paramą pabėgėlius priimančioms Artimųjų Rytų valstybės ir mes palaikome G20 šalių priimtus nutarimus apgyvendinti pabėgėlius kaip įmanoma arčiau jų kilmės šalių. Tai yra saugus, atsakingas ir humanitariškas kelias.“
Europos Sąjunga žengė didžiulį žingsnį link kultūrinių zonų politikos, kai 2016-aisiais ji sudarė sutartį su Turkija dėl pabėgėlių apgyvendinimo Turkijos teritorijoje, skirdama jai 6 milijardus eurų migrantų humanitarinei pagalbai. Tuo pat metu Jungtiniai Arabų Emyratai sumokėjo už 10,000 migrantų talpinančią stovyklą Pakistane.
Afganistano krizė
Talibano pergalė Afganistane rugpjūčio 15-ąją paskatino raginimus iš Europos politikų, ypač Vokietijoje, apgyvendinti migrantus jų kilmės regione. Vokiečiai bijo prisiminti tai, kas vyko 2015-16 metais. Tai įrodo šios Frederiko Schindlerio iš Die Welt surinktos politikų frazės.
• Kanclerė Angela Merkel: „Vokietija turi daryti viską, kad padėtų Afganistano kaimyninėms šalims priimti pabėgėlius.“
• CDU Generalinis Sekretorius Paulas Ziemiakas: „Mes niekaip neišspręsime Afganistano problemos per migraciją į Vokietiją.“
• Thorstenas Frei, CDU parlamentinės grupės vicepirmininkas: „Vokietija ir tarptautinė bendruomenė turi visomis išgalėmis remti Afganistano kaimynines šalis, kad šios priimtų ir išlaikytų pabėgėlius.“ 2015-aisiais mažas pabėgėlių stovyklų Sirijos kaimyninėse šalyse kiekis vertė žmones keliauti į Europą ir „panaši situacija negali pasikartoti.“
• CDU kandidatas į kanclerio postą Arminas Laschetas: „Šiuo metu mes turime suteikti humanitarinę pagalbą regione, pagalbą migrantų kilmės šalims ir teikti prioritetą būtent humanitarinei pagalbą vietoje.“
• SPD kandidatas į kanclerius Olafas Scholzas: „Pirmiausia siekiame bendradarbiauti su Afganistano kaimyninėmis šalimis ir nekartoti ankstesnės klaidos, kai šios šalys buvo ignoruojamos.“
Nyderlanduose, Geertas Wildersas irgi mano, kad afganai turėtų likti regione. „Kodėl kitos musulmonų daugumos šalys nesuteikia jiems prieglobsčio?“ Oficialus Nyderlandų valdžios dokumentas klausia: „kodėl prieglobsčio prašytojai nėra laikomi savo regione? Tai yra tai, ko ES ir Nyderlandų valdžia siekia. Tačiau tam suorganizuoti reikia laiko. Migrantų priėmimo galimybių regione stiprinimas turi būti derinamas su galimybe migrantams gauti prieglobstį Europoje.“
Austrijos valdžia paprašė ES paruošti nelegalių migrantų deportavimo planą į „būsimus deportacijos centrus regione netoliese Afganistano.“ Austrijos vidaus reikalų ministras Karlas Nehammeris pridūrė, kad tie, kuriems reikia apsaugos, turi ją gauti kaip įmanoma arčiau savo kilmės šalies.“ Santiagas Abascalis iš Ispanijos Vox partijos teigė, kad „afganai, bėgantys nuo Talibano teroro, turi būti priimti kaimyninėse musulmonų valstybėse.“ Graikijos migracijos ministras Notis Mitrachi pareiškė, kad jis laiko Turkiją saugia vieta apgyvendinti afganus. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pabrėžė, kad „Europa viena negali atlaikyti ateinančios migrantų bangos iš Afganistano.“
Šešios ES valdžios bendrai kreipėsi į Pakistaną ir Iraną bendradarbiauti, kad migrantai galėtų apsistoti šiose šalyse. ES vidaus reikalų ministrai kreipėsi į Europos Komisiją, kad ši parengtų migrantų apgyvendinimo jų regione planą, pagal kurį ES lėšos būtų skiriamos ne tik už migrantų apgyvendinimą, bet ir už neleidimą jiems iškeliauti iš šalies. Anot Christopho B. Schlitzo iš Die Welt, tie kaimynai yra Uzbekistanas ir Pakistanas.
Bėda ta, kad joks Afganistano kaimynas nerodo jokio noro priimti afganų pabėgėlius, kaip kad rašoma Nyderlandų laikraštyje Trouw:
„Pakistanas uždarė savo pasienį su Afganistanu ir tas mažas kiekis afganų pabėgėlių, kuriuos Pakistanas įsileidžia, iškart apsigyvena su šalyje apsistojusiais giminaičiais. Pakistanas nuo pat praeitos krizės nėra garantavęs jokiam afganui pabėgėlio statuso. Pakistano užsienio reikalų ministras Shah Mahmood Qureshi teigė, kad jo šalis nemato jokių galimybių įsileisti pabėgėlius.“
Afganistano šiauriniai kaimynai yra dar griežtesni: jie išvis neįsileidžia afganų. Tiesa, Uzbekistanas įsileido 4,000 migrantų per praėjusias savaites, tačiau ši šalis jau ieško kaip grąžinti juos atgal – praeitą mėnesį, po derybų su Talibanu, 150 pabėgėlių buvo grąžinti namo. Naujų pabėgėlių įsileidimas net nėra svarstomas.
Tadžikistanas taip pat neplanuoja įsileisti jokių pabėgėlių ir praėjusį mėnesį sudarė sutartį su JAV dėl pasienio stiprinimo. Turkmėnistanas atsisako įsileisti pabėgėlių teigdami, kad tai pablogins šalies COVID situaciją.
Išvados
Vakarai tebėra daugumos pasaulio migrantų ir pabėgėlių galutinė stotelė, tačiau tai ilgainiui turi pasikeisti.
Iš migrantų perspektyvos, artimesnė kalba, klimatas, ekonominės, socialinės ir religinės aplinkybės leis jiems klestėti. Neapgalvotas noras pasiekti labiausiai išsivysčiusias krikščioniško paveldo valstybes daugumai migrantų yra nelogiškas, ypač musulmonams, kurie galėtų trauktis į arčiau esančias ir kultūriškai artimesnes šalis ir ten pradėti naujus gyvenimus.
Iš vakariečių perspektyvos, potencialių migrantų eilė neturi jokio galo: sirai vakar, afganai šiandien, jemeniečiai, tunisiečiai rytoj ir subsacharinės Afrikos gyventojai – poryt. Milžiniški ateities migrantų skaičiai gali pranokti visą Vakarų valstybių populiaciją ir juos pakeisti jų pačių šalyse. Jei Vakarų civilizacija tebenori išlikti, migrantai turi likti jų pačių kultūrinėse zonose.
Siekiant visų pusių gerovės, tuojau pat turi prasidėti migrantų siuntimas į jų kultūrinės zonos šalis.
Išversta iš spectator.org