Bernardinai.lt
Pilietinio karo siaubas tęsiasi penktus metus, pabaigos nematyti. Kaltas JTO bejėgiškumas, gynybos pajėgų cinizmas ir Vakarų delsimas.
Pakalbėkime apie Siriją. Pakalbėkime, – net jei kai kuriems tai nebepakenčiama, – apie didžiausią humanitarinę katastrofą po Antrojo pasaulinio karo. Taip Jungtinės Tautos apibūdino karą Sirijoje ir nė kiek nesutirštino spalvų. Per praėjusius ketverius metus šalyje nužudyta 220 000 žmonių. Apie 11 milijonų, pusė visų gyventojų, tapo pabėgėliais savo šalyje ir svetur. JTO duomenimis, 6 procentai žuvusių, suluošintų arba sužeistų. Du trečdaliai sirų gyvena „ekstremalaus skurdo sąlygomis“. Vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo nuo 75,9 iki 55,7 metų. Tai du dešimtmečiai. Bet ką keičia šie skaičiai? Kai kovo 15 dieną buvo minimos ketvirtosios sukilimo prieš Asado režimą metinės, dauguma žiniasklaidos priemonių informavo apie tai veikiau iš pareigos nei didelio susidomėjimo. Kai kurie įkėlė į internetą nerimą keliančią dokumentinę medžiagą ir stebėjosi mažu spragtelėjimų skaičiumi. Pagalbos organizacijos skundžiasi visišku abejingumu. Piniginių aukų taip pat beveik nebesulaukiama. Kaip neseniai pranešė JTO Vaikų fondas (UNICEF), iki šiol surinkta vos trys procentai iš 297 milijonų dolerių reikiamo metinio biudžeto. Kodėl mes slopiname siaubą? Kadangi mums neviltį kelia konflikto beviltiškumas?
Teroristinė – ne tik Islamo valstybė
Jungtinių Tautų Niujorke vestibiulyje šiuo metu veikiančioje fotografijų parodoje galima apžiūrėti nuotraukas iš Asado kankinimo rūsių. Sirijos armijos pabėgėlis, trylika metų dirbęs teismo fotografu karinėse ligoninėse, pabėgo į užsienį. Nuotraukose matyti badu mirę kaliniai. Nupjautais lyties organais, išbadytomis akimis ir kitaip nukankinti vyrai. Šios nuotraukos neturėjo patekti už sienos: kol Islamo valstybės ekstremistai viešai demonstruoja prievartą ir mėgaujasi suradę sensacijų ištroškusią publiką, Asado įtakos sferoje dažnai paslapčiomis vyksta lygiai toks pats siaubas. Tačiau kodėl žodį terorizmas mes vartojame tik sąsajoje su Islamo valstybe? Kiek humaniškas režimas, kuris nuodija savo gyventojus cheminiu ginklu, bombarduoja mokyklas ir nurodo snaiperiams tikslingai šaudyti į nėščias moteris? Jei kankinimų aukų nuotraukos ką nors įrodo – tai faktą, kad Bašaro al-Asado režimas, pirmiausia atsakingas už konfliktą Sirijoje ir iš dalies atsakingas už Islamo valstybės iškilimą, kaip ir džihadistai, supranta terorą kaip priemonę išlaikyti valdžią. Tačiau kur dingo „atsakomybės ginti“ principas, formulė pavadinimu „Responsibility to Protect“, kuria taip didžiavosi JTO?
Vos už kelių metrų nuo fotografijų parodos yra posėdžių salė, kur penkiolikai tautų pavesta užtikrinti pasaulyje taiką. Pakeliui į tariamą Saugumo Tarybą delegatams kasdien akis bado nesėkmingai vykdomo uždavinio Sirijoje įrodymai. 21 tarptautinė pagalbos organizacija situaciją mato panašiai. „Failing Syria“ – taip pavadintas naujausias kreipimasis į Tarybą. Jis pradedamas kaltinimu, kad iki šiol neįgyvendinta nė viena rezoliucija, kuri užtikrintų Sirijai realią apsaugą ir pagalbą. Priešingai – per praėjusius metus nužudyta 76 000 civilių, daugiau nei ankstesniais metais. Ir tai nepaisant to fakto, kad 2014 metais buvo priimtos net trys rezoliucijos dėl Sirijos. Tie 4,8 milijonai pagalbos laukiančių žmonių sunkiai prieinamose srityse iš to negauna jokios naudos. Kaip ir tie 5,6 milijonai vaikų, kurie šiandien visiškai priklausomi nuo teikiamos paramos. Praėję metai buvo tamsiausi nuo šio baisaus karo pradžios, sako „Save The Children“ bendradarbė. Kas už tai atsakingas?
Pavyzdžiui, Rusija ir Kinija. Šios šalys keturis kartus pasinaudojo veto teise. Keturis kartus užkirto kelią Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui imtis tirti smurtą Sirijoje. Šios dvi šalys nuolat dangstosi nenoru kištis į vidaus reikalus, nors tai tėra ciniška priedanga pateisinant žudynes ir žmonių kančias. Tikroji Putino paskata – palaikyti autoritarinio, prognozuojamo, nuo Maskvos priklausom režimo gyvavimą ir kartu užkirsti kelią bet kokiai JAV įtakai. Politinės rizikos, kurią sukeltų perversmas Damaske, Putinas nebegalėtų prognozuoti. Tuo tarpu Asadas žino, kad jei ne Rusijos prezidentas, su juo būtų susidorota dar 2011 metais. O dar Iranas. Režimas Teherane per daug investavo į savo vasalą, kad leistų jam žlugti. Iranas šiuo metu gana atvirai tampo virvutes Sirijoje, ypač per savo karines gynybos pajėgas, Libano Hezbula ir kitas sąjungas. Iš Sirijos arabų armijos, išskyrus Asado elitinius dalinius, nedaug kas liko, režimą šiuo metu gina gausios milicijos pajėgos ir gaujos. Kiek Asadas jas dar kontroliuoja, nėra aišku.
Diktatorius nori būti reabilituotas
O kaip gi amerikiečiai ir europiečiai? Jie taip pat nenorėjo kištis ir turėjo tam daugybę pateisinamų priežasčių. Tačiau jų nenoras galiausiai lėmė, kad Asadas galėjo netrukdomas daryti savo darbus ir įsikišo kiti: Saudo Arabija, Kataras, Turkija. Netrukus ėmė dominuoti radikalios grupės, per vėlai ir labai iš lėto JAV stojo nuosaikių pažiūrų oponentų pusėn. Šiaurės rytuose, kur režimas dar nebuvo įsitvirtinęs, išaugo Islamo valstybė. Asadas pasinaudojo proga ir paleido iš savo kalėjimų gausybę džihadistų. Staiga dėl ekstremistų, kurie dar perėmė iš jo ir uždavinį paimti viršų prieš nuosaikiuosius, veiklos nušvito galimybė reabilituotis: kaip „mažesnė blogybė“ ir „partneris kovoje su terorizmu“ negrabus, lengvai švepluojantis diktatorius ilgu kaklu būtų vėl socialiai priimtinas. Kol kas atrodo, kad ši prognozė gali pasitvirtinti. Tačiau kas iš tokio partnerio, kuriam teroristais 2011 metais tapo net grafičius purškiantys Daros paaugliai; partnerio, kuris iššaukė visą šį apokaliptinį konfliktą? Dauguma sirų nepalaiko nei Asado, nei Islamo valstybės. Jie priversti bėgti iš savo namų ir toliau narsiai kovoti už laisvę ir išlikimą. Juos reikia remti, taip pat ir karinėmis priemonėmis, nes be tokio spaudimo Asadui nepadarysi įspūdžio. Tik tiek pasimokyta iš keturių metų karo Sirijoje.
Išvertė Dangė Vitkienė