Danutė Jočienė. Apie Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LR Konstitucinio Teismo naujienas žmogaus teisių klausimais

mruni.eu

Gruodžio 10-ąją dieną pasaulis mini tarptautinę Žmogaus teisių dieną.

Tą dieną 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją (toliau – Deklaracija), kuri buvo pirmasis universalus tarptautinis dokumentas, kodifikavęs žmogaus teises ir pagrindines laisves.

Deklaracija įtvirtino prigimtinį žmogaus teisių pobūdį, pripažino visų žmonių prigimtinį orumą ir lygias jų teises. Deklaracijoje įtvirtintų neatimamų teisių pripažinimas tapo laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindu.

1950 m. Europos Tarybos rėmuose priimta Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – Konvencija) ir joje sukurta individualios peticijos teisės sistema taip pat remiasi Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos idėjomis ir siekia, kad Deklaracijoje skelbiamos žmogaus teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir įgyvendinamos.

Šiandieniniame pasaulyje vis aštriau kyla klausimas, ar egzistuojanti tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema vis dar yra efektyvi ir gali tinkamai užtikrinti žmogaus teises. Tokie liūdni pavyzdžiai, kaip Sirijos Alepo miesto apsiaustis ir kasdien dešimtimis ar šimtais žūstantys civiliai, įskaitant vaikus, kurie, net ir sužeisti, nesulaukia medicininės pagalbos, masiškai Viduržemio jūroje skęstantys pabėgėlio statuso Europoje ieškančių asmenų perpildyti laivai, vienas po kito Prancūziją drebinantys žiauriausi teroristiniai išpuoliai, nusinešantys dešimtimis nekaltų žmonių gyvybių, iškelia šiuo metu egzistuojančios tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos efektyvumo klausimus bei trūkumus ir verčia valstybes kuo skubiau ieškoti galimų sprendimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas arba Strasbūro Teismas), įsikūręs Strasbūre, dar 2010 m. sukvietė valstybes Europos Tarybos nares ir Konvencijos dalyves, į Interlakeną spręsti Teismo ateities efektyvumo klausimą. Pagaliau įsigaliojęs Konvencijos 14 papildomas Protokolas reformavo Teismo mechanizmą (pvz., įvestas vieno teisėjo teismas, naujos galios suteiktos Trijų teisėjų komitetui ir pan.) ir paspartino bylų nagrinėjimo procesus.
Teismas, turėjęs apie 160 000 bylų, laukiančių nagrinėjimo, sugebėjo šį skaičių sumažinti daugiau negu dvigubai (iki maždaug 70 000 bylų šiuo metu).

Lietuvai Europos Žmogaus Teisių Teismas ir jo formuojama jurisprudencija yra ypač svarbūs.

Teismo sprendimų, priimtų lietuviškose bylose, pagrindu Lietuva ne kartą buvo paraginta keisti savo įstatymus arba priimti naujus, pavyzdžiui, panaikinant įstatyme nustatytus apribojimus dirbti privačiame sektoriuje buvusiems KGB kadriniams darbuotojams, nes, Strasbūro Teismo nuomone, tokie apribojimai buvo nebūtini ir neproporcingi valstybės siekiamam teisėtam tikslui (pvz., Sidabras ir Džiautas bylos prieš Lietuvą, Nr. 55480/00 bei 59330/00, 2004 m. liepos 27 d. sprendimai, kurie Lietuvoje taip ir nebuvo įvykdyti, minėti apribojimai baigė galioti tik 2009 m., kaip ir buvo numatyta pačiame įstatyme); suteikiant galimybę suimtiems asmenims, kurie buvo nepagrįstai diskriminuojami lyginant juos su nuteistaisiais, gauti ilgalaikius pasimatymus (byla Varnas prieš Lietuvą, Nr. 59330/00, 2013 m. liepos 9 d. sprendimas); priimti specialų įstatymą, reguliuojantį lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką (L. prieš Lietuvą byla, Nr. 27527/03, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimas) ir pan.

Pastarosios naujienos iš Strasbūro Teismo Lietuvai taip pat gana aktualios – Teismo Didžioji kolegija 2016 m. lapkričio 15 d. sprendime nenustatė pažeidimo byloje Dubska ir Krejzova prieš Čekijos Respubliką (Nr. 28859/11 ir 28473/12) dėl gimdymų namuose; panaši savo problematika yra ir laukianti teisminio nagrinėjimo byla prieš Lietuvą.

Dar daugiau, byla prieš Lietuvą dėl vadinamųjų „slaptųjų kalėjimų“ vis dar guli Europos Žmogaus Teisių Teisme, todėl atkreiptinas dėmesys į tai, kad dviejose bylose prieš Lenkiją (Al Nashiri prieš Lenkiją, Nr. 28761/11 ir Husayn (Abu Zubaydah), Nr. 7511/13, 2014 m. liepos 24 d. sprendimai) Strasbūro Teismas nustatė įvairių Konvencijos straipsnių pažeidimus ir priteisė abiems pareiškėjams net po 100 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Vienas iš minėtų pareiškėjų – Husayn (Abu Zubaydah) – yra pareiškėjas ir lietuviškoje byloje.

Vienoje iš naujausių byloje – Naku prieš Lietuvą (Nr. 26126/07, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas) – Teismas iš principo pakartojo savo poziciją dėl valstybės imuniteto taikymo atleidimo iš darbo bylose, kuri jau buvo išdėstyta Cudak prieš Lietuvą byloje [Didžioji kolegija], ir nustatė, kad Lietuva pažeidė pareiškėjos teisę į teismą neužtikrindama jai tinkamo teisingo proceso (fair trial) pagal Konvencijos 6 str. 1 dalį dėl jos atleidimo iš darbo Švedijos Karalystės amasadoje Vilniuje atveju.

Kitos paskutinės naujienos iš Strasbūro susijusios su Konvencijos fundamentalaus 3 str. pažeidimais – tai byla Kraulaidis prieš Lietuvą, Nr. 76805/11, 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimas), kur konstatuotas minėto 3 straipsnio procedūrinis pažeidimas dėl to, kad Lietuva netinkamai ištyrė pareiškėjo sunkaus sužalojimo eismo nelaimėje aplinkybes; kita itin Lietuvai skaudi byla – tai Gedrimas prieš Lietuvą, Nr. 21048/12, 2016 m. liepos 12 d. sprendimas, kuriame konstatuotas Konvencijos 3 str. dvigubas pažeidimas (materialinis /substantial violation ir procedūrinis) dėl Lietuvos policijos pareigūnų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, kurie Teismo pripažinti „nežmonišku elgesiu“, ir dėl tinkamo, efektyvaus tyrimo dėl policijos pareigūnų veiksmų nebuvimo.

Norėtųsi, kad minint Žmogaus teisių dieną, Lietuvai netektų daugiau ateityje atsakyti už tokius pareigūnams neleistinus veiksmus tarptautiniame teisme.

Daug bylų prieš Lietuvą Strasbūro Teisme vis dar kelia nuosavybės teisių gynimo pagal Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 str., kalinimo sąlygų klausimus ir pan. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai tiesiogiai liečia ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, ypač tada, kai iškyla klausimas dėl šių dviejų teisminių organų jurisprudencijų skirtumų. Pavyzdžiui, dėl Pakso prieš Lietuvą bylos ([Didžioji kolegija], Nr. 34932/04, 2011 m. sausio 6 d. sprendimas) vykdymo, Konstitucinis Teismas (toliau – ir KT) 2012 m. rugsėjo 5 d. Nutarime konstatavo, kad nors Konvencija ir yra teisės aiškinimo šaltinis KT praktikoje, tačiau šiuo konkrečiu atveju Strasbūro Teismo sprendimas negali būti laikomas konstitucinės doktrinos reinterpretacijos pagrindu.
KT aiškiai pabrėžė Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų vykdymo būtinybę, tačiau nurodė, kad Strasbūro Teismo sprendimas Pakso prieš Lietuvą byloje gali būti įvykdomas tik Konstitucijos keitimo būdu, kas iki šiol nepadaryta, ir tai išlieka Lietuvos teisine pareiga, kurią turėtų kuo skubiau padaryti išrinktasis naujasis Seimas.

Pažymėtina ir tai, kad KT 2016 m. gruodžio 6 d. viešame posėdyje bus nagrinėjama byla pagal pareiškėjo Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Seimo nutarimas, kuriuo pritarta Seimo laikinosios komisijos išvadoms dėl Pakso pilietinių ir politinių teisių atkūrimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Konstitucinio Teismo įstatymui.

Konstitucinis Teismas gana aktyviai gina žmogaus teises ir taiko netgi platesnius žmogaus teisių apsaugos standartus savo praktikoje, nei to reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

2016 m. balandžio 27 d. Nutarime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Seimo posėdyje svarstant Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimą turi būti užtikrinamos tokio asmens žmogaus teisės ir laisvės, praktiškai garantuojama reali to Seimo nario ar kito jo įgalioto Seimo nario galimybė pateikti Seimui savo paaiškinimus ir atsakyti į Seimo narių klausimus; tai yra, turi būti garantuojamos jo teisė būti išklausytam ir teisė į „teisingą“ procedūrą Seime, nors Konvencijos 6 str. 1 dalis ir nėra taikomas tokių politinių procesų atžvilgiu. Platesnis žmogaus teisių apsaugos aspektas iškyla ir Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 18 d. Nutarime dėl Genocido nusikaltimo taikymo ir aiškinimo, kai Konstitucinis Teismas pateisino platesnį genocido nusikaltimo, apibrėžto BK 99 str., turinį, leisdamas įtraukti į jį politines ir socialines grupes, atsižvelgdamas į ypatingas valstybės istorines ir politines aplinkybes.

Šios pozicijos nepalaikė Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatydamas Konvencijos 7 str. pažeidimą byloje Vasiliauskas prieš Lietuvą ([DK], Nr. 35343/05, 2015 m. spalio 20 d. sprendimas). Itin svarbu Žmogaus teisių apsaugos požiūriu yra tai, kad minėtame 2014 m. kovo 18 d. Nutarime Konstitucinis Teismas išvystė vadinamąjį „tarptautinės teisės kaip minimalaus konstitucinio žmogaus teisių apsaugos standarto“ principą.

Taigi pasak Konstitucinio Teismo, tarptautinė teisė, taip pat ir Konvencija, yra konstitucinis žmogaus teisių garantijų minimumas.

Šia pozityvia gaida ir norėtųsi baigti šią apžvalgą ir palinkėti, kad žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės būtų efektyviai garantuojamos ir taptų kiekvienos dienos palydovu kiekvienam Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui.

Trumpai apie autorę: dr. doc. Danutė Jočienė yra MRU docentė, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėja

mruni.eu

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top