Danutė Šepetytė. Kas laukia paskutinių Lietuvos idealistų?

respublika.lt

Kai praėjusią vasarą lankiausi Trakuose, grafo Juozapo Tiškevičiaus Užutrakio rezidencijoje veikė Suvalkų krašto dailininkų paroda. Man pasisekė: su ja supažindino puikus gidas – istorikas, Trakų istorinio nacionalinio parko vadovas Gintaras Abaravičius. Kiek ilgiau stabtelėjo prie Liudomiro Slendzinskio „Šeimos portreto”: „Pažvelkite, – sakė jis, – žmona su vaiku ant kelių atrodo visiškai rami, saugi, tačiau vyro povyza ir akys išduoda nerimą: ar iš tikrųjų viskas yra gerai”?

Ar iš  tikrųjų viskas yra gerai, galvoju, kai prieštaringai vertinamas kultūros  ministras Simonas Kairys prieštaringai vertinamą Darių Kvedaravičių  paskiria eiti Trakų istorinio nacionalinio parko vadovo pareigas.

Ar yra  gerai, kai šį asmenį, priklausantį Liberalų sąjūdžiui, be to, dirbantį  Kultūros ministerijai pavaldžioje įstaigoje, liberalas ministras  pasirenka iš dviejų baigiamajame konkurso etape dalyvavusių kandidatų.

Ar iš  tikrųjų viskas tvarkoje, kai nepriekaištingos reputacijos ilgametis  parko vadovas G.Abaravičius turi trauktis, nors jo veikla pernai buvo  įvertinta labai gerai. Juo labiau pagal įstatymą turintis teisę dar  vienai kadencijai. Juo labiau kad saugojo unikalų istorinį paveldą ir  kultūrinį kraštovaizdį kaip savo akį. Ir ne tik.

Kaip toli septynmyliais žingsniais nusiyrė Lietuva, kad šitai tapo įmanoma.

D.Kvedaravičius  darbavosi Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi,  paskui tapo Aplinkos ministro Simono Gentvilo viceministru. Prieš porą  metų paskirtas Kultūros paveldo departamento, pavaldaus Kultūros  ministerijai, kancleriu. Jo karjera paženklinta teismais: teismas  pripažino neteisėtais ir panaikino D.Kvedaravičiaus sprendimus: medžių  kirtimą Trakų senamiestyje; Seimo nario žmonai išduotą statybos leidimą  statyti kaimo turizmo objektą kraštovaizdžio draustinyje, Vilkokšnio  ežero pakrantėje. Maža to, naujai paskirto Trakų istorinio nacionalinio  parko vadovo pavardė šmėkšteli ir buvusio „Vilniaus brigados” patrono  Georgijaus Dekanidzės (už „Respublikos” žurnalisto Vito Lingio nužudymą  mirties bausme nuteisto Boriso Dekanidzės tėvo) dvaro istorijoje. Tai  D.Kvedaravičius griežtai neigia, LRT radijui pareiškęs, jog niekada  nebuvęs Dekanidzės pusėje, – tiesiog įmonė, kuriai vadovavo jo motina ir  kurioje jis turi akcijų, rengė projektinius pasiūlymus, kuriais  pasinaudojęs G.Dekanidzė tikėjosi įteisinti statybas.

Žiniasklaidoje  buvo rašyta, kad šių detalių nelinkęs sureikšminti ir kultūros  ministras, priskirdamas jas „administraciniams procesams”. Matyt, dėl  to, kad ir pats yra įgijęs „administracinių procesų” patirties,  dalyvaudamas vadinamajame čekiukų skandale. Matyt, dėl to, kad ir pats  neskiria gėrio nuo blogio, puldinėdamas Valstybinės lietuvių kalbos  inspekcijos vadovą praktiškai vien dėl to, kad jis dorai pagal įstatymus  atlieka savo pareigas.

Įdomu,  kad dar 2021 metais, likus keleriems metams iki nepaperkamumu  garsėjančio G.Abaravičiaus pirmosios kadencijos (pagal naują valstybės  tarnybos įstatymo redakciją) pabaigos, S.Kairys ir S.Gentvilas susitarė  pakeisti Trakų istorinio nacionalinio parko statusą, – pagal jų planą  parko apsauga bei tvarkymas turėjo pereiti Aplinkos ministerijos žinion.  Paprastai tariant, statybų leidimus derintų nebe parko direkcija, o  Aplinkos ministerijos Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Kultūros  ministerijai pavaldus turėtų likti tik parko teritorijoje veikiantis  Užutrakio dvaras, Pilies kompleksas, Trakų istorijos muziejus. Nors  suokalbio motyvų buvo paieškota net Europos žaliojo kurso planuose,  tačiau yla netruko išlįsti iš maišo: po kiek laiko S.Gentvilas tiesiai  pasakys, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas atsilieka nuo valstybės  pažangos, kad čia „daug iniciatyvų įšaldyta – tiek gamtotvarkinių, tiek  urbanistinių”. Tačiau šis siūlymas, net neaptartas su parko vadovybe,  nesulaukė didelio palaikymo ir tarp politikų. Valstybinė kultūros  paveldo komisija pasisakė prieš pavaldumo keitimą, antikorupciniu  požiūriu projektą rugpjūčio mėnesį pasmerkė ir STT. Gruodžio viduryje  šis Vyriausybės projektas buvo atmestas Seime.

Galimas  daiktas, būtent dėl to konkursas į Trakų istorinio nacionalinio parko  vadovus buvo paskelbtas tarsi skubomis, ne pagal nustatytą tvarką – ne  likus pusei metų, kaip pridera, o netikėtai – likus 3 mėnesiams iki  G.Abaravičiaus pirmosios kadencijos pabaigos, rugsėjo 25 dieną. Nors  dabartinių valdančiųjų laikas Lietuvoje tiksi saulėlydžio link, tačiau  jie žino, kad vargu ar po kitų rinkimų sutrūkinės nusistovėję politikus  ir verslą rišantys siūlai, dings telefonų teisė, išgaruos kaip kamparas  nežmoniškas pirklių godumas ir baudžiauninko instinktas jiems  pasitarnauti. Ir konkursai, matyt, iš inercijos vyks tradiciškai,  neretai tik dėl akių, neretai iš anksto žinant, kas laimės. Tad kur tik  įmanoma, kol laikas, reikia stengtis į teismus, į ambasadas, į kitas  valstybines įstaigas prikaišioti savų žmonių.

Drįstu  manyti, kad G.Abaravičius ministrui nebuvo savas. Vadovas, ne tik  turintis kvalifikuotą nuomonę, bet ir drįstantis ją išsakyti bei  aistringai ginti. Jis ir jo komanda daugeliui politikų ir naudos  siekiančių pirklių buvo kaip karšta bulvė gerklėje. Direkcija druzgais  pavertė piniguočių planus privatizuoti Užtrakio sodybos pastatus, parko  teritorijoje įsirengti golfo laukus… Sužinojęs, kad beveik hektaro  ežeras įkainotas vos 500 litų, G.Abaravičius pasakė verčiau pats  sumokėsiąs ir padovanosiąs tą ežerą valstybei! Tad jam ir jo komandai  turime dėkoti, kad šiandien beveik visų ežerų parko teritorijoje  šeimininkas yra valstybė, kad Užutrakio dvaro sodyba yra vienas  kompleksas, kad jo pastatai vienas po kito prikeliami naujam gyvenimui,  kad sutvarkytas nuostabus E.F.Andrė parkas, tvenkiniai, kad atsodintas  grafo Tiškevičiaus užveistas sodas, kad buvusioje karvidėje įrengta  Europos salė, kur nuolatos vyksta koncertai… Kad visa žemė parko  teritorijoje priklauso valstybei.

Pirmą kartą mačiau žmogų, kuris taip didžiuotųsi, kad visa tai yra tautos turtas.

Apie  G.Abaravičiaus atkaklumą sklido legendos, jis buvo skundžiamas STT,  persekiojamas neva už piktnaudžiavimą, už įgaliojimų viršijimą, dėl to  pradėti ikiteisminiai tyrimai, jis vadintas progreso stabdžiu, Trakus  apraizgiusiu aštuonkoju, trukdančiu miesto pažangai ir plėtrai ir t.t.  ir pan.

Į šiuos  priekaištus jis atsakė taip: „Manau, tai svarbu visiems piliečiams,  kuriems rūpi ne tik Trakų kultūrinio kraštovaizdžio likimas, bet ir  demokratijos kokybė Lietuvoje, nes galime ne tik prarasti Trakus, kaip  valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę, bet ir dar labiau įtvirtinti  gyvulių ūkio tradicijas, kai vieni piliečiai – turiu omenyje dalį  verslo ir politikos elitui priskiriamų žmonių – yra lygesni už kitus”.

2017  metais, kai buvo priimtos Valstybės ir savivaldybių įstatymo pataisos,  įteisinusios ribotas vadovų kadencijas, buvo manoma, kad jos padės  išskaidrinti aplinką, apsaugos nuo nepotizmo ir korupcijos. Tik ar jos  gali pasiteisinti visuomenėje, gyvenančioje „čia ir dabar” principu, kur  darbų tęstinumas valstybės naudai yra bereikšmis dalykas? Doros  principus ignoruojančiam „elitui” šios pataisos greičiau tampa įrankiu  susidoroti su jų asmeninių lūkesčių neatliepiančiais asmenimis.

Išeidamas  G.Abaravičius išsineš svajonę – atgaivinti trečią Trakų siluetą  formavusią dominantę – Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios su bernardinų  vienuolynu ansamblį.

Kol kas  jo vadovaujama parko direkcija inicijavo virtualų šio ansamblio  atkūrimą; tai buvo įmanoma po ilgų ieškojimų suradus tikslius ansamblio  išmatavimus. „Nuo šiol tai nebėra niūraus carinio provincijos miestelio  beviltiški praeities griuvėsiai, dabar bernardinų paveldas virsta  istorinio Trakų ežerų miesto ateitimi. O kiek dar atradimų visų mūsų  laukia rytoj, o gal dar ir šiandien?” – rašė jis 2022 metais,  pristatydamas Trakų bernardinus.

Taigi.  Ar iš tikrųjų viskas gerai, jei atsidavęs valstybei žmogus, suvokiantis  savo atsakomybę už aplinką, kurioje augo užgimusi mūsų valstybė, turi  išeiti į gatvę? Vietoj padėkos nešinas infarkto randu širdyje?

Tik ko  gero mažai ką nustebintų, net jei įstatymų pažeidėjas užimtų įstatymo  gynėjo vietą. Tai teisiškai garantuotas būdas atsikratyti paskutiniųjų  Lietuvos idealistų. Kad visi būtų „skirtingai panašūs, bet vienodai  įdomūs”, kaip nuolatos beldžia valstybinė televizija. Kad toks tokį  pažintų ir ant alaus pavadintų.

P.S.  Pasklido žinia, kad visuomenininkai kreipėsi į Kultūros ministeriją,  Seimo narius bei Viešojo administravimo agentūrą prašydami įvertinti, ar  konkurso būdu į Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus  poziciją paskirtas Darius Kvedaravičius yra tinkamas eiti šias pareigas.

P.P.S. Parko vadovas Gintaras Abaravičius teismui apskundė Kultūros  ministerijos sprendimą dėl konkurso paskelbimo pažeidžiant nustatytą  tvarką.

4.6 9 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top