Darbo kodekso keitimas: ar darbdaviai sutiktų atsidurti darbuotojų vietoje?

Edgaras Savickas | LRT.lt

Nieko keisto, kad darbuotojai priešinasi liberalesnius darbo santykius įteisinti turinčiam Darbo kodeksui, o darbdaviai jį palaiko. Nuostaba kiltų, jei būtų atvirkščiai. Tačiau didžiausia bėda ta, kad nė viena pusė nenori savęs įsivaizduoti kitos vietoje.

Antradienį posėdžiavusi Trišalė taryba bene pirmą kartą rado kompromisą svarstomame naujo Darbo kodekso projekte. Sutarimas pasiektas dėl išeitinių išmokų atleistiems darbuotojams mokėjimo iš specialaus fondo, kurį kauptų visi darbdaviai.

Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas LRT.lt sakė, kad taip Vyriausybei ir Seimui siunčiama žinia, jog metas rimtai susimąstyti apie tokio fondo įkūrimą. „Be to, šiai idėjai pritarė ir Ūkio ministerija“, – pridūrė jis.

Tačiau Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ primininkas Kęstutis Juknis pastebėjo, kad siūlomas fondas darbdavių pareigą atsiskaityti su darbuotojais permestų valstybei.

„Turės būti to fondo administravimas, o tai darys valstybė. Kai kurios mažesnės įmonės gali neturėti apyvartinių lėšų įmokoms į tą fondą. Be to, ar įsivaizduojate kokį nors paprastą šaltkalvį, ten besikreipiantį dėl lėšų išmokėjimo? – klausė K. Juknis. – Manau, kad neverta visko vėl versti iš naujo, nes prieš 7 metus pakeistas Darbo kodeksas yra geras, tačiau Trišalė taryba šiandien įspausta į kampą.“

Ką sakytų kito vietoje

Neretai diskusijos apie skirtingoms interesų grupėms įtakos turinčius sprendimus atsiduria aklavietėje dėl to, kad skirtingas socialines padėtis užimantys žmonės turi visiškai priešingus įsivaizdavimus apie tai, kokia visuomenė yra teisinga. Jei asmuo yra turtingas, greičiausiai bus už mažus mokesčius – teisę mėgautis savo darbo vaisiais. Jei vargšas, greičiausiai palaikys sistemą, kuri gerovę perskirsto.

Tačiau įsivaizdavimas apie teisingą visuomenę gali kardinaliai pasikeisti, jei ją modeliuojantis žmogus nežinotų, kuo joje būtų. Stovėdamas už „nežinojimo uždangos“ jis turėtų sukurti tokias žaidimo taisykles, kurios jam tiktų bet kuriame vaidmenyje – turtuolio ar vargšo, vyro ar moters.

Tokį mąstymo eksperimentą savo knygoje „Teisingumo teorija“ aprašo vienas įtakingiausių XX amžiaus JAV filosofų Johnas Rawlsas. Jo teigimu, būdami už „nežinojimo uždangos“ žmonės norėtų kur kas teisingesnės visuomenės nei ta, kurioje gyvena dabar. „Būtų kur kas daugiau laisvės ir daugiau galimybių tapti sėkmingu. Nebeliktų kraštutinybių didžiuliuose atlyginimuose, nebent būtų akivaizdu, kad vargingiausi visuomenės nariai iš to tiesiogiai gauna naudos“, – rašė J. Rawlsas.

Tačiau LRT.lt pašnekovams sunkokai sekėsi įsijausti į savo oponentų rolę. D. Arlauskas į klausimą, ar laikytųsi tokios pat pozicijos, jei būtų darbuotojų vietoje, tiesiai atsakyti nepanoro. „Manyčiau, kad taip, kad tai perspektyvus modelis, nes ir profsąjungos taip galvoja“, – sakė darbdavių atstovas.

Jam prieštaraujantis K. Juknis sakė, jog būdamas darbdaviu vis tiek nesutiktų su siūlomomis Darbo kodekso pataisomis, nes jos socialiai neteisingos. „Toks sprendimas nebūtų teisingas, ir jį jau seniai nori prastumti įvairūs liberalias pažiūras turintys žmonės – tas pats Tomas Davulis (Teisės fakulteto dekanas ir vienas iš mokslininkų, kūrusių naujo Darbo kodekso projektą – LRT.lt). Lietuvos problemos yra korupcija pačiose viršūnėse ir nesiskaitymas su paprastais gyventojais. Ką darys jaunimas, šiek tiek padirbėjęs tokioje socialiai neteisingoje aplinkoje? Kuo greičiau išrūks į užsienį“, – savo poziciją argumentavo profsąjungos pirmininkas.

Lankstūs darbo santykiai – ne vienintelis kelias

Naują Darbo kodeksą svarstysiantiems Seimo nariams taip pat vertėtų atidžiai panagrinėti Pasaulio Ekonomikos Forumo (PEF) kasmet rengiamą konkurencingumo indeksą.

Lietuva jame per pastaruosius 5 metus pakilo iš 47 į 41 poziciją. Tačiau pagal darbo rinkos efektyvumo rodiklį ji nusirito iš 48 vietos į 53.

2015 metų ataskaitoje Lietuva aukščiausiai vertinama už lankstumą nustatant darbo užmokestį (8 vieta), atlyginimų ir produktyvumo santykį (12) ir moterų dalyvavimą darbo rinkoje (13).

Prasčiausius balus PEF Lietuvai skyrė už galimybes išlaikyti ir pritraukti talentus (atitinkamai 119 ir 129 vietos) bei mokesčių poveikį motyvacijai dirbti (124).

Atskiro dėmesio reikalauja priėmimo į ir atleidimo iš darbo praktikų (125 vieta) bei atleidimo iš darbo kainos (112) įvertinimai. Būtent šiuos rodiklius turėtų pagerinti siūlomi Darbo kodekso pakeitimai, kurie sutrumpintų įspėjimo apie atleidimą terminą ir suvienodintų išeitines išmokas bei daugumai darbuotojų sumažintų jas iki 1 mėnesio.

Iš pirmo žvilgsnio bet koks indekso pagerėjimas gali atrodyti teigiamu dalyku, tačiau svarbu suprasti, kad jį sudarantys rodikliai yra tarpusavyje susiję, ir, padidėjus vienam, kitas gali sumažėti. Be to, Darbo kodekso pakeitimų vertinimas priklauso ir nuo to, į kokią kitą valstybę Lietuva lygiuojasi.

Panagrinėjus penkias aukščiausias pozicijas konkurencingumo indekse užimančias šalis, tampa aišku, kad sėkmės receptų yra ne vienas, o lankstesni darbo santykiai nebūtinai yra jų sudedamoji dalis.

Pirmoje vietoje esanti Šveicarija taip pat užima pirmą vietą pagal darbo santykių efektyvumą, tačiau ir ten atleidimo iš darbo kaina yra gan aukšta (38 vieta).

Singapūre darbo rinka taip pat labai efektyvi, ir antrą vietą jis užima tik dėl žemo moterų dalyvavimo darbo rinkoje (76). Lietuvoje norimi gerinti atleidimo iš darbo praktikos ir to kainos rodikliai ten labai aukšti (atitinkamai 3 ir 6 vietos).

Pagal atleidimą iš darbo kainos rodiklį pasaulyje pirmauja JAV (3 vieta konkurencingumo indekse), bet po jų besirikiuojančiose Suomijoje ir Vokietijoje šis rodiklis yra kur kas žemesnis.

Ketvirtoje konkurencingumo indekso vietoje esanti Suomija pagal darbo rinkos konkurencingumą pasaulyje užima 23 vietą. Ten lankstumas nustatant darbo užmokestį, kitaip nei Lietuvoje, yra ypač menkas (143 vieta). Žemomis pozicijomis įvertinti ir priėmimo į ir atleidimo iš darbo praktikų (99) bei atleidimo iš darbo kainos (38) rodikliai.

Vokietijoje situacija – darbo rinkos efektyvumas (35 vieta), lankstumas nustatant darbo užmokestį (136), priėmimo ir atleidimo iš darbo praktikos (109), atleidimo iš darbo kaina (100) – yra panaši.

Taigi Europos ekonomikos varikliu vadinamoje šalyje kai kurie darbo rinkos efektyvumo rodikliai yra net žemesni nei Lietuvoje. Kuo penkios aptartos konkurencingiausios šalys iš tiesų skiriasi nuo Lietuvos, tai – gebėjimais išlaikyti ir pritraukti talentus.

Lietuvoje protų nutekėjimas ir aukštos kvalifikacijos migrantų stoka yra dažnai aptarinėjama ir opi problema – tai parodo ir PEF skirti įvertinimai (119 ir 129 vietos).

Šveicarijoje tokių problemų apskritai nėra (1 vieta). Singapūras pagal išlaikymą užima 8 vietą, o pagal pritraukimą – 2 vietą. JAV atitinkamai – 3 ir 6; Suomija – 4 ir 52; Vokietija – 10 ir 18.

Tai reiškia, kad šalies konkurencingumui netgi daugiau įtakos turi sugebėjimas savo teritorijoje sukaupti kuo didesnę talentingų žmonių koncentraciją, o ne ypač lankstūs darbo santykiai. Klausimas, kaip aukštą pridėtinę vertę kuriančius asmenis šalyje išlaikyti ar privilioti nėra paprastas, tačiau žmonėms svarbios ne tik gerai apmokamos darbo vietos, bet ir saugumo jausmas bei tikrumas dėl savo ateities jose.

LRT.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
internauts

man labai patiko Donskio mylimo draugo Z.Baumano mintys: : Tai va, didžioji problema, kurios gero sprendimo aš negaliu pasiūlyti, kad ir kaip būtų apmaudu, yra: „kaip padaryti pasaulį palankesnį moralei?“ O mūsų pasaulis nėra jai palankus. Pabaigoje norėčiau palyginti ankstesnį pasaulį su dabartiniu. Kietoji modernybė žmonijai buvo labai žiauri ir turėjo jai daug siaubingų pasekmių. Ankstyvoji modernybė sukūrė viena kitai nejautrias žmonių grupes ir vertybių hierarchiją, pateisinusią ir įgalinusią nebaudžiamą stipresniųjų prievartą ir smurtą prieš silpnesnius, kurie net nebuvo laikomi žmonėmis. Daugybė kraupių dalykų įvyko būtent kietojoje modernybėje, nes tai leido jos sąlygos, patalpinusios žmones į tarpusavio santykių anesteziją. Tačiau kietoji modernybė turėjo tai, ką takioji modernybė, savo nenaudai, prarado – vadinu tai solidarumo fabriku. Pavyzdžiui, stambios pramonės įmonės, samdžiusios… Skaityti daugiau »

Cha cha cha prajuokino antraštė

Ar darbdaviai sutiktų atsidurti darbuotojų vietoje?

Reikalinga įrašyti į darbo kodeksą pastraipą: Jeigu darbuotojas nesutinka su darbdavio veiksmais tą darbuotoją paskirti darbdaviu, o jau buvusį darbdavį darbuotoju.
Ir pamatysite kokia bus tvarka: vieni kitus mylės, gerbs, apipils liaupsėmis.

algis

Kvaila ir lėkšta rašliava. Darbuotojas niekada nesutiks atsidurti darbdavio vietoje, rizikuoti visu savo turtu ir dirbti 24 val per parą…. Nes tas darbuotojas, kuris priima šiuos iššūkius ir atsakomybę, jau ir pats yra darbdavys… Mano, smulkaus darbdavio, praktikoje nepasitaikė nei vieno atvejo, kad atleisčiau gerą, man tinkantį darbuotoją, visi jie (dideliam mano liūdesiui) išėjo savo noru. Kas į savo verslą, kas į didesnę galingesnę kompaniją. Didžiausia problema yra su tais vidutiniais, kuriuos atleisti per brangu, bet dirba jis labai atmestinai. Ir nereikia mūsų lyginti su Suomija, Vokietija ar JAV, tai absoliutus nonsensas, skaičiai išlupti iš konteksto. Sutinku ir pritariu, kad turi būti bedarbio normalios pašalpos (ne mažiau 80 proc. buvusio atlyginimo), bet, kodėl jas turi mokėti buvęs darbdavys??? Kas moka… Skaityti daugiau »

ruta

Lietuvoje labai mazai profsajungu , kurios butent prisiimtu darbotoju interesu ginimo funkcijas .O , kadangi Lietuvos politikai ir visa kita nomenklatura skaito , kad morale ir etika ne sio pasaulio dimensijos , tai tiketi solidariu istatymu , sprendimu is Seimo , Prezedenturos , butu utopija .Tas godumas Lietuvos ‘verslininku’ prives prie to , kad tautieciai isviks ten , kur skaitosi net su valytoja ir socialines garantijos labai zenklios .

4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top