2014-ųjų Lietuvos Prezidento rinkimai greičiausiai įsirėš visuomenės atmintin dėl kietos, Rytų valstybėms būdingos išankstinės jų režisūros. Dalis lietuvių, matyt, prisimins ir šiuose rinkimuose dalyvavusį kampuotą Naglio Puteikio personažą, atsisakiusį paklusti režisierių valiai ir išsiveržusį iš primesto scenarijaus. Gal rasis piliečių, kurie po rinkimų gaudesio liks įsiminę ir šio politiko viešai išsakytą poziciją, jo gintą Lietuvos projektą?
Ką gi rinkimų metu pasakė Naglis Puteikis? Nieko nauja. Tik tai, ką senovės graikams kalbėjo Aristotelis. Tai, ką prieš 1940-ųjų tragediją privačiuose laiškuose prezidentui Antanui Smetonai ir viešuose straipsniuose lietuviams tvirtino filosofas Stasys Šalkauskis, o vėliau pokario bunkeriuose kartojo Lietuvos partizanai. Tai, ką 2012-ųjų vasarą savo programoje išdėstė Simono Daukanto aikštėje susibūręs Lietuvos Sąrašo pilietinis sambūris.
Naglis Puteikis siuntė žinią bendrapiliečiams: Lietuvos valstybės neišsaugosime laisvos be stiprios ir solidarios laisvų žmonių visuomenės, be savivaldžios tautos. Jis kvietė lietuvius atsitiesti – pasipriešinti stiprėjančiai nomenklatūros savivalei ir propagandai, susigrąžinti Konstitucijos piliečiams laiduotas politines teises ir pačią viešąją politiką, atkurti demokratinę Respubliką.
Dar Aristotelis aiškino: valstybę, politėją, gali sukurti ir išsaugoti tik laisvi žmonės, tik teisingumo siekiantys piliečiai verti teisingos valstybės. Šią senųjų graikų ištarmę lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis priminė prezidentui Antanui Smetonai: 1935 metais rašytame laiške įspėjo dėl didėjančios „pavojingos prarajos tarp vyriausybės ir visuomenės“, dėl režimo skatinamos „visuomenės dekonsolidacijos“. Teigė, kad įtvirtinta autoritarinė politinė sistema „stumia visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą“, demoralizuoja jaunimą. Ragino: norint išvengti valstybės „tragiškos padėties“, būtina nedelsiant keisti esamą režimą. 1939-aisiais atsakinėdamas į „Naujosios Romuvos“ klausimus, S. Šalkauskis buvo dar rūstesnis: tvirtino, kad lietuviams reikia skubios „priešvergovinės apsaugos“, be kurios „tautinė katastrofa neišvengiama“. Pranašiškai perspėjo: „Dvasios vergai neišgelbės mūsų tautos nuo realios vergovės, o paskui – ir nuo visiško žlugimo.“
Į partizanus išėjęs kunigas Justinas Lelešius 1946-ųjų žiemą dienoraštyje rašė: „Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes tik vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? […] Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių? […] Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę. […] Reikėjo duoti sąlygas, kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. […] Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. Gi mūsų valdininkija išbardavo, iškoliodavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.“ Taigi, žvelgiant iš partizanų bunkerio, socialinio teisingumo stygius, niekinantis valdžios požiūris į tautą, politinę galią praradusios visuomenės nusivylimas atkurta valstybe buvę svarbiausios nepriklausomybės praradimo priežastys.
Apie pragaištingą, Konstituciją laužančią valdžios savivalę, nutrauktą moralinę valdžios ir visuomenės sutartį, apie būtinybę šią sutartį ir laisvą Respubliką atkurti prieš porą metų prakalbo Lietuvos Sąrašo sambūris. Jis pasiūlė visuomenei konkrečių sprendimų programą – kaip būtų galima atgaivinti lietuvių politines galias, sugrąžinti nomenklatūros pasisavintą valdžią piliečiams. Su išplėtota Lietuvos Sąrašo politine programa ir ėjo į Prezidento rinkimus Naglis Puteikis. Jis vienintelis siūlė atsisakyti pačios sistemos – nomenklatūrinio Lietuvos valdymo. Kvietė pereiti prie piliečių ir tautos savivaldos – keičiant Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų taisykles, pertvarkant teisėtvarką ir prezidento instituciją, atkuriant žemutinę savivaldos grandį – renkamas seniūnijų tarybas.
Tik N. Puteikis šiuose rinkimuose ragino grįžti prie tikros politikos – išties imti rūpintis tautos likimu ir išlikimu. Jis siūlė keisti Lietuvos politinę darbotvarkę – susitelkti ties tautinės bendruomenės nykimo, emigracijos, žmogaus orumo, teisingumo, skurdo ir socialinės atskirties, švietimo ir tautos kūrybinių galių stiprinimo klausimais. Būtent N. Puteikis „Tūkstantmečio vaikų“ viktorinas imituojančiuose LRT debatuose pasipriešino valdžios propagandai, pasikėsino į jos kuriamą „pirmaujančios šalies“ vaizdinį. Jis priminė kitą, nomenklatūros ir didelės dalies žiniasklaidos nutylimą Lietuvos gyvenimo pusę: skaičiais kalbėjo apie išaugusią korupciją, neveiksmingą antimonopolinę politiką, padidėjusią socialinę nelygybę ir dirbančių šeimų skurdą, neteisingai perskirstomą bendrąjį vidaus produktą, visuomenės nykimą (vien per pastaruosius penkerius metus kraštas neteko tiek žmonių, kiek jų gyvena Klaipėdoje ir Tauragės apskrityje), žlugdomą šalies kariuomenę ir saugumą, piliečių nusivylimą teismais. Toks N. Puteikio kalbėjimas privertė dar kartą apsinuoginti nomenklatūrą ir jai paslaugas teikiančią žiniasklaidą: prieš jo pateiktus faktus Dalia Grybauskaitė ir Rasa Juknevičienė stvėrėsi įprastos propagandos, o LRT laidų vedėjas – sąmoningo melo. Iškelti klausimai dėl pačios prezidentės savivalės – susidorojimo su FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu, neteisėtu atsisakymu suteikti pilietybę Lietuvoje gimusiai ir užaugusiai merginai Žygimantei Lukoševičiūtei – taip ir liko be rišlių atsakymų. Debatuose taip ir nepaaiškėjo, kodėl apie Rusijos grėsmę nuolat šnekantys aukštieji valstybės pareigūnai tiek metų nesirūpino krašto gynyba ir saugumu, kodėl net Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje vyriausioji ginkluotojų pajėgų vadė, tarsi atkartodama 1940-ųjų scenarijų, atsisako supažindinti piliečius su valstybės gynimo planais.
Ir vis dėlto dalis piliečių Naglį Puteikį išgirdo ir jo antinomenklatūrinę programą parėmė. Tarp 124 333 už jį pirmajame rinkimų ture balsavusių piliečių buvo ne tik įprastas „protesto elektoratas“, bet ir nemaža Lietuvos likimu susirūpinusių žmonių. Net trijuose miestuose – Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje – N. Puteikis, savo rinkimų kampaniją grindęs vien savanoriška piliečių talka, liko antras, po D. Grybauskaitės.
Ar savo oponentą išgirdo perrinkimo siekianti esama prezidentė? Regis, ne. Kitą dieną po pirmojo turo, gegužės 12-ąją, surengtoje spaudos konferencijoje D. Grybauskaitė paskelbė: „O dėl pono Puteikio ir protesto balsų, tai matėme šias tendencijas, kai „Drąsos kelias“ pateko į mūsų parlamentą, ir ta tendencija išlieka. Tikrai yra daug nusivylusių, galbūt ir nuskriaustų žmonių, ir toks atviras populizmas: pažadų dalinimas, visos sistemos, Konstitucijos ir valstybės pamatų griovimas ir vietoj to nieko nesiūlymas – jiems skamba galbūt karingai, gražiai. Daugelis žmonių galbūt mano, kad įmanoma kažką padaryti, nors iš visų kalbų buvo aišku, kad nei tas žmogus įstatymus žino, nei prezidentas turi galių tokius pažadus įvykdyti. Tai tik signalas, kad vadinamos tradicinės partijos ir prezidentas turime girdėti protesto balsus, turime galvoti, kaip padėti žmonėms, kurie yra nepatenkinti. Visada buvo ir bus nepatenkintų, bet jų turi būti mažiau.“
Taigi suformuotą uždarą nomenklatūrinę sistemą ponia D. Grybauskaitė be išlygų tapatina su „valstybės pamatais“, o piliečių pastangas susigrąžinti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintas politines teises vadina „Konstitucijos ir valstybės pamatų griovimu“. Ji taip pat aiškina, kad pakeisti esamą sistemą prezidentas neturįs nei galios, nei noro. Už N. Puteikį balsavusius piliečius D. Grybauskaitė laiko nesavarankiškais, suklaidintais, „nusivylusiais“, „nuskriaustais“, „nepatenkintais“ žmonėmis, kuriais ji ir „tradicinės partijos“ turėtų papildomai „užsiimti“ ir paversti „patenkintais“. S. Šalkauskio žodžiais tariant, dabartinė prezidentė demonstruoja ryžtą toliau „stumti visuomenę į beprincipiškumo, oportunizmo ir servilizmo vagą“. Ar tokį jos ryžtą sveikina tik laisvos visuomenės idėjos išsižadėję konservatoriai bei liberalai? Ar jam pritaria ir didesnė dalis Lietuvos gyventojų? Nėra lengva nuspėti, kai nežinome, prieš ką „protestuoja“ beveik pusė į Prezidento rinkimus neinančių piliečių.