Darius Kuolys. Lietuvos pasakojimas mokykloje: kodėl ir kaip jį pasakojame?

Tekstas paremtas pranešimu, skaitytu 2014 m. rugsėjo 26 d. Biržuose vykusiame lituanistų ir istorikų forume „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“

Europos Sąjungos biurokratams pradėjus kalbėti apie „naują Europos naratyvą“, lietuvių politikams paskelbus apie Lietuvos įsijungimą į „propagandos karą“, o politologams ir filosofams reikalaujant imtis griežtos „istorijos politikos“, regis, pats metas aptarti Lietuvos pasakojimą mokykloje. Ar jis reikalingas? Kokia galėtų būti jo paskirtis?

Filosofas Algis Mickūnas mums primena, kad mokytojams ir švietimo politikams nuolat dera grįžti prie mokymo paskirties klausimo. Šį klausimą būtina kelti, kai pajuntame, kad ne viskas švietime gerai. Taigi stabtelėkime prie humanitarinių mokomųjų dalykų – istorijos ir lietuvių kalbos bei literatūros – paskirties. Prie jų kuriamo vienokio ar kitokio Lietuvos pasakojimo paskirties. Kodėl pasakojame? Gal galime pasakojimo išvengti, jo atsisakyti?

Pažvelkime, kaip dalyko paskirtis nusakoma dabartinėje istorijos programoje. Čia teigiama, kad svarbiausias istorijos mokymo tikslas – „padėti mokiniams formuotis istorinę sąmonę, supratimą, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka ir vertybės yra istoriškai sąlygotos ir kintančios“. Pabrėžiama, kad istorija padeda orientuotis gyvenime, projektuoti ateitį, kad „istorijos pažinimas turėtų padėti mokiniams tapti atsakingais ir iniciatyviais piliečiais, gebančiais aktyviai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime“. Taigi akcentuojama kaita: susivokti pasaulyje reiškia suprasti, kad šiandienos pasaulis, jo tvarka, vertybės yra istoriškai sąlygotos. Tai labai svarbi nuostata – padėti mokiniui suprasti, kad mūsų pasaulis yra sukurtas istorijos, sukurtas protėvių. Tačiau ar pakankama? Ar, pabrėždami kaitą, mokykloje turėtume nutylėti, kad esama gana pastovių, kaitai atsparių dalykų? Ar nederėtų daugiau dėmesio skirti tam, kas tikrovei kintant išlieka? Tai – idėjos, vertybės, simboliniai vaizdiniai, laikysenos. Jos sukuria tautinės ar politinės bendruomenės tapatybę, padeda jai išlikti savarankiškai. Ar šie pastovesni dalykai neturėtų sulaukti didesnės mokytojo, istorijos pasakotojo atidos?

Pastebėkime: programoje nusakant istorijos tikslus daromas didžiulis šuolis nuo istorinės sąmonės, kurią turėtų formuoti istorijos dalykas, iki iniciatyvaus piliečio. Tarsi jaunam žmogui padėję įgyti istorinės kaitos sąmonę, mes iškart turėsime pilietį, kuris aktyviai dalyvaus visuomenės ir valstybės gyvenime. Ar šio atotrūkio tarp tikslų nepadėtų įveikti aiškesnis istorinio pasakojimo adresato apsibrėžimas?

Šiandieniniai istorijos teoretikai ir kultūros sociologai teigia, kad rašydami, pasakodami istoriją visą laiką orientuojamės į adresatą, turime galvoje tam tikrą „atskaitos bendruomenę“, „interpretacinę bendruomenę“. Adresatas stipriai veikia mūsų istorinį pasakojimą. Taigi svarbu, į ką ir kodėl pasakojimu kreipiamės: į tarptautinius ekspertus, kolegas mokslininkus, kurie vertins mūsų tekstą iš šalies ir kurių pripažinimo siekiame, ar į savo tautinę ir politinę bendruomenę, keldami ir svarstydami jos egzistencinius klausimus? Ar mūsų istorinis pasakojimas gali pažadinti jaunimo rūpestį savos politinės bendruomenės likimu ir išlikimu? Juk tik iš tokio rūpesčio gali rastis „atsakingi ir iniciatyvūs piliečiai“.

Tačiau grįžkime prie esminio klausimo: ar galime mokykloje pabėgti nuo pasakojimo?

Jaunieji Lietuvos istorikai yra atkreipę dėmesį, kad lietuviškoji istoriografija iki šiol nėra išgyvenusi Vakarų istoriografijos XX amžiaus viduryje patirto posūkio naratyvistinės istorijos link. Ką tai reiškia? Nuo Antikos laikų istorija buvo suprantama kaip pasakojimas apie praeitį. XIX šimtmetyje istoriografija pradėjo tapatintis su moksliniais tyrimais, siekiančiais kurti mokslinį praeities vaizdą, ir stengėsi atsiriboti nuo pasakojimo. Tačiau XX amžiaus viduryje Vakarų istorijos filosofai Arthuras Colemanas Dantas, Walteris Bryce’as Gallie’is, Haydenas White’as, Paulas Ricœuras pastebėjo, kad istorikai negali išvengti pasakojimo, nes pasakojimas yra ne tik praeities įvykių išdėstymas, bet ir pats praeities pažinimo, mąstymo apie praeitį būdas. Pasak jų, pasakojimas yra minties veiksmas, suteikiantis praeičiai prasmę. Be pasakojimo mes tiesiog negalėtume pažinti praeities.

Kaip šių įžvalgų įrodymą galime pasitelkti garsaus Lietuvos Statutų tyrinėtojo Stanislovo Lazutkos išpažintį. Man ilgą laiką buvo nesuprantama, kodėl lietuvių istorikai tiek dešimtmečių kruopščiai tyrinėjo „aristokratišką“ Pirmąjį Lietuvos Statutą ir buvo apleidę Antrąjį ir Trečiąjį Statutus, padėjusius pamatą bajorų demokratijai ir Didžiosios Kunigaikštystės Respublikai. Viską paaiškino prieš dešimtmetį paskelbtas profesoriaus S. Lazutkos straipsnis. Jame primenamas britų istoriko Normano Davieso išsakytas Abiejų Tautų Respublikos vertinimas: „Tai buvo drąsus demokratijos eksperimentas, pasiūlęs absoliutizmo ir religinių karų epochoje gyvybingą alternatyvą“. Tačiau lietuvių profesorius nelinkęs šiai nuomonei pritarti. Jam teisingesnis atrodo Friedricho Engelso teiginys, kad „šlėktiškoji demokratija Lenkijoje buvo viena pačių primityviausių visuomeninių formų“. Antrasis ir Trečiasis Statutai tokią primityvią formą įtvirtinę Lietuvoje. Šitaip mūsų istorikų pasirinktas F. Engelso pasakojimas apibrėžė tyrinėjimų kryptį, lėmė tai, kad šiandien neturime į lietuvių kalbą išsivertę ir aiškiau suvokę pagrindinių respublikoniškų Lietuvos teisės tekstų, kurie tris amžius kūrė tautos tapatybę.

Taigi pasakojimo neįmanoma išvengti. Negalima nuo jo pabėgti. Net tie, kurie pasakojimą neigia, juo remiasi, vienokį ar kitokį pasakojimą pasakoja. Tačiau mes galime pasakoti, savo pasakojimą reflektuodami, suvokdami, sąmoningai kurdamiesi. Arba galime tai daryti be savarankiškos refleksijos, atpasakoti tai, ką perskaitėme ir išgirdome iš kitų, inertiškai, be sąmoningesnės atrankos. Save gerbiančiai humanitarų bendruomenei, regis, svarbu nuolat savąjį pasakojimą apžvelgti, apmąstyti, vertinti: pažiūrėti, kokius vaidmenis jis atlieka, kokio pobūdžio yra, kokias reikšmes, vaizdinius, idėjas, vertybes perteikia. Mūsų pasakojimas gali būti arba savarankiškas, arba iš šalies primestas. Rišlus, junglus, nuoseklus arba fragmentiškas, chaotiškas. Gali būti daugiabalsis, įtraukiantis arba monotoniškas, nuobodus, net depresyvus, „išstumiantis“. Taigi dera klausti ir nagrinėti: kokie pasakojimai šiandien mūsų vaikams, mūsų visuomenei atveria praeitį, kokiomis idėjomis ir vertybėmis jie pagrįsti, kokiu tautinės bendruomenės supratimu remiasi, kokias sąmoningumo trajektorijas brėžia?

Norėdami sąmoningiau pasakojimą sekti, turėtume geriau suvokti jo kultūrines galias. Verta prisiminti šių dienų vokiečių istoriko Jörno Rüseno, kurį kolega Alfredas Bumblauskas jau minėjo, įžvalgas. Šiam istorijos didaktikos tyrinėtojui pavyko išryškinti esminius pasakojimo vaidmenis. Pasak J. Rüseno, pasakojimas yra prasmės kūrimo veiksmas, kuriuo asmuo ir bendruomenė apibrėžia ir įtvirtina savo tapatybę. Būtent istorinis naratyvas sutelkia tautos atmintį ir sutvirtina žmonių bendruomenę solidarumo saitais. Jis duoda asmens ir tautos gyvenimui gaires – moralinius orientyrus. J. Rüseno pastebėjimu, nuo istorinio naratyvo priklauso ir visuomenės laisvė: jei jaunajai kartai vaizduojame praeitį kaip dėsnių nulemtą tikrovę, mes auginame žmones, netikinčius laisva asmens valia, ir slopiname visuomenės laisvę. Ir priešingai, jeigu atskleidžiame istoriją kaip laisvų žmonių kūrinį, kaip žmogaus galimybių erdvę, parodome, kaip žmonių idėjos, apsisprendimai, moralinės laikysenos kuria tikrovę, mes stipriname jaunų žmonių tikėjimą laisve ir taip suteikiame daugiau laisvės visuomenei.

Pasakojimas gali padaryti ne tik praeitį, bet ir dabartį prasmingesnę: „praeities vaiduoklius“ jis gali paversti protėviais – iškalbingais ir išmintingais mūsų pašnekovais. Pasakotojas gali „pagerinti praeitį“: atskleisti praeities reikšmes ir prasmes, kurių to meto žmogus neįžvelgė. Pasakojimas turi galios užtikrinti kultūrinį asmens ir bendruomenės nemirtingumą. J. Rüseno teigimu, pasakojimas yra demortalizacijos – mirties įveikimo – aktas. Pasitelkiamas Šachrazados vaizdinys: kad liktų gyva, ji turi pasakoti. Galime tarti: tautinė bendruomenė gyva tol, kol pasakoja. Pasakojimu ji teigia savo būtį, savo gyvenimą.

Istorijos ir literatūros mokytojams šiandien galėtų būti svarbios ir istorijos semiotikų įžvalgos. Istorijos reikšmes tyrinėję kultūros istorikai Borisas Uspenskis, Jurijus Lotmanas pastebėjo, kad pats istorinis pasakojimas kuria istoriją. Šis pasakojimas atrenka bendruomenei svarbius įvykius ir dalykus, juos išskiria, sureikšmina. O sureikšminti dalykai veikia tolesnį bendruomenės elgesį kaip savita ateities programa – lemia vienokias ar kitokias jos laikysenas, vienokius ar kitokius apsisprendimus. 1990 metais sociologas ir kultūros istorikas Vytautas Kavolis pagrįstai klausė: ar drąsaus, herojiško naujausių laikų lietuvių laisvės žygio nebus nulėmusi jų istorinė atmintis – pasakojimai apie laisvės gynimą Viduramžiais, apie XIX šimtmečio sukilimus, apie savanorių ir pokario partizanų kovas? Taigi pasakojimu mes kuriame savo istoriją.

Įsidėmėtina: labai panašiai apie istorijos paskirtį Lietuvos bajorams – „visai šlovingai ir narsiai Riterijai, tikriesiems Tėvynės Sūnums“ – XVI amžiuje kalbėjo istorikas Motiejus Strijkovskis. Tarp jau aptartų pasakojimo vaidmenų, jis ypatingai pabrėžė pasakojimo galią kurti Respubliką – savarankišką laisvų piliečių bendruomenę. Istorija esanti „svarbiausias žmogaus gyvenimo lobynas“, kurio piliečiai „niekada neturi iš rankų paleisti“. Istorija sujungianti gyvu moraliniu ryšiu tautos protėvius, dabarties kartas ir palikuonis. Ji priartina protėvius, prikelia ir sugrąžina juos į viešąjį tautos gyvenimą. Būtent istorinis pasakojimas, M. Strijkovskio teigimu, „kaip skaidriausias veidrodis“, leidžiąs mums „stebėti protėvių darbų ir dorybių pavyzdžius“, šiame pasakojime mes galime „kaip su gyvais šnekučiuotis su proseneliais“ – „su didžiu džiaugsmu regėti jų veidus prieš savo veidus“. Taip kuriamos piliečių bendruomenei būtinos meilės, ištikimybės, įsipareigojimų jungtys. Istorinis pasakojimas susieja žmogų su valstybe, pilietį su Respublika. Jis parodo, kaip protėvių žygiai sukūrė dabartinę Respubliką, ir įpareigoja ja rūpintis bei perduoti sveiką būsimoms kartoms. Pasakojimo šerdį sudaro dialogas, kartų pašnekesys apie tai, kas yra svarbu, dėl ko verta aukotis ir guldyti galvas.

Taigi, kiek daug galių turi ir kokią didelę atsakomybę turėtų jausti pasakojantieji: nuo jų pasakojimo priklauso ir bendruomenės laisvė, ir gyvenimo prasmė, ir būtis. Pabrėždamas tautai svarbias vertybes ir idėjas, protėvių moralines laikysenas ir imperatyvus, pasakojimas užduoda tautos ateitį. Jis primena pareigą bendruomenės pasakojimą tęsti.

O dabar pažvelkime į šiandien mokykloje sekamą Lietuvos pasakojimą – kokius vaidmenis jis atlieka, kokiomis galiomis remiasi? Pastebėsime, kad jis gana inertiškas, fragmentiškas, nelabai savarankiškas, autentiškų praeities asmenybių balsų stokojantis, į monologą linkęs, didesnių tikslų ir uždavinių vengiantis. Kaip sakė Alfredas Bumblauskas, praeities plotai milžiniški – kaip juose save atrasti? Taigi tampa svarbus mūsų pasakojimo atskaitos taškas: iš kur pasakojame – iš Paryžiaus, Romos, Briuselio, Peterburgo, Varšuvos ar Vilniaus? Ar pajėgiame šiandien tęsti savarankišką Vilniaus pasakojimą – įžvelgti ir kalbėti su protėviais apie tai, kas buvo svarbu jiems? Ar galime pamėginti atkurti savarankišką, polilogišką Lietuvos naratyvą, kuris per okupacijos metus buvo išskaldytas, sudurstytas iš kitų, svetimų pasakojimų gabalų? Ar galime savo praeitimi, savu pasakojimu pasitikėti? Ar turime pilietinės drąsos atsiverti visai savo praeičiai, kurti savo naratyvą be nutylėjimų?

Dar neseniai grupė istorikų siūlė atkurtai mūsų valstybei remtis „modernesniu“, „vakarietiškesniu“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasakojimu ir jį priešino „atgyvenusiam“ XX amžiaus pradžios nacionaliniam naratyvui. Šiandien žinomi filosofai, politologai kalba apie būtinybę „istorijos politikos“ priemonėmis reguliuoti „tautos atmintį“ ir siūlo atsiriboti nuo „lietuvių tapatybei pavojingos“ LDK tikrovės, susitelkti į XIX amžiuje subrandintą ir XX amžiuje sukurtą tautinę valstybę. Regis, ir vieni, ir kiti „praeities sutramdymo“ scenarijai kyla iš praeities baimės, iš nepasitikėjimo Lietuvos dabartimi, iš klaidingo įsitikinimo, kad istorinis pasakojimas yra tik mūsų valios pastangomis pagal dabarties poreikius formuojamas konstruktas, kuriam tiesa nėra svarbi. Tačiau gyvas ir gyvybingas tautos pasakojimas gali būti tik tęsiamas: jis kuriamas „šnekučiuojantis su protėviais“, įsiklausant į jų balsus, gerbiant jų egzistencines patirtis ir siekiant tiesos. Neužmirštant pamatinių Marko Tulijaus Cicerono žodžių: istorija, tik būdama tiesos šviesa – lux veritatis, bus gyvenimo mokytoja.

Laisvos bendruomenės pasakojimas visada bus atviras ir polilogiškas, jungiantis skirtingų pasaulėžiūrų ir ideologijų patirtis. Įveikę praeities baimę ir savąjį egocentrizmą, išvysime akivaizdžias jungtis tarp senosios Kunigaikštystės ir modernios Lietuvos Respublikos asmenybių, tekstų, vaizdinių, idėjų, idealų ir elgsenų. „Laisvas žmogus laisvoje tėvynėje“, – taip lietuvių tautos imperatyvą legendinio Traidenio sūnaus Rimanto lūpomis XVI amžiuje nusakė Motiejus Strijkovskis. „Laisvas žmogus laisvoje tautoje“, – tokį siekį po keturių šimtmečių, 1988-aisiais, lietuvių visuomenei kėlė literatūrologas Albertas Zalatorius.

Tradicinis Lietuvos pasakojimas buvo daugiabalsis. Tad ir šiandien turėtume matyti skirtingų ideologijų, pasaulėžiūrų, kilmės žmones, kūrusius Lietuvos tikrovę. Štai kolega Alfredas Bumblauskas mums rodė neseniai žemaičių įsidėtas Telšių katedros duris, kuriose iškalti visi didieji žemaičiai. Tačiau jose nerasime tikro žemaičio Martyno Mažvydo, nes jis nebuvo katalikas. Nerasime ir Žemaičių vyskupystės kanauninko, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autoriaus Motiejaus Strijkovskio, nes jis buvo mozūrų kilmės lietuvis. Šie žmonės kūrė mus kaip bendruomenę, bet šiandien iš savo simbolinio naratyvo juos išstumiame, jų atsisakome. Panašiai siauriname savo pasakojimą, atsisakydami tai kairiųjų intelektualų, tai radikalesnių tautininkų. Aprėpti visumą, tęsti pasakojimą kaip dramatizmo ir įtampos nestokojantį laisvų žmonių dialogą ir ginčą nėra lengva, bet svarbu rūpinantis dabarties visuomenės laisve, jos moraline klausa. Būtent ugdydami jaunimo moralinę klausą negalime nutylėti negarbingų ir tragiškų Lietuvos praeities dalykų, kaip ilgą laiką buvome linkę nutylėti lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žydų žudynėse, kaip šiemet nutylėjome prieš septynis dešimtmečius vykusias Glitiškių ir Dubingių žudynes.

Taigi sekdami Lietuvos pasakojimą saugome ir kuriame savo tapatybę ir laisvę, priešinamės nebūčiai, puoselėjame viltį, brėžiame bendros ateities gaires. Neseniai skaitydama Arvydui Šliogeriui skirtą paskaitą profesorė Viktorija Daujotytė priminė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės žodžius, praėjusio amžiaus pradžioje parašytus apie Kristijoną Donelaitį: jo „Metai“ visada trauks mus savo „giedria dvasia“, nes juos yra persmelkęs „ramus savęs žinojimas“.

Ar negalėtų rišliau, sąmoningiau, atsakingiau sekamas Lietuvos pasakojimas dabartiniame informacijos gausme suteikti jaunajai lietuvių kartai šio ramaus, patikimo „savęs žinojimo“ ir dvasios giedros?

* * *

Tiesos.lt siūlo prisiminti ir kitus šio lituanistų ir istorikų forumo pranešimus:

Viktorija Daujotytė. Pasakojimas apie pasakojimą

Marijus Šidlauskas. Tu papasakok man Lietuvą

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
30 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Juozapas

Lietuvos valdžiagyviai greičiau išmoks kinų kalbą nei suvoks kas šiame straipsnyje parašyta. Jeigu ir atsiverstų šį straipsnį koks nors nupušęs „kultūros” ministras ar muravjovkos Ponia-ką jie pasakytų? „”-Naxrena koze bajan! Otkat davaij!” Dabartinėje Lietuvoje tokie straipsniai yra pakabinti vakume. Mokyklos, švietimas -viskas sužlugdyta. Žiniasklaidoje geltonas bulvarinis niekalas liejasi per kraštus. Tai vyksta jau du dešimtmečius nevaržomai. O juk žmonių debilizavimą sustabdyti tereikia vos kažkiek valios. Pavyzdžiui popsucha galėtų būti apmokestinta 85 proc. PVM-u. Visi tie „dainavimo papais”, „šok-vok su manimi” ir kt „projektai”, Išvalius tv kanalus nuo kakadūrinimo, galima būtų atlaisvintą vietą skirti prasmingesnėms laidoms. Iš kur gauti pinigų? Iš mokesčių surinktų už „dišovkų transliavimą”. Visuomeneę šviečiančioms tv., radio programoms, literatūrai -nulinį pėvėemą. Autoriams kuriantiems tokias laidas mokesčių lengvatas. Darai… Skaityti daugiau »

komunistai-pederastai pasistengs..

komunistai-pederastai pasistengs dėstyti vaikams tokią istoriją, kad vaikai įsisamonintų: lietuvis – tai iškrypėlis – ateistas, su malonumu atiduodantis vaikus pedofilams, labai skolingas Rusijai ir dždžiuojasi didinga Rusijos istorija.

Diedukas

Rusai turi gerą „popcorn”-o perdirbinį – „popkorm”. Pop-ėdalas nūnai vyraujantis TV ekranuose…

Aristokratiškumas prasideda nuo kuklumo.

Prieš kelias dienas ,viešėdamas su žmona vienoje Pietų Amerikos šalyje,princas Čarlzas kalbėjo apie ekologinį ūkininkavimą.”Aš šiek tiek, truputį žinau apie ekologinį ūkininkavimą.Kadangi 20 metų ūkininkauju,tai…”.Yra ko pasimokyti.Iš principo. Ypač Lietuvos prasisiekusiems.

Taigi

Reikia istorijos pasakų. Juozapas sukurtų naratyvus.

Raigerdas

Nors gerbiamas D. Kuolys neparašė taip, bet aš pridedu nuo savęs, cituodamas jo žodžius. Štai komunistų išsvajotas dalykas:”padėti mokiniams formuotis istorinę sąmonę, supratimą”. Man taip ir norisi pasakyti, kad formuokite jūs geriau savo užpakalį arba tai, ką pupytės svajoja suformuoti. Mokiniui reikia duoti žinių, o ne formuoti sąmonę. Tas komunistų idiotiškas noras laikyti kitus durniaus vietoje ir kontroliuoti netgi sąmone. Nes matote, vaikas privalo galvoti taip, kaip galvoja komunistas. Komunistas tai daro iš baimės, kad neatsirastų tarp vaikų tokių, kurie galvoja kitaip nei to nori komunistas. Komunistas net nesugeba paskaičiuoti, kad vaikas yra už jį vyresnis. Tik tas vaikas dar neturi tiek patirties, kiek šito turi suaugęs žmogus. Vaikui nereikia padėti nieko suformuoti. Kodėl? Kokia yra pagrindinė vertybė žmoguje? Ji… Skaityti daugiau »

Juozapas---Diedukui

„popkorm”- 10 balų.

Juozapas---Raigerdui

Sveikas. Na, Tu čia neblogai išplėtojai tai ką rašiau po straipsniu apie propagandą. Viena nedidelė replika-patikslinimas: Taip vaikui reikia netrukdyti ugsytis, leisti pačiam atsirinkti ir taip išmokti daryti sprendimus. Tai va – yra vienas „jeigu”. Jeigu vaikas turi iš ko rinktis. Tarkim yra 10 tv kanalų pusė bukai popkorminiai, kita pusė intelektualiai dvasingi. Valio – tokiu atveju sąlygos kaip ir yra. Deja, deja- musyse yra gal tie 10 tv kanalų. Gal net daugiau. Bet kad visi šūdinai šlykštūs iki apsivėmimo. Tai iš ko rinktis? Televiziją paėmiau kaip vieną iš daugelio asmenybės formavimosi aplinką įtakojančių veiksnių. Bet kitose srityse ar daug geresnė padėtis? Todėl tokiomis iškreiptomissąlygomis sunku taikyti teisingus metodus, apie ką Patsai kalbi. Ir dar. Net tobulose sąlygose vis tiek… Skaityti daugiau »

Raigerdas

Iš kur atsirado tas noras formuoti sąmonę? Komunizmo laikais psichologai darė eksperimentus su vaikais. Ir jie pamatė, kad daugelis vaikų neturi savo nuomonės ir kad jų nuomonė priklauso nuo kitų nuomonės. Ir psichologas daro išvadą, ir savaime aišku, jis daro „genialią” išvadą – reiškia žmogui galima suformuoti nuomonę ir tai galima padaryti per DAUGUMĄ. Kai DAUGUMA galvoja taip, tai yra „negražu” galvoti kitaip. Mat Stalinas niekaip negalėjo priversti dirbti efektyviai tą tarybinį žmogų, todėl reikėjo formuoti efektyvaus darbo modelį ir juo tapo Stachanovas. Štai jūs dabar ir matote suformuotą Rusijos pilietį dar tarybiniais laikais, neturintį savo nuomonės, o tik sugebantį nubeždžionauti tai, ką pasakė per televizorių. Savarankiškai mąstančio žmogaus jūs neišdursite, savarankiškai mąstančiam žmogui jūs neįbruksite melo, savarankiškai mąstantis žmogus… Skaityti daugiau »

Raigerdas Juozapai

Sveikas, gerbiamas kolega. Taip sutinku su pačiu, kad „Tai va – yra vienas “jeigu”. Jeigu vaikas turi iš ko rinktis”. Tai nuo ko reikia pradėti? Pirmiausia, tas Genocido aukų muziejus turėtų užsakyti studijas. Apie ką? Mes turime išsiaiškinti: kaip gimsta komunistas ir fašistas mūsų visuomenėje. Antra, pateikti visuomenėje visus komunizmo metodus „perdirbant”, „formuojant”, „nuslopinant” didesnę dalį visuomenės, kad neliktų iš viso savarankiškai mąstančių žmonių. TOKS BUVO KOMUNISTŲ PAGRINDINIS TIKSLAS. Mums reikia atskleisti labai plačiai visą komunistinio veiksmo panoramą ir ką jie norėjo padaryti su savo visuomene. SU SAVO, IŠ KURIOS JIE GYVENO, IŠ KURIOS JIE MAITINOSI. Trečia, tą patį reikia padaryti su fašizmu. Gerbiamas Darius Kuolys rašo straipsnyje apie žydus. Tačiau, kodėl nėra nei vieno istoriko, kuris atsakytų į klausimą:… Skaityti daugiau »

Raigerdas Juozapai

Ir jeigu tas Genocido aukų muziejus ištirs visus tuos komunizmo ir fašizmo principus, tai jis prieis prie tos idėjos, kad egzistuoja žmonės, kurie yra nusistatę prieš visuomenę ir ją laiko mažiausiai avių banda, ir yra kita kategorija žmonių, kurie už tą visuomenę atiduoda savo gyvybes, kaip tai buvo kovoje už Nepriklausomybę metu. Yra partizanai ir yra stribai. R. Paulauskas juos deda ant vienos lentynos, tačiau pats nenorėtų, manau būti tarp stribų. O būti tarp partizanų, aš manau, kiekvienam iš mūsų būtų didžiulė garbė. Bet R. Paulauskas sugeba ir tuos, ir tuos sudėti ant vieno vertybės mato. Ar R. Paulauskas sugeba mąstyti savarankiškai? Deja, ne, nes jis supainiojo, įsivaizduodamas, kad sakyti „prieš” ir yra tas savarankiškas mąstymas. Deja, jis prasišovė, nes… Skaityti daugiau »

Juozapas---Raigerdui

Atsakymą sufleruoja šių dienų įvykiai Ukrainoje.
Už ką ruskyno orda užsipuolė ukrainiečius?
Klausimas „už ką” yra …ne patas svarbiausias.
???
Paaiškinsiu.
Svarbesnis klausimas yra „vardan ko?”
Kokiu tikslu.
Kai imi klausti koks tikslas už įvykių slepiasi, patikėk – nesunku suvokti, kodėl taip lengvai randama „už ką”.
Štai ruskijoje, vienas kompleksuotas neūžauga kegebistėlis įsisvajojo tapti visagalės imperijos caru.
Čia tikslas jo toks.
Ar dabar jau taip svarbu „už ką” jis siunčia savo smogikus plėšti kaimyninės šalies miestų?
Tam klausimui „už ką” banditas turi šimtą atsakymų.
Esu įsitikinęs, kad banditus, tokius kaip putinas- reikia tiesiog naikinti.
Už ką?
: )

Analizė

Jūs išties manote, kad yra priežastis, kuri galėtų „pateisinti” žudymą?..

Raigerdas Juozapui

Gerbiamas Juozapai, atsakau į Tamstos klausimą apie pasirinkimo nebuvimą. Problema vėl yra tame pačiame švietime. Nes kultūra eina po švietimo, deja, nei vienas premjeras Lietuvoje šito paprasto dalyko nesuprato, kaip ir to nesuprato, nei vienas ministras. Visi tie TV laidų tindiriušnikai yra baigę Lietuvos kokį nors universitetą. Būtent universitetuose dominuoja psichologija (faktiškai bedvasė marksistinė teorija apie smegenis). Todėl TV yra ta pati beždžionavimo praktika įgyta universitetuose ir nusirašinėjimo praktika mokyklose. Todėl tai smūgiuoja per kultūrą. Normalus studentas mūsų universitete gali perskaityti visas esamas knygas universiteto bibliotekoje ir ten jis neras atsakymo: kas yra menas? Bet jam gi reikia dirbti. Ir štai jis eina dirbti į TV likdamas diletantu. Ir jam tai reikia nuslėpti ir suvaidinti, kad iš tikrųjų jis žino,… Skaityti daugiau »

Juozapas---Analizei

Klausimas…man?
Atsakymas labai paprastas:
Aš manau, kad priežąsčių , t.y. tiksliau motyvų žudyti, tiems kas užsiima tokia veikla, – motyvų tokiems yra.
Tačiau tuo pačiu manau, kad nėra jokios pateisinamos priežasties ką nors užmušti, išskyrus:
a) savigyną
b) teismo nuosprendžio vykdymą.
Tikiuosi nepalikau peno interpretacijoms dėl mano asmeninių nuostatų?
O tarkim kokiam hitleriui ar jo pasekėjui rusaliežuviui schickelgruberiui – tokiems skrupulai netrukdo.
Jie visada turi pasiruošę „už ką ” žudyti ir be tokių griežtų kaip išvardinau apsiribojimų.

Raigerdas Analizei

Atsakau į jūsų klausimą:”Jūs išties manote, kad yra priežastis, kuri galėtų “pateisinti” žudymą?..” Bet koks žmogus motyvuoja savo veiksmus. Tik vieni suvokia savo motyvus, o kiti tai motyvuoja, kad „gavau įsakymą”. Pasidomėkite samdomais žudikais. Vieną kartą ankstesnis Rusijos laikraštis „Argumenty i fakty” tokį interviu atspausdino. Jame buvo rašoma, kad samdomas žmogžudys pasakė, kad jis yra „BAUDŽIANTIS DIEVO PIRŠTAS”. Aišku, tų žmogžudžių motyvacijos bus pačios idiotiškiausios, bet jose bus vienas požymis: „atsikratyti bet kokios atsakomybės”. Paimkime kitą variantą. Štai A. Kubilius praskolino valstybę ir visi piliečiai moka duoklę, kaip viduramžiais. Kokia motyvacija? O ji tokia: „O kaip gyventi nesiskolinant?” Jis nesako, kad jis nesupranta, kas yra ekonomika. Jis apsimeta, kad jis supranta. Bet paprašykite jo nupiešti, kaip cirkuliuoja ekonomikoje pinigai, ir… Skaityti daugiau »

Raigerdas Juozapui

Jeigu kalbėti apie vaikus, tai ko reikia vaikui? Kad jį laikytu lygiaverčiu pašnekovu, kad leistų jam atrodyti, kad jis yra suaugęs. Ko nori vaikai? Jie nori būti suaugusiais. Reikia leisti jiems tokiais būti. Todėl būtina pasakyti:”Supranti, suaugusiųjų pasaulyje yra vertinama tai, ką žmogus moka vertingo pagaminti. Kada jis pagamina kažką, ko neturi kiti, tai jis daro mainus. Ir jeigu abi pusės siekia abipusės naudos, tai tokie mainai yra normalūs mainai. O jeigu bent viena pusė siekia didesnės naudos tik sau, tai čia yra kitas mainų tipas, ir jis yra pražūtingas pačiam tos idėjos autoriui”. Ir vaikas supras, ir pasirinks tą teisingą mainų tipą.

Juozapas

Tema įdomi.
Tačiau … laikas ir pailsėti.
Ačiū už diskusiją.
Visiems geros darbo savaitės.
Labanakt.
j.

s.m. Juozapui

😉 meistriskai atmusei taigos brigados jefreitoriaus klastinga klausima. Tamstos kompo laikrodis uzskubejes.

kaltas

mano irgi 🙂

Venskienė

Kodėl taip silpnai kovojama su galingu, viską valdančiu pedofilų klanu? Kodėl taip sumažėjo straipsnių apie nusžudytą Garliavos mergaitę? Kodėl visi tyli, ko laukiate? Kovokite kasdien, nes pedofilai tuoj pradės grobti jūsų vaikus iš mokyklų, darželių, net iš jūsų namų. Rašykit visiems į Ameriką ir visur pasauly kad lietuviai visą valdžią ir visą teisėsaugą atidavė pedofilams. Rašykit greičiau.

tautiete

sis D.Kuolio str.-paskaita, turetu dominti visus, kuriems svarbu isauginti jaunuolius Lietuvos patriotais. Tiek mokykloje, tiek namie. Namuose kuriama patriotizmo atmosfera (tiketina), o mokykloje ji pagrindziama istoriniais faktais ir t.t. Deja Vilniaus pedagoginis (liezuvis neapsivercia rasyti ,,universitetas), kaip buvo, taip ir liko zemo intelekto destytoju komanda (su retomis isimtimis) su silpnai besimokiusiais abiturientais. kaip anksciau, taip ir dabar i ji stoja tie, kuriem kitur patekti sansu nera. Destytoju tarpe tokia ,,profesore” Kvieskiene, desimtmeti kankinusi Lietuvos kulturos darbuotojus ivairiais ateizmo projektais ir ju vykdymu, ir t.t. Disertacijos ateizmo tema tapo ,,edukologijos” daktare. Tokiu kaip ji, persivertusiu, ,,pakeitusiu tikejima” per nakti, pilnas pedagoginis, tad koki patriotizma Tevynei jie gali perteikti busimiems pedagogams, kai patys jo NETURI?! Nera buvusiu komunistu, kaip ir KGBistu.Sistema reikia… Skaityti daugiau »

Pasakykite paprastai ir aiškiai

LANSBERGIZMAS NEPRAEIS.

tautietei

nezinau kaip su kitais fakultetais, bet Pedagoginio Istorijos fakultetas po 1990 metu buvo kaip reik atsinaujines, gerus destytojus subures ir, mano galva, bent tuo metu, kuomet tem dirbo Anusauskas, buvo prelenkes Senaji Batoro universiteta..

temide

Na sitas tai tikrai D.Kuolio vertas straipsnis!.. Senasis Lietuvos statutas, pagristas paprotine teise, turetu guleti ant kiekvieno musu istatymu kurejo stalo. Anglai iki siol savo istatymus grindzia paprotine teise ir aklai nepriima „rekomendaciju” is ES. O kas yra ta „paprotine teise”? Taigi pries priimant koki istatyma, skirta pavyzdziui kaimui, budavo kvieciami kaimo senoliai isminciai ir ju atsiklausiama ar, pvz., suvalgius uz tvoros nukritusi obuoli galima laikyti tai vagyste, ar ne? Ir senoliai isaiskindavo, kad kol obuolys yra ant obels sakos, kad ir islindusios virs tvoros, nuskynus ji laikoma vagyste, o nukritusi uz tvoros jau nebe, nes guli jau ne tavo zemej. O dabartiniai musu istatymai apraizgyti tokiom poistatyminiu aktu dziunglem, kad jose nebesusigaudo nei istatymu kurejai, nei patys teisininkai ir… Skaityti daugiau »

temide

Lietuvos istorija – tai tautos biografija. Kas liktu is manes, jei as perleisciau savo biografija tik kokiai pikciurnai kaimynei uzrasyti?
O musu istorikai, tokie kaip Tuska, kazkodel labiau linke remtis butent pikciurnu kaimyniu „liudijimais” ar ju primestais „klasiu kovos” desniais, visai ismesdami sprendimu galia turinciu dinastiju itaka. O juk pagal ta pati Norman Davies Lietuva Europai dave geriausia Gediminaiciu-Jogailaiciu dinastija.

kodel Donelaitis?

Rytoj, lapkricio 4 17.30 LIETUVOS MOKSLU AKADEMIJOS MAZOJOJ SALEJ PROF. D.POCIUTES ABUKEVICIENES IR DOC. D.KUOLIO DISKUSIJA „KODEL DONELAITIS?”

Renginys skirtas REFORMACIJOS dienai.

O poryt – lapkricio 5 Mokytoju namu svetaineje 6 val. renginys Donelaicio garbei. Pasidainavimai. Kartu giedosime Prusu krasto lietuviu liuteronu giesmes is 16 a ir unikalias kulturiskai isnaikinto sio krasto dainas.

Kritikas Pikčiurna

Puikus ir giliems apmąstymams skatinantis tekstas, parašytas puikia kalba bei stiliumi, keliantis labai aktualius klausimus. Tačiau negaliu susilaikyti nuo kelių pastebėjimų. Yra pastebėtas dėsningumas, kad filosofijoje ir politikoje sunku nutolti nuo pradinių nuostatų, jos tarsi magnetas traukia prie ištakų ir paprastai baigiama tuo, nuo ko pradėjome. Pirmiausiai turiu omenį naratyvo perspektyvą, kuriai teikia pirmenybę šių dienų mąstytojai. Naratyvas – lietuviškai kalbant – pasakojimas yra neišvengiamas, nes klaba ir pasakojimas neatskiriami nuo mąstymo. Bet juk pasakojimų yra visokių – tai gali būti ir mokslinių faktų išdėstymas ir jų prieštaravimų aptarimas, tai gali būti ir mitai, anekdotai ir net mistifikacijos ar tiesmukas melas. Viską lemia tos minėtos išankstinės nuostatos. Antra, tapo madinga viską pradėti vertinti nuo laisvės, tarsi ta vieta, kur tavo… Skaityti daugiau »

Mokytoja

Taikli Kritiko Pikčiurnos pastaba. Bet ir Kuolys apie tai.

Kada

nors teks išskleisti teiginį: „Mūsų pasakojimas gali būti arba savarankiškas, arba iš šalies primestas”. Iki šiol jis primetamas. Per žiniasklaidą, švietimo sistemą. Tai daro specialistai, kurie tylomis atkakliai vykdo savo misiją.

30
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top