Darius Kuolys. Liūdni ženklai – ir Akademijai, ir Respublikai

Nuo redakcijos. Verta atkreipti dėmesį į didžiulį paradoksą. D. Kuolio kritikuojami kitaminčių persekiojimai  vyksta įgyvendinant jo paties išpažįstamą ir tris dešimtmečius skleidžiamą sorosinę „atviros visuomenės” ideologiją, kuri ir yra ne kas kita, o tai, ką paprastai ir vadiname totalitarine leftistinė ideologija. Genderizmas, imigracija, narkotikai – visais šiais klausimais autorius tyli, nors nedrįsta atvirai remti šios darbotvarkės. Turbūt todėl, kad būgštauja, jog išlakstys daug jo vadovaujamam „Lietuvos sąrašui” priklausančių narių.

Negaliu šių ženklų nutylėti iš pagarbos Vilniaus universitetui ir savo profesoriams Donatui Saukai, Juozui Girdzijauskui, Vytautui Kubiliui, Viktorijai Daujotytei.

Laisva valstybė, respublika, remiasi laisvomis mokyklomis – tvirtinta Lietuvoje jau nuo XVI šimtmečio.

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1579-aisiais surašytame testamente teigė, kad pirmąją aukštąją mokyklą Lietuvoje jis kūręs „Didžiosios Kunigaikštystės, mūsų brangiosios tėvynės, respublikos garbei ir naudai“. To meto lietuvių intelektualai, pasitelkę lenkų filosofo Andrzejaus Fryczo-Modrzewskio knygą „Apie tobulintiną Respubliką“, aiškino, kaip mokykla turėtų „LDK respublikos garbei ir naudai“ tarnauti. Pasak jų, valstybės laisvei ir gerovei būtini „mokyklų žmonės“, kurie negyventų arti valdžią turinčių viešpačių, rūmuose pareigybių neužimtų, bet „drįstų valdančiųjų geismams žodžiu ir raštu priešintis“, viešu žodžiu ir nepriklausomu elgesiu saugotų tiesą, gintų laisvę. Czesławas Miłoszas liudija, kad tokio mokymo būta gyvo ir jo laikų Vilniuje.

Universitetas – tai „savotiška maža respublika“, „laisva tiesos ir susidraugavimo bendruomenė“, kurioje skirtingų patirčių, pažiūrų ir įsitikinimų laisvi žmonės puoselėja bičiulystę ir garbės pajautimą, dalyvauja mokslinėje kūryboje ir siekia tiesos, – XX amžiuje dėstė profesorius Stasys Šalkauskis. Jo teigimu, mokslo žmogus šioje bendruomenėje turi būti „laisvas nuo bet kokios prievartos“, „bet koks universiteto pajungimas politikai yra jam tikra nelaimė“.

Tad ir galvoju, tradiciją gerbdamas, kad dabartinio „jėgos tinklo“ skverbimasis į akademinę bendruomenę, šio tinklo pastangos primesti bendruomenei savo gyvenimo supratimą ir taisykles yra nelaimė universitetui. Sykiu – nelaimė Respublikai. Grėsmė jos laisvei.

O liūdnų ženklų, kuriais pabrėžtinai demonstruojamas „jėgos tinklo“ veržimasis į universiteto erdvę, pastaruoju metu daugėja:

– Vilniaus universiteto svetainė dalijasi Valstybės saugumo departamento nuotraukomis, praneša apie VU ir VSD „turimą visišką tarpusavio supratimą“, apie „aptartą glaudesnį institucijų bendradarbiavimą“, apie artimiausiu laiku pasirašysimą bendro darbo sutartį;

– Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas viešai didžiuojasi kartu su VSD įgyvendinamu projektu „Žvalgas savaitei“, kurio metu per 50 studentų vykdo žvalgybos užduotis, o jas vertina VSD pareigūnai;

– Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitetas nuolankiai paklūsta „socialinės partnerės“, LRT generalinės direktorės reikalavimui apskųsti VU docentę dėl dalyvavimo „netinkamo“ televizijos kanalo laidoje ir studijų programos komiteto pirmininkas, tapęs „Pranešėju“, pasirašo „partnerės“ sukurtą skundą Centrinei akademinės etikos komisijai;

– „socialinės partnerės“ paraginti, „Kreipimąsi dėl dėstytojos dalyvavimo OpTV laidoje“ pasirašo ir 96 žurnalistikos studentai;
– universiteto bendruomenė iškalbingai tyli.

Prie šių paskutinių ženklų derėtų stabtelėti. Mat jie žymi precedentus, kurie griauna universitetą kaip „mažąją respubliką“, kaip savarankiškai mąstančių žmonių polilogo ir solidarumo erdvę. Erdvę, kurioje pagarbiai, be isterijos ir neapykantos išklausoma kita nuomonė, sutinkama kita laikysena. Tokiais precedentais universitetui primetamos „jėgos tinklo“ taisyklės: išsižadėk savigarbos, savarankiško galvojimo ir elgesio, paklusk jėgą turinčiam ir ją demonstruojančiam, priešu laikyk kitaip galvojantį ir besielgiantį, pažemink ir sudorok „jėgos tinklui“ neįtikusį.

Niekada, net sovietmetį, Vilniaus universitete neteko skaityti panašaus skundo! Skundo, kuriuo akademijos nariai kaltintų kitą akademijos narį pristačius knygą teisėtai valstybėje veikiančio televizijos kanalo laidoje! Skundo, kuriame rimtais veidais būtų klausiama: „ar pats Vilniaus universiteto bendruomenės narės dalyvavimo tokio kanalo laidose faktas dera […] su atsakomybės Tautai ir Lietuvos valstybei, atvirumo, atskaitomybės visuomenei principais“! Ir čia ne Juozas Erlickas „Lietuvos ryte“, o akademikai ir jų „socialinė partnerė“ Vilniaus universitete!

Niekada, net sovietmetį, Vilniaus universitete nesusidūriau su akademiniu ratu, kuris trijuose posėdžiuose aptarinėtų kolegos poelgį, rengtų prieš jį skundą, taip nė karto ir nepasikvietęs, neišklausęs paties kolegos!

Niekada, net sovietmetį, Vilniaus universitete nebuvau regėjęs viešo studentų kurstymo apskųsti savo dėstytoją, nurodinėjimo, ką skunde surašyti, kam skundą adresuoti!

Profesorius Vytautas Kubilius kadaise jaunystėje pasirašytą skundą prieš savo dėstytojas mini dienoraštyje kaip vieną gėdingiausių viso gyvenimo poelgių, „kuris pasiliktas paskutinei išpažinčiai“. 96 Vilniaus universiteto studentai, būsimi žurnalistai, įvykdę LRT generalinės direktorės raginimą ir apskundę savo dėstytoją, šiandien LRT.lt portale heroizuojami kaip 300 spartiečių. Smalsu: kiek jų bus matę televizijos laidą „Sengirė“, kurioje jų dėstytoja dalyvavo? Ar bent vienas pasiūlė dėstytojai šią laidą kartu kritiškai aptarti?

Šių precendentų apsimeta nematąs Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas: jis interneto svetainėje gina „socialinės partnerės“ ir savo narių „akademinę laisvę“ apskųsti dėstytoją už akių dėl knygos pristatymo „netinkamoje“ laidoje ir kurstyti studentus tai daryti. Sykiu maloniai praneša, kad suteikė apskųstai dėstytojai teisę atsisakyti dėstymo studijų programoje.

Rektoriaus patarėjas paslaugiai įspėja dėstytojus viešai šiais dalykais nesirūpinti – „nekelti klausimų kreidelėmis feisbuke“…

Centrinė akademinės etikos komisija, „susipažinusi su Pareiškėjo pateiktu skundu“, nutaria konstatuoti, kad jai, deja, nepavyko nustatyti Universiteto misijai prieštaraujančio ir etikos kodeksą pažeidžiančio dėstytojos elgesio. Mat, vien dalyvavimo laidoje fakto esą negalima pripažinti prieštaraujančio misijai ir kodeksui, o dėstytojos pasisakymo turinio ir konteksto komisija negalėjusi „pilnavertiškai išnagrinėti“, nes iš Pareiškėjo taip ir negavusi televizijos laidos įrašo.

Bet ar dėl šios Etikos komisijos nesėkmės turėtų nusiminti „jėgos tinklas“? Tikrai ne. Juk ledai pralaužti – precedentai sukurti. Juk esama „tinklui“ viltingų ženklų, kad palaipsniui į projektą „Žvalgas savaitei“ bei kitas bendras VU ir VSD programas įsitrauks vis daugiau studentų, kad jų žvalgybiniai įgūdžiai stiprės, o kartu su „socialiniais partneriais“ rašomi skundai darysis vis profesionalesni ir jau greitai turėtų sulaukti pelnytos sėkmės…

4.6 11 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
35 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
35
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top