„Argi valstybėje nėra svarbesnių reikalų nei vieno vaiko istorija?“ – kadaise, po 2012-ųjų gegužės 17-osios, klausė mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Ir kaip jų nebus? O ir to vieno vaiko istorija tokia nesmagi, gėdinga, kad reikalaute reikalauja padoriosios visuomenės tylos ir užmaršties. Atsainaus gūžtelėjimo: ar vaiko būta?
Vis dėlto ši istorija – apie mus, mūsų vaikus ir mūsų valstybę.
Prabėgus septyneriems metams nuo vaiko poėmio, tik keli chronologiniai faktai iš mūsų teisėtvarkos šaltinių:
2011-ųjų gruodžio 16-ąją Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas Vitalijus Kondratjevas priima nuosprendį dėl vaiko gyvenamosios vietos, neišklausęs teisme paties aštuonerių metų vaiko, nes jis „nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo vietos nustatymo“. Nuo šiol vaikui, pasak nuosprendžio, „užtikrinti gyvenimo sąlygas“ privalės Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdyba.
2012-ųjų gegužės 3-iąją, po pirmojo nesėkmingo mėginimo įvykdyti Kėdainių teismo nuosprenį, JAV teisininkė Regina Narušienė, dirbusi vaikų reikalų prokurore, Lietuvos žiniasklaidai teigia:
„Yra tiek daug neatsakytų klausimų, kad nuspręsti vaiko likimą dabar, net nežinant, kas iš tikrųjų su juo atsitiko… – labai neatsakinga. […] Natūraliai kyla klausimas – kas gali atsitikti vaikui? Juk visiškai neaišku, į kokią aplinką mergaitę ketinama atiduoti. […] Svarbiausia, ko pasigedau, – kad būtų tinkamai atstovaujama vaiko interesams. Juk vaikas neturėjo galimybės pristatyti teisėjui to, ką jis išgyveno. Kaip teisėjas galėjo padaryti sprendimą to neįvertinęs?“
2012-ųjų gegužės 17-ąją 240 ginkluotų pareigūnų sėkmingai įgyvendina Kėdainių teismo nuosprendį ir pakeičia vaiko gyvenamąją vietą iš gimtosios į Liudytojų ir nuteistųjų apsaugos valdybos įslaptintą.
2012-ųjų lapkričio 30-ąją Vilniaus apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas komentuoja žurnalistams teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį byloje dėl galimo nusikaltimo prieš vaiką. Į žurnalistų klausimą, kodėl teisme nebuvo išklausyti ir nukentėjusiosios liudijimai, teisėjas atsako:
„Ekspertų išvadose parašyta, kad vaiko atmintis yra ištrinta. Taip ir parašyta.“
2014-ųjų spalio 14-ąją ir kitomis dienomis vaikas, pagaliau atgavęs „ištrintą atmintį“ ir įgijęs „gebėjimą suformuluoti savarankišą nuomonę“, apklausiamas teisėtvarkos jo seneliams ir kaimynams iškeltose bylose „dėl poveikio“ ir „dėl intelektualinio tvirkinimo amoraliais pasakojimais“.
2018-ųjų lapkričio 9-ąją Vilniaus apygardos teismas paskelbtame nuosprendyje dėl vaiko „intelektualinio tvirkinimo amoraliais pasakojimais“ atmeta kaip įrodymą vaiko parodymus, duotus 2014-ųjų spalio 14-osios apklausoje, nes vaiko „emocinė ir psichologinė būsena buvo bloga…“
…
Pavandenės dvare buvęs, „Alkos“ muziejuje saugomas nežinomo dailininko XIX amžiaus pradžioje tapytas nežinomo berniuko portretas.