Žurnalas „Miškai“
Reikia nuoseklaus darbo, o ne akcijų bei atrakcijų, kurios taip patinka vartotojų visuomenei.
Įdomu, kas ir kodėl sugalvojo, kad lietuviai myli gamtą? Taip, yra daug mėgstančių tai pabrėžti, apsiklijuoti lipdukais „Myliu ir gerbiu Lietuvos gamtą“ arba išpažinti meilę gamtai, kai yra klausinėjami sociologų, kalbinami žurnalistų. Tačiau nereikia didelių pastangų norint įsitikinti, kaip lietuviška meilė gamtai atrodo iš tikrųjų.
Kažkodėl mėgstame dirbtinę aplinką
Vos tik įsigyja savo žemės lopą, lietuvis su užsidegimu ima aplink save kurti dirbtinę aplinką, siekdamas perdirbti, pagerinti, pavergti gamtą, nes joje jaučiasi nejaukiai. Aplink gyvenamas sodybas vietoj pievų įrengiamos plastmasinius kilimus primenančios dekoratyvinės vejos, kurios neišgyvena be herbicidų, trąšų, laistymo ir net šukavimo pavasarį. Naujųjų žemės savininkų grožio supratimo niekaip negali patenkinti vietinės rūšys, bet jie puikiai jaučiasi įvairiausių egzotiškų medžių, krūmų, kitokių augalų kakofonijos apsupti. Argi svarbu, kad bet koks, ypač atvežtas iš kito žemyno, augalas iš mažo kvailo poelgio gali tapti didelės gamtinės katastrofos pradžia?
Vietiniai gamtos „mylėtojai“ priverks balas dėl tariamai pasiklydusio, pamesto stirniuko, kiškiuko, voveriuko ar paukščiuko. Jiems gelbėti sukels ant kojų visas įmanomas tarnybas, bet nė piršto nepajudins, kad būtų išsaugota šiems reikalinga aplinka, kurioje jie patys galėtų savimi pasirūpinti. Jie sielojasi dėl keliuose suvažinėtų ežiukų, bet be jokių abejonių kreipiasi į teismą, jei jų automobilį apgadina laukinis gyvūnas, nes valstybė-auklė neišaiškino savo žvėrims, kad negalima eiti per kelią, nepastatė tvoros. Jiems tikrai nerūpi, kad tvoros sukelia papildomų sunkumų gyvūnams išlikti.
Tariama meilė gamtai
Gamtos „mylėtojams“ kiekvienas medis mieste yra šventas. Kiek triukšmo sukeliama, jei nusprendžiama tokią šventenybę nupjauti, net jei medis gali bet kada nuvirsti ant praeivių, automobilių, pastatų. Eilinis, bet matomas medis daug svarbiau negu kasmet miškuose plynai iškertami 18–19 tūkst. ha kažkur toli augančių brandžiųjų miškų, kuriuose dėl menko ištirtumo ne išimtis nykstančios, retos rūšys ir jų gyvenamosios vietos.
Kiek reikia laiko, pastangų ir išmonės norint įtikinti statytojus, kad ant šiuolaikinio, visiškai sandaraus stiklo ir metalo pastato stogo būtų įtaisytas vaizdo nedarkantis, tik paukščiams pastebimas inkilas. Pastatyti kelių milijonų eurų vertės pastatą gerokai paprastesnė užduotis.
Gal teko girdėti apie gyvulių augintojus, kurie, susidūrę su vilkais, ėmėsi keisti veiklą, įrengė tinkamus aptvarus, metė gyvulininkystę ir pradėjo auginti grūdines kultūras? O kiek tokių, kurie padarė grubią klaidą planuodami savo veiklą, bet dabar visomis išgalėmis ir visokiais būdais siekia sunaikinti trukdančius vilkus? Gal ūkininko meilė ne vilkams, bet kitai, „gerajai“, gamtai yra tikra ir stipri? Anaiptol. Jei dirbamo lauko lomoje atsirado įvairiausia gyvybe trykštanti bala arba sovietinę melioraciją išgyveno ir iki šių dienų išliko krūmų guotas, negailima eurų ir laiko jiems sunaikinti dėl papildomo niekingo kiekio grūdų.
Kalnai šiukšlių
Nors kasmet nušurmuliuoja pavasarinė akcija „Darom“, tereikia aplankyti nuolat neprižiūrimą vietą, kad paaiškėtų šiukšles renkančių ir šiukšlintojų skaičiaus santykis. Tiesiog magiška šiukšlių trauka išsiskiria miškai. Gal kiškiai jų ten prineša?
Taip pat daug meilės tenka vandens telkiniams. Kasmet pakrantėse ir jų dugne gamtos „mylėtojai“ palieka kalnus šiukšlių. Sunku suvokti, kodėl jie trenkiasi į gamtą, jei ji reikalinga tik kaip vaizdinis fonas. Kaip kitaip paaiškinti poreikį kuo arčiau privažiuoti prie vandens telkinio, įsijungti visu garsu plyšaujantį grotuvą, kad užgožtų visus nereikalingus garsus, ir aplink pridraikyti butelių, skardinių, popiergalių, maišelių. Gal tai dar vienas požymis, kad lietuvis gamtoje jaučiasi nejaukiai, kol nėra savos, pažįstamos aplinkos?
Kitaip vargu ar gali būti, nes kaip ir sovietmečiu eiliniam piliečiui galima į valias mylėti gamtą, pasodinti medelį, iškelti inkilą, palesinti paukštelius žiemą ir dar susirinkti šiukšles. Tai ir viskas, ką galima nuveikti gamtos labui. Net šie spaliukų lygio darbeliai – labai aukštai iškelta kartelė. Paprasčiausiai nešiukšlinti yra nepakeliama kančia.
Yra ir naujų ypatybių
Lietuvoje vis labiau įsigali ateiviai iš kitų planetų, kurie čia negyvena ir negyvens, bet turi teisėtos nuosavybės, lūkesčių ir reikalų, todėl jiems už bet kokį gamtai naudingą veiklos apribojimą būtina kompensuoti. Jų galvose tvirtas įsitikinimas, kad gamtosauga abstrakčiai valstybei yra mokama paslauga. O valstybė vis aukščiau kelia rankas ir gamtosaugą bando sukimšti į saugomas teritorijas ir į valstybinės nuosavybės žemę. Tačiau ir čia nuolat kyla keblumų. Valstybinę žemę, jų išteklius valdančių įmonių vadovai pradeda užmiršti jiems įstatymais nustatytas pareigas ir ima reikalauti kompensacijų už veiklos apribojimus. Įdomu, ar įstatymų leidėjams nekyla klausimų: kur Lietuvoje dar galioja gamtosauginiai įstatymai?
Vyresnių kartų supratimą apie gamtą formavo multiplikaciniai filmukai, pasakų knygos, todėl ir dabar gausu žinančių, kad ežiukai ant spyglių nešioja grybus ir obuolius, o kiškiai rauna morkas daržuose. Jei tikrai manote, kad taip yra iš tikrųjų, ir esate matę abu gyvūnus, tiesiog pabandykite įsivaizduoti, kaip jiems tai padaryti.
Pastangos sužmoginti gamtą
Dabartinės moksleivijos pastebimas pasaulis susitraukė į išmaniojo telefono, planšetinio kompiuterio ekraną. Net multiplikaciniai filmukai su CN alternatyviosios realybės monstrais nebesuteikia jokios gamtinės patirties. Išskyrus vieną kitą išimtį, žiniasklaidos vartotojai maitinami kliedesiais apie meilę gamtai arba tekstais apie nieką, pavyzdžiui, ar jau atėjo pavasaris, ruduo, žiema, ką galima išburti iš paukščių čiulbesio, kaip vartosi barsukas guolyje, o skyreliuose apie gamtą didžiąją dalį užima istorijos apie šunis ir kates. Gamtos fotografijose, knygose apstu „besišypsančių“ šernų, „susimąsčiusių“ briedžių, gyvūnų psichoterapeutų įžvalgų, ką jie sugeba perskaityti paukščio žvilgsnyje, net smegenyse, ir kitokių keistenybių. Tikrai negalima skųstis, kad trūktų pasiryžusių sužmoginti gamtą, laukinius gyvūnus, norinčių įteigti, jog jų pasaulis toks pat primityvus ir lengvai suprantamas kaip žmonių.
Meilė gamtai – tik tušti žodžiai
Labiausiai trūksta noro pripažinti realybę, kad didelei daliai visuomenės gamta, o ypač meilė gamtai – tiesiog tušti, nesuprantami žodžiai. Galų gale, kaip meilė gali padėti, kai susiduri su žmonėmis, kuriems gamta jokia vertybė, kai reikia priimti kuo mažiau žalingus sprendimus, kaip suprasti, kas tikrai svarbu ir būtina išsaugoti, kaip įrodyti, kad yra neigiamas poveikis? Išeiti į tribūną ir dvasingai šūktelėti: „Aš gamtininkas ir labai myliu gamtą!“ Įspūdį tikrai padarysite, bet rezultatas bus blogesnis negu nulinis.
Ar Lietuvos miškuose gyvens drakonai?
Reikia ne meilės, o biologų, ekologų žinių apie gyvūnus, augalus, grybus – kur ir kodėl jie gyvena, kodėl jie svarbūs, kodėl vieni yra reti ir nyksta, o kiti – ne. Reikia supratimo, kad gyvūnai nėra neįgalūs ir sugeba patys išauginti jauniklius, susikrauti lizdą, susirasti maisto, kai mes jiems tai leidžiame. Reikia žinių apie gyvų organizmų tarpusavio sąveikas ir ryšius, apie jų sudėtingumą, ribotus gebėjimus tai pažinti, kam tikrai svarbu skirti ribotus išteklius. Reikia paaiškinti, kodėl iškrėtus kvailystę gamtoje netrenkia žaibas iš giedro dangaus į niekdario galvą, kodėl reikalingas atsargumo principas. Reikia nuoseklaus darbo, o ne akcijų bei atrakcijų, kurios taip patinka dėl nieko sau galvos nekvaršinantiems vartotojams, nes suteikia didelį pasitenkinimą masėms (ir aš ten buvau!) ir baigiasi tokia pat masine amnezija (įnašą padariau, dabar galiu gyventi, kaip esu įpratęs). Reikia noro parodyti, kad biologija – tai ne spoksojimas į paukščius, gėlyčių glostinėjimas, fotografavimas ar kitokie laisvalaikio užsiėmimai, kai turiu laiko ir noro. Civilizuotuose kraštuose biologija – mokslas, kurio žiniomis grindžiamos, vykdomos, taisomos gamtosauginės veiklos. Tai darbas, kaip ir daugelis kitų, kuriam kokybiškai atlikti reikalingas išsilavinimas, žinios, nuolatinis tobulinimasis, patirtis ir įranga. Jį dirbančius lydi atradimai ir monotonija, karštis ir šaltis, lietus ir sniegas, uodai, gyliai, mašalai ir erkės, profesinės ligos ir nuovargis.
Jei ir toliau be jokios alternatyvos laisvai liesis meilė gamtai, nereikės ilgai laukti laikų, kai rimtu veidu bus aiškinama, kad Lietuvos miškuose gyvena drakonai ir raudonkepuraitės, krūmuose tyko kardadantės erkės, kurios puola iš pasalų ir per kelias sekundes iščiulpia visą kraują, geriausia gamta yra narvuose, muziejuose, o raudonąją knygą bus galima rasti spustelėjus interneto nuorodą „fantastinės knygos“. Jau dabar aktyviai platinamos įvairios pasakos, pavyzdžiui, apie kiškius išnaikinti baigiančius baltuosius gandrus, apie kitus gyvūnus suėsiančius vilkus, jei neįsikiš gamtos gelbėtojai su šautuvais, apie miškų išsaugojimą juos kertant ir t. t.
