Darni plėtra – žiniasklaidos mitas ar Lietuvos realybė?

Robertas Dargis (Simo Bernoto nuotr.)

Bernardinai.lt

Vis dažniau mūsų visuomenėje sklando darnios plėtros terminas. Kokia jo tikroji reikšmė? Tai dar viena madinga etiketė ar Lietuvos realybė? Tikslus darnios plėtros apibrėžimas kėlė ir vis dar tebekelia daug diskusijų. Literatūros šaltiniai nurodo begales darnios plėtros apibrėžimų ir galimų koncepcijų. O problemos slypi ne tik darnios plėtros pavadinimo prigimtyje, bet ir vykstančiuose jos procesuose.

Apie šią sąvoką ir Lietuvoje vykstančius darnios plėtros procesus mintimis dalijasi Lietuvos verslo praktikai.

Robertas Dargis, Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas, VGTU absolventas, statybų bendrovės „Eika“ įkūrėjas ir savininkas. 1992 m. įkurta „Eika“ šiandien yra viena iš didžiausių nekilnojamojo turto plėtros ir statybos įmonių grupių Lietuvoje.

Darnią plėtrą apibrėžia visiems jau gerai žinomi aspektai – ekonominis, socialinis, aplinkosauginis. Tik visi tuos aspektus skirtingai supranta, vieni vieną aspektą daugiau pabrėžia, o kiti – sumenkina. Darnios plėtros terminas nėra senas, prieš dvidešimt metų tokio žodžių sąskambio net nebuvo, todėl darnios plėtros sąvoka, mano nuomone, dar yra kuriama.

Visada daug domėjausi pasauline miestų statybų praktika ir teorija, lankiausi ir lankausi begalėje konferencijų, analizuoju, nuo ko priklauso miestų plėtra, kaip ją veikia demografiniai pokyčiai, kaip kinta žmonių poreikiai. Miesto plėtra – nesustojantis procesas. Jei nežinai, kas vyksta, jei nuolat nestovi ant tos vystymosi „briaunos“, tuoj pat iškrenti iš konteksto.

Kalbėdami apie darnią plėtrą, daugiausiai akcentuojame darnios gyvensenos plėtros aspektą. Kokį mes jį įsivaizduojame, kad jis būtų ekonomiškai pagrįstas, kad mažiau išleistumėme lėšų ir laiko transportui, o galėtumėme daugiau laiko skirti sau? Darni plėtra reiškia išvystytą infrastruktūrą – patogus viešasis susisiekimas, šalia esančios mokyklos, darželiai, parduotuvės, kita reikalinga infrastruktūra tam, kad gyventojai taupytų savo laiką ir pinigus.

Be jokios abejonės, turime nekilnojamojo turto pavyzdžių, kurie pastatyti toli nuo bet kokių urbanistinių privalumų, tačiau jų perspektyva lieka neaiški, nes miestas neprivalo investuoti į jų visavertį prijungimą prie bendros infrastruktūros.

Prieš penkerius metus dalyvavau vienoje konferencijoje Kopenhagoje. Su jos dalyviais vis bandėme apibrėžti, kas yra darnioji miestų plėtra. Pradėjome aiškintis, kas gi miestą kuria? O jį kuria patys miesto gyventojai. Ir čia turiu pasakyti, kad Lietuvos visuomenė dar nėra pribrendusi prie miesto kultūros, prie suvokimo, kaip reikėtų jame gyventi. Lietuvis mieste – tai dar naujadaras, kuriam nėra net šimto metų. Istorija rodo, kad lietuviai miestuose daugumą sudarė tik praėjusiame šimtmetyje. Iki tol mes buvome ūkininkų tauta ir neturime tiek patirties gyventi glaudžioje bendruomenėje, kartu spręsti bendrus miesto gyvenimo klausimus, kiek turi Vakarų šalys. Todėl lietuviams miestas dar labiau svetimkūnis nei įprastas reiškinys.

Juk mieste turi susitaikyti, kad gyvensi ne vienas. Visada bus kaimynai, bendra gatvė, bendra kiemo erdvė, aikštė, bendri kultūros ir kiti infrastruktūros objektai. Miestą konstruoja patys miestelėnai. Mūsų žmonių pasąmonėje dar yra daug valstietiško gyvenimo būdo ir iš to gimsta daugelis mūsų prieštaravimų. Taigi, kalbant apie tai, koks miestas turi būti, tai pirmiausiai mes turime išgyventi visą evoliuciją, kad mūsų žmogus išaugtų iki miestelėno gyventojo.

Kas konstruoja miesto viziją? Ją kuria labai daug žmonių: savivaldybė, daranti bendruosius planus, ji dėsto mintis, koks turi būti miestas, teoretikai – urbanistai, nagrinėjantys patį miesto audinį, architektai, kurie eina nuo bendro miesto matymo iki detalių. Taip pat šiame kūrime dalyvauja verslininkai, pramonininkai, įvairios bendruomenės. Kol kas, deja, tik galime pasvajoti apie dideles, stiprias, savarankiškas ir turinčias platų matymą bendruomenes. Reikia, kad bendruomenės dalyvautų aktyviame miestų kūrimo procese, kad išsakytų tvirtą nuomonę, kokios turi būti viešosios erdvės, kokios paslaugos reikalingos viename ar kitame miesto segmente. Gal vienai bendruomenei reikia daugiau kultūros, kitai – aktyvaus sporto. Miestų kūrimo procese dalyvauja ir miestų akademinės bendruomenės nariai bei studentai. Universitetų ateityje laukianti didžiulė konkurencija ir nauja užsienio studentų banga taip pat lems miestų plėtrą. Kaip užsienio studentai integruosis į Lietuvos miestus? O gal atsiras atskiros Lietuvoje gyvenančių užsieniečių salos, kaip Europos didmiesčiuose?

Šiandien Lietuvoje dar pernelyg dažnai miesto kūrimas paliktas savieigai ar tik miesto administracijos matymui. Mano nuomone, vystantis valstybei, stiprėjant piliečiams ir bendruomenėms, kokybinį miestų gyvenimą reikėtų matyti daug plačiau.

Vystant miesto darnios plėtros projektus labai svarbu, kad juose dalyvautų ekonomistai. Ekonomistai visada užpila „šalto vandens“, kad galėtumėme realiai suvokti savo galimybes. Reikia suprasti, kad mūsų resursai yra riboti, jų panaudojimas turi būti pats efektyviausias ir paremtas skaičiavimu. Pavyzdžiui, jei mieste nyksta kuris nors rajonas, galbūt neverta investuoti į jo infrastruktūrą dėl to, kad nebus daug vartotojų ir tai nebus ekonomiškai naudinga. Inžinerinė infrastruktūra kainuoja milžiniškus pinigus. Todėl, mano nuomone, būtent ekonomistai logine skaičių kalba gali įvardyti pačias efektyviausias investicijas.

Miestų planavimas po Nepriklausomybės atgavimo pasikeitė iš esmės. Sovietiniais laikais planavimas nebuvo sąlygotas privačios nuosavybės. Žemės nestigo, todėl miestus užtekdavo suplanuoti ir pastatyti. Vieno žmogaus sprendimu buvo tiesiamos gatvės, statomi darželiai, mokyklos, dabar šie procesai daug sudėtingesni ir brangesni.

Štai pavyzdys, su kuriuo Lietuvoje susiduriame labai dažnai. Yra suplanuota tam tikra miesto dalis, verslininkai 15 ha plote nori vystyti visą kvartalą. Natūralu, kad tokioje erdvėje atsiranda poreikiai prekybai, laisvalaikio objektams, darželiams, mokykloms. Pagal miesto planą vienuose sklypuose suplanuota namų statyba, todėl jų savininkai sėkmingai pardavinėja sklypus. O ant kito sklypo suplanuotas darželis, deja, šio sklypo savininkui Dievas nebuvo maloningas, nes miestas neturi pinigų išpirkti jo sklypui…

Tuomet privatus subjektas pradeda stabdyti viso kvartalo augimą, o miestas be socialinės infrastruktūros augti negali. Kaip tuomet elgtis? Tam reikia parengtos įstatyminės bazės. Reikia, kad ir planuotojai galėtų numatyti tokius dalykus. Tam turi būti ir ekonominiai aspektai, kad miestas galėtų išpirkti tokius žemės sklypus. Kaip tai pasiekti pačiais racionaliausiais resursais? Tai vienas svarbiausių miestų ateities ir gyvasties klausimų. O tam reikia studijų, teorijos, praktikos, peržiūrėtų įstatymų ir pagaliau perduoti visą tai ateinančioms kartoms.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje šioje srityje jau yra padaryta nemažai žingsnių, nors praktiniai darbai kartais prasilenkia su teorija. Ir, mano nuomone, kartais reiktų nepabijoti ir gerąją praktiką perkelti į teoriją. Universitetai, ruošdami urbanistus, turėtų reflektuoti šias žinias, nes juk nuo to labai daug priklausys Lietuvos miestų ateitis.

Daug urbanistų pasakytų, kad miestų ateitis daugiau priklauso nuo verslo interesų? Netiesa. Reikia suprasti, kad galios principas demokratinėje visuomenėje nebegalioja. Buvusiais laikais viską nulemdavo miesto vyr. architektas ar partijos sekretorius. Dabar tai pasikeitė. Pavyzdžiui, kad ir toks pavyzdys. Mes per Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją bendradarbiaujame su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Atrodytų, čia visada yra užprogramuotas amžinas konfliktas – mes „norime“ daugiau, departamento darbuotojai „nori“ mažiau ir kad viskas būtų kaip XVI amžiuje… Tada verslininkams neverta investuoti pinigų, stringa ekonomika… Reikėjo laiko, kad mes galėtumėme susikalbėti, girdėti vieni kitus, atrasti bendrą jungiamąjį dėmenį, kuris leistų judėti į priekį.

O juk prieš dešimt metų visi buvome savo „bokštuose“, deklaravome savo norus – verslininkai norėjo statyti, o paveldo specialistai norėjo, kad niekas nevyktų. Taip procesas stovi. Baisiausia, kai žmonės skiria tik dvi spalvas – baltą ir juodą. Apskritai kitų spalvų ir atspalvių nematymas yra didžiulė problema…

Bendraudamas su studentais ir išgirdęs iš jų klausimą, kas gyvenime yra svarbiausia, visada jiems atsakau, kad mes kiekvienas turime kažką sukurti kitam, kas yra gera, naudinga, kas skatina judėti į priekį. Patariu niekada nesivaikyti pinigų. Jeigu dirbama tik dėl pinigų, nieko gero ir nesukuriama. Nes pinigai apriboja kūrybines laisves. Kai kuriuos gerus dalykus tu turi kurti žmonėms, o pinigai ateis vėliau…

Kai prieš 20 metų pradėjau kurti savo verslą, apie jokias darnias plėtras, miestų augimą ir kvartalus tikrai negalvojau. Galvojau, kaip išgyventi, nes buvo sugriuvusi senoji sistema, o naujos nebuvo. Galėjau pasiūlyti statybines paslaugas, žinojau, kas tai yra ir kaip tai padaryti kokybiškai. Man buvo svarbu dirbti kokybiškai, nes įsivaizdavau, kad tik taip galiu turėti ateitį. Vėliau procesas evoliucionavo labai lengvai – siūlėme paslaugas, uždirbome pinigų, statėme namus pagal užsakymus. Dar vėliau kilo mintis, kad galime kurti objektus galutiniams užsakovams, kuriems reikia biurų, namų, parduotuvių. Taip gimė idėja įsigyti sklypą ir pastatyti produktą, kuris, mūsų nuomone, reikalingas vartotojui. Taip statėme nuo namo iki kelių namų grupės, nuo kelių namų grupės iki kvartalų…

Labai gerai atsimenu pirmąjį savo statybų objektą. Nusipirkome nedidelį keliolikos arų sklypuką ir pastatėme šešis kotedžus. Tai buvo pats pirmasis bandymas. O dar 1996-ųjų kontekstas: banko kreditai siekė 40–50 procentų, klestėjo metalų prekyba, bankininkai į statybos verslininkus nežiūrėjo kaip į rimtą potencialą. Labai gerai atsimenu, kai pirmą kartą nuėjau į banką imti kredito. Metinės palūkanos buvo 14 procentų, ir, tiesą sakant, buvo labai nejauku. O kas, jei mano pastatytų objektų niekas nepirks? Tada tik bankrotas… Prarandi savo lėšas ir dar lieki skolingas bankams. Džiaugiuosi, kad tada taip neįvyko. Taip atsirado drąsos judėti toliau.

Pirmieji užsakovai, kuriems tada statėme namus, labai norėjo erdvės. Tai galima pavadinti suspaustos spyruoklės sindromu. Nuo sovietmečio laikų mažose erdvėse gyvenusių žmonių norai liko pasąmonėje. Atgavus Nepriklausomybę, tie užspaustų norų gaivalai veržėsi per kraštus. Atsimenu pirmuosius 1993–1994 metų namus, kai dar patys tik teikėme paslaugas… 400, 800 kvadratinių metrų namai! Atsimenu 80 kvadratinių metrų vestibiulius, kurie neturėjo jokios aiškios funkcijos.

Žinoma, ilgainiui keitėsi ir žmonių gyvenimo būdas. Sovietmečiu mes buvome labai apriboti, išvažiuoti niekur negali, didžiausias pomėgis – kolektyvinis sodas. Namai pradėjo mažėti tada, kai žmonės pradėjo keliauti, atsirado antri namai. Žmonės pradėjo gyventi iš esmės kitaip, tai pakeitė jų supratimą. Ir apskritai per gyvenimą žmogaus poreikiai kinta: kai auga keli vaikai, erdvės reikia daugiau, kai vaikai išeina, jos jau reikia daug mažiau.

Lietuvių mentalitetas keičiasi. Man smagiausia, kad keičiasi jauni žmonės. Pavyzdžiui, 2005-aisiais dažna pas mus besikreipianti jauna šeima norėdavo pirkti kuo didesnį butą, tam aukodavo visas savo ir savo tėvų santaupas. Taip galvojama ne apie gyvenimo kokybę, o apie kvadratinius metrus. Atėjęs jaunas žmogus vis tikėdavosi: „Aš čia dar pasiskolinau pinigų, ar man užteks 100 kvadratinių metrų butui?“ Nors aiškiai jam užtektų ir 60 kvadratinių metrų… Tikrai turiu ne vieną pavyzdį, kai toks jaunas žmogus, įsigijęs itin didelį butą, nebesugeba sutvarkyti interjero, šviestuvų, baldų, ilgus metus miega ant čiužinio ir moka bankams paskolas.

Šių dienų jaunimas yra jau daug racionalesnis. Jis jau pradeda visai kitaip matyti miesto gyvenimą. Socialiniai ryšiai dabar perkeliami į viešąsias erdves. Viešosiose erdvėse dabartiniai jauni žmonės pietauja, sportuoja, bendrauja. Namai tampa privačia erdve, į kurią grįžtama pamiegoti. Apskritai, aš įsivaizduoju, praėjus kokiems 25-eriems metams, jei niekas netrukdys, mes priaugsime prie vakarietiško gyvenimo stiliaus ir būdo. Kodėl lietuviams reikia žemės? Tai mūsų kolektyvinė valstietiška pasąmonė. Tai sąlygoja mūsų visų sprendimus. Net jei jūs gimėte mieste ir dėl to atrodo, kad jumyse kaimo nėra, yra seneliai, proseneliai, kurie gyveno kaime. Ir tai veikia pasąmonę.

Štai ateina žmonės pirkti butų ir aš jų klausiu: „Jei pinigai neturėtų reikšmės, kur ir kaip norėtumėte gyventi?“ Ir visi žmonės tada pasakoja vienodą istoriją: nori, kad būtų namas, kad šalia būtų ežeras, upė, pieva… Ir kad aplink nebūtų kaimynų. Nes visgi lietuviai su kaimynais susitarti negali. Bet čia pat jie brėžia ir priešingą liniją: kad vaikų darželis būtų už penkių minučių kelio, parduotuvė – už dešimties minučių, kad troleibusas atvažiuotų prie pat kiemo, kad kelias būtų išasfaltuotas iki pat namo… Taigi mūsų galvose dar knibžda nesuderinami dalykai…

Valstybės augimą sąlygoja būtent mūsų kolektyvinė valstiečio pasąmonė. Plačiąja prasme ir mūsų politika: mes taip nepasitikime kaimynais, visko norime savo, pavyzdžiui, net energetikos srityje mes siekiame turėti viską savo… O juk energetika be integracijos yra neįmanoma. O mes norime turėti savo terminalus, savo atomines elektrines. Jaustumėmės itin gerai, jei dar turėtumėme savo naftos gręžinių… Va tada lietuvis jaučiasi gerai, tikrai nepriklausomas. Beje, apie šį dalyką 1990 metais, atgavus Nepriklausomybę, mes tikrai negalvojome. Mitinguose tryško euforija, kad po kelerių metų gyvensime kaip Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje… Bet niekas net neįsivaizdavo, kad reikės nueiti didžiulį savo pasąmonės rekonstrukcijos kelią. Tik po kiek laiko pradėjo lįsti šie dalykai.

Štai, pavyzdžiui, Vakarų Europos esminis žemės ūkio ekonominis modelis yra kooperacija. Ar mes šiandien turime daug tokių kooperatyvų Lietuvoje? Jų yra vienetai. Tarkim 10 Lietuvos ūkininkų turi po 200 hektarų žemės. Tai yra 2 000 ha. Bet kiekvienas ūkininkas turi savo kombainus, mechanines dirbtuves, savo daržines… Taigi 10 ūkininkų turi 10 traktorių, 20 sunkvežimių. Toks technikos kiekis galėtų aptarnauti penkis kartus didesnį plotą. Kainos tada kristų, o konkurencingumas kiltų. Pabandžiau pasakyti tai vienam stambiam ūkininkui, bet jis tik išreiškė kategorišką nepasitikėjimą savo kaimynais… Tas tarpusavio nepasitikėjimas yra ir tarp miesto kūrėjų, statytojų, planuotojų, statybininkų ir architektų.

Man didelį nerimą kelia viena didžiausių mūsų bėdų – demografija. Ką tik skaičiau Europos Sąjungos 2015 m. senėjimo raportą, kad Lietuva 2040 metais turės tik 2 milijonus gyventojų. Bus daug daugiau pensininkų nei dabar, beveik perpus sumažės vaikų. Kas tada bus darbinga jėga, kuri mokės mokesčius? Kaip mes ekonomiką kursime be žmonių? Mano nuomone, valstybė šiuo metu dėl to nedaro jokių poslinkių.

Kalbėjosi Edita Jučiūtė

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
14 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Vytautas Ju.

Darni plėtra, tai prastas vertimas iš anglų kalbos termino „sustainable development“. Žodis „sustainable“ paimtas iš ekologijos, kuris susijęs su ekosistemų išlikimu, t. y. jų įvairove ir galimybe daugintis. Kai šalia ekologijos (kovos su pasekmėmis) atsirado ir aplinkos apsauga (neleisti toms pasekmėms atsirasti) šis terminas tapo aplinkosauginiu, nors daug kas jo esmės taip ir nesuprato.
Į aplinkosaugą įtraukus ekonominius, socialinius ir kultūrinius aspektus, jis tapo politinės reklamos arkliuku, vaizdžiai tariant, taip pati, kaip tarybiniais laikais gyvavęs lozungas „šviesi komunizmo ateitis“. Ateitis, kuri visad buvo čia pat, už horizonto. Reikėjo tik vieno mažmožio – pasiekti horizontą.

Politic(O)maniac

Buvę brokdariai tapo vedančiaisiais po blatu. Tik nežinia į ką nuves?

Aš irgi šiandien mąsčiau,

kad Šveicarija,būdama perpus mažesnė plotu,turi 8 mil. žmonių.Iš kur gauti žmonių,nes Lietuva labai graži.Bet tas nedraugiškas kaimynas visus investuotojus atbaido,tai mokslininkai už 5000000 paruošė darbo rinkos liberalizavimo studiją,kaip prisitaikyti(o kas bus,jei kas nepristaikys(?)…Socdemams kiaulę pakišo.Už 5000000,realių grėsmių akivaizdoje.GAL IR GERAI,REIKIA GALVOTI SAVO GALVA IR TARNAUTI SAVO ŽMONĖMS.

Apuokiukas

Jo,o kas gaunasi, kai žmogus išaugęs provincijos lūšnyne, girtuoklių šeimoje, tampa Lietuvos sostinės meru… Ir dar. Ne tik aš vienas manau, kad Lietuvoje mažėjant gyventojų, Vilniuje turėtų būti ne miesto plėtros skyrius ( angliškai – ,,department” ), bet miesto mažinimo skyrius.

tai

ponas gi ar nerėmėt liberalų sąjūdžio? Tai ar tikrai tas susirūpinimas širdyje?

Rūpūs miltai

„Buvusiais laikais viską nulemdavo miesto vyr. architektas ar partijos sekretorius. Dabar tai pasikeitė. Pavyzdžiui, kad ir toks pavyzdys. Mes per Nekilnojamojo turto plėtros asociaciją bendradarbiaujame su Kultūros vertybių apsaugos departamentu. Atrodytų, čia visada yra užprogramuotas amžinas konfliktas – mes „norime“ daugiau, departamento darbuotojai „nori“ mažiau ir kad viskas būtų kaip XVI amžiuje… Tada verslininkams neverta investuoti pinigų, stringa ekonomika… Reikėjo laiko, kad mes galėtumėme susikalbėti, girdėti vieni kitus, atrasti bendrą jungiamąjį dėmenį, kuris leistų judėti į priekį.” Tau ką? Dargis lenda į senamiestį, kad pristatytų kuo daugiau stikliaškų? Na, žinoma, kiekvienas ekonomistas pasakys,kad senamiestyje LABAI APSIMOKA statyti, nes visi nori būti senamiestyje ir tai gali brangiai parduoti. Tiktai senamiesti statė kriksčioniškieji masonai ne ekonominiais pagrindais, o su meile ir estetiškai.… Skaityti daugiau »

perlenktas rūpestis

„O mes norime turėti savo terminalus, savo atomines elektrines. Jaustumėmės itin gerai, jei dar turėtumėme savo naftos gręžinių… ”

O jee… mes labai gerai jaučiamės savo naftos gręžinius pardavę lenkams, LOTUS kompanijai. Kam gi mums nafta, juk turim TOKĮ PRAMONĖS ASOCIJACIJOS PREZIDENTĄ, KURIAM STATYTI APSIMOKA TIK TEN, kur jau yra pastatyti darželiai, mokyklos, parduotuvės ir viešbučiai, nes jis nenori pirkt darželiams, automobilių aikšelėms vietos ir mano, kad sovietines statybas nulėmė vienas žmogus, vardu GLAVLITAS.

ha ha

iki šiol Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentu buvo KGB kadrinis karininkas Orlauskas. Dabar jis paskirtas verslininko Rakausko Žinių radijo direktoriumi. Jo vietą užėmė Vilniaus Senamiesčio baubas? 🙂

nieko gero... kas susiję su Paksu ir AMBER trast

1999–2000 m. Rolando Pakso Vyriausybės konsultantas būsto ir komunalinio ūkio klausimais. 2000–2001 m. R. Pakso Vyriausybės kancleris. [2] 2000–2007 m. Pilietinės visuomenės instituto valdybos narys. 2001–2003 m. neetatinis prezidento Valdo Adamkaus patarėjas. 2003–2004 m. VGTU dėstytojas. 2007–2008 m. neetatinis premjero Gedimino Kirkilo patarėjas darnios plėtros klausimais.

kas per velniava?

visi žinom, kad Amber Trast, atėjusi iš Liuksenburgo ofšoro, yra Rusijos mafijos kompanija, nusipirkusi dalį LNK akcijų, Balltik Lubio kanalą, kartusu Pakso žentu Malsena malūnus, 100 procentų Kauno Sanitas (gal mus nuodija vaistais?) o per ją ir Lenkijos vaistų kompaniją, dar 2011 nusipirko ir atsigavusią Alytaus Snaigė gamyklą, dar nežinia ką… o mums per TV pudrina smegenis, kad rusai mus tuoj užpuls?
Taigi jie mus perka ir niekam nė motais?

naujiena

Grupė verslininkų – Vladas Algirdas Bumelis, Robertas Dargis, Gintautas Pangonis ir Danas Tvarijonavičius – šią vasarą nutarė žengti į žiniasklaidos rinką, jų valdomoms bendrovėms įsigyjant didžiąją dalį savaitraštį „Veidas” leidžiančios bendrovės akcijų.

Tai gal pramonininkas pirks ir Bernardinus, kad jau toks interviu?

naujiena

Rusijos koncerno „Jevrochim” valdoma didžiausia Baltijos šalyse fosfato trąšų gamybos bendrovė „Lifosa”, išaugus trąšų kainoms, pernai uždirbo 51,06 mln. litų grynojo pelno – 6,5 karto daugiau nei 2003-iaisiais, kai įmonės audituotas grynasis pelnas buvo 7,899 mln. litų.
Kėdainiuose įsikūrusios „Lifosos” apyvarta pernai buvo 529,677 mln. litų – 22,6 proc. didesnė nei 2003 metais, kai pardavimai sudarė 431,996 mln. litų.
„Augimas pasiektas dėl sėkmingos gamybos programos vykdymo bei stabilaus žaliavų tiekimo”, – Eltai sakė „Lifosos” finansų direktorė Regvita Ivanovienė.

Su „Jevrochim” siejama lengvatinių mokesčių zonos (mafijinis ofšoras) bendrovė „Eolian Trading” valdo 91,15 proc. „Lifosos” akcijų

rupūs miltai.

kai tokie verslininkai pristato namų, bet apie darželius palieka galvoti Merams, tai ir gavom tokią situaciją kaip šiandien, kada minia tėvelių šturmuoja Zuoką dėl darželių. O kiek čia Zuoko kaltės, o kiek verslininkų?
Išeitis – laikas grįžti prie GLAVLIT ir kaip sovietuose, ne leisti statyti namą, o visą gerai apgalvotą kvartalą su darželiais, parkais, požeminias parkingais ir taip toliau. Laikas ir verslininkams dirbti žmonėms, o nevien tik galvoti kaip iš tų žmonių išsunkti pinigus.

Šitas pasakorius

– nepagydomas paveldo naikintojas, samdomas kultūros žudikas iki 2008 smaginosi pūsdamas „burbulą” Lietuvą be kultūros.

14
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top