Monika Baltrušaitytė | „Valstybė“ | 2014 (8)
Tebūnie pašlovintas lietuvio pakantumas, nes net nuolankieji kinai išeina į gatves protestuoti, kai valdžia sugalvoja statyti įtartiną chemijos gamyklą, o Lietuvoje, kai pradeda veikti gamykla, kuri spaudoje apibūdinama kaip pragaro mašina, niekas nė nekrusteli.
Šiaulių rajone stovinčiu įmonės „Toksika“ pastatytu atliekų deginimo įrenginiu, kuris, be jokios abejonės, yra didesnės rizikos objektas, bent kol kas labiausiai rūpinosi Viešųjų pirkimų tarnybos direktorius Žydrūnas Plytnikas, nes projekto įgyvendinimo procese įžvelgė daug įtartinų niuansų, ir Šiaulių žiniasklaida. O šiauliečiai šį procesą stebi apimti įspūdingos dvasinės ramybės, nors mūsų kalbinti onkologai buvo gana kategoriški: jei nuodingų medžiagų išmetimas išties kelis kartus viršija normas, kas nors nuo to tikrai mirs.
Taigi, pernai atšventę garbingą 777-ąjį gimtadienį, dar tiek pat Šiauliai gali ir neišgyventi. Su tuo mielus šiauliečius ir sveikiname, nes lietuvių tolerancija korupcijai ir kolaboravimui žinoma jau seniai, tačiau susitaikymas su potencialiu nuodijimu – tai šis tas nauja. Vis dėlto tokią evoliuciją suprasti galima. Juk jei Europos Sąjungos (ES) pinigai jau įsisavinti, pripažinus, kad tai padaryta nelabai protingai, gali tekti pinigus grąžinti. O jei reikės grąžinti, tada tikrai teks aiškinti, kas juos taip nekokybiškai panaudojo.
Taigi, daug lengviau sudaryti kokią komisiją, patobulinti kokį reglamentą ir informuoti visuomenę, kad dabar bus deginama truputuką daugiau ar truputuką gudriau, ir viskas veiks idealiai.
1 000 trūkumų ir leidimas veikti
Gerbiamieji skaitytojai, net neįsivaizduojate, kaip nemalonu rašyti straipsnį biure, kai už lango +28°C ir kai žinai, kad nemažai šiauliečių tuo metu ramiai sau pliuškenasi pajūryje ar prie kokio ežeriuko. Kyla nenumaldomas noras šiuos atsipūtusius Dievo kūrinėlius palikti likimo valiai. Tačiau žurnalisto sąžinė neleidžia, verčia toliau vargti ir kelti klausimus, susijusius su tuo, kad dar visai neseniai buvo skelbta apie milžiniškus trūkumus, tačiau šią vasarą gamykla sėkmingai juos pašalino (arba trūkumai, kaip paaiškėjo, buvo netikri).
Beje, viskas prasidėjo gana seniai, nuo, švelniai sakant, keistų viešųjų pirkimų, po kurių šalia Šiaulių atsirado 86 mln. litų kainavęs įrenginys. Jį pastatyti buvo daug lengviau nei suteikti leidimą veikti. Gal todėl ir keitėsi „Toksikos“ vadovai, nes situacija apstačius įrenginį tapo labai problemiška. Pavyzdžiui, „Toksikos“ direktoriui Ramūnui Peciulevičiui iš karto kilo įtarimas, kad gamykla pirkimo sąlygose ir realybėje skiriasi: „Manau, kad įrenginys turi esminių trūkumų: gamykla suprojektuota ir pastatyta galingesnė, vadinasi, ją eksploatuojant reikia arba per valandą sudeginti daugiau atliekų, arba per valandą sunaudoti daugiau sąnaudinių medžiagų – dyzelino, todėl gamyklą bus brangiau eksploatuoti.“
Nors šie teiginiai verčia sunerimti, jie nėra labai baisūs, nes jei problema – tik pinigai, tuomet iš tiesų galima deginti daugiau ir pažeisti aplinkosaugos reikalavimus (jei jau Aplinkos apsaugos ministerijai jie nerūpi), bet svarbiausia – nuo vėžio išgelbėti šiauliečius.
Deja, atrodo, kad problemos didesnės. Teigiama, kad šis (mirties) įrenginys, veikdamas bandomuoju režimu, į aplinką išmetė net 3,4 karto daugiau teršalų, nei leidžiama. Šie skaičiai nurodyti Slovakijos laboratorijos „Eko-Term Servis.s.r.o.“ pateiktoje ataskaitoje. Be to, įvertinus įrenginį, nustatyta nei daug, nei mažai – per 1 tūkst. trūkumų.
Po tokių „įspūdingų“ rezultatų tarsi būtų logiška tikėtis, kad bus priimtas sprendimas palaidoti šį įrenginį ir statyti naują. Tačiau dorai įsisavintų milijonų apologetai nenuleido rankų ir pasamdė Šveicarijos bendrovės „CSD Ingenieure“ ekspertą Christophą Müllerį. Šis sutiko su tuo, kad įrenginys 20 proc. galingesnis, nei numatyta pirkimo sutartyje (tikriausiai logiškiausia versija ta, kad pirko didesnį, nes jam pritaikė didesnę nuolaidą, o gal buvo brokuotas ir dėl to kainavo pigiau – juk visi lietuviai žino, kad įlenktą naują šaldytuvą ar skalbimo mašiną Vakaruose galima įsigyti pigiau). Tačiau dydis – ne problema, ir išmanusis Šveicarijos bendrovės ekspertas pasiūlė išeitį – paprasčiausiai pakeisti sutartį ir deginti daugiau pavojingų atliekų, kad būtų išnaudojami turimi pajėgumai.
Šioje saliamoniškoje išvadoje konstatuojama, kad temperatūros padidinimas, kaip to bent jau konkurse reikalauta viešojo pirkimo sąlygose, nuo buvusios maksimalios +1 100°C iki minimalios +1 200°C nesumažina teršalų išlakų, nes dioksinai ir furanai visiškai sunaikinami esant žemesnei temperatūrai, todėl maksimali +1 100° C temperatūra yra tas pats, kas minimali +1 200°C. Deja, darbo dėl principingumo (o gal įkyrumo?) netekęs R. Peciulevičius mano kitaip: net ir esant maksimaliai +1100°C temperatūrai, visi dioksinai ir furanai nesunaikinami – tam ir nustatytos leidžiamos ribinės išlakų normos esant tokiai temperatūrai. Kiekvienas aplinkosaugininkas žino, kad kuo aukštesnė temperatūra, tuo geriau sudega kenksmingos medžiagos. To ir buvo siekiama sudarant pirkimo sąlygas – gauti pavojingų atliekų deginimo gamyklą, kuri, esant fiskuotoms sąnaudų normoms, palaikytų labai aukštą minimalią degimo temperatūrą. Tai niveliuotų net aplinkosaugininkų leidžiamą faktinį teršalų išmetimą.
Tačiau sprendžiant iš mūsų redakcijos turimos informacijos, deginti pavojingas atliekas pirkimo dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir esant reikiamai temperatūrai šis įrenginys nepajėgus, nebent šveicarų burtininkas pasiūlė ne tik patobulinti popierines nuostatas, bet ir įdiegti kokybiškų filtrų ar kitokių technologijų, kurios leistų šiai mirties gamyklai draugiškai sugyventi su šiauliečiais. Bet apie tai nieko nežinome. Jei Ūkio ministerija, kurios sudaryta komisija leido šiai gamyklai pradėti veikti, tokios informacijos turi, su malonumu pasidalysime ja su skaitytojais. Tačiau, kiek žinome, šveicarų eksperto pateiktoje ekspertizėje įrašyta „CSD Ingenieure“, o tai reiškia, kad išvados sudarytojai neprisiima atsakomybės už tiesioginę ir netiesioginę žalą, kuri gali atsirasti naudojant šiuos rezultatus. Tad belieka laukti, bus tiesioginės ir netiesioginės žalos ar nebus. Žinoma, dėl humanizmo gal vertėtų šalia Šiaulių, kiek toliau nuo gamyklos, įkurti Santariškių filialą, kuris rūpintųsi netyčia atsiradusia tiesiogine žala.
Potencialus mirties įrenginys ir politinės batalijos
Kadangi bent jau mūsų redakcijai šiauliečių mirtingumo problema rūpi, esame pasiryžę dar kartą grįžti prie šios temos. Jei su šia istorija susiję asmenys turi duomenų, paneigiančių ar pagrindžiančių šio įrenginio saugumą, prašom nepatingėti ir mus informuoti – tikrai pasistengsime rasti laiko ir įsigilinti, nes jei viskas gerai, visuomenė turi tai žinoti ir gyventi ramiai, tačiau jei viskas negerai, bandymai pateisinti įsisavintus 86 mln. litų negali būti susiję su žmonių gyvybėmis. Šiandien tenorime atkreipti dėmesį į tai, jog vertinant tokias situacijas ir įtariant, kad procesuose esama neskaidrumo, negalima užmiršti visuomenės, kurios abejingumas net mirtinų ligų akivaizdoje tiesiog šokiruoja. Žinoma, bet kokie veiksmai kainuoja jėgų, tačiau neveikimas gali kainuoti mirtinas ir itin skausmingas ligas. Šiaulių miesto gyventojai jau seniai turėjo priversti miesto vadovybę užsakyti nepriklausomų ekspertų tyrimą, kuris padėtų nustatyti, kas teisus: ar tie, kurie teigia, kad viskas gerai, ar tie, kurie teigia, kad daliai šiauliečių teks mirti?
Vertinant Šiaulių miesto dalyvavimą šiame procese, susidaro įspūdis, kad bent kol kas miestas laikosi tam tikros subordinacijos ir labiau atsižvelgia ne į piliečių nerimą, o į tai, ką sako centrinė valdžia. Problemos sprendimą palieka Vyriausybės ir jai pavaldžių institucijų kompetencijai. Toks atsainumas galėtų būti pateisinamas, tačiau tik tuo atveju, jei mes visi pasitikėtume centralizuotų struktūrų idealiu skaidrumu ir kompetencija. Tačiau, sprendžiant iš konkrečiai šiuo atveju vykstančių procesų, susidaro įspūdis, kad kompetencija ir požiūris į šį projektą labai priklauso nuo pokyčių valdžioje. Pavyzdžiui, Lietuvoje pasikeitus politinei valdžiai, gana greitai pasikeitė ir „Toksikos“ vadovybė. Buvo nuspręsta grąžinti senąjį rangovą su sąlyga, kad trūkumai bus pašalinti. Dėl to ir įvyko virsmas, prilygintas stebuklui. Kaip teigia mūsų šaltiniai, R.Peciulevičius įtaria, kad „tiek minimali temperatūra, tiek įrenginio galingumas staiga tapo nebe trūkumais, todėl ištaisius, manytina, neesminius trūkumus, bus galima perimti naudoti įrenginį“. Dėl tokių pokyčių šių metų gegužę valstybinė komisija, kurią sudarė devyni žmonės, įrenginį paskelbė saugiu. „Toksika“ skubos tvarka pasamdė specialistų, kad atliktų naują poveikio aplinkai vertinimą, kuriame keičiami deginimo įrenginio techniniai parametrai. Vienas jų – leidimas per valandą deginti daugiau pavojingų atliekų.
Taigi, kai grįžo į valdžią tie, kurie valdė tuo metu, kai buvo laimėtas konkursas, viskas stojo į savo vietas. Buvo pasirinktas rangovui naudingas kelias – šiek tiek pakoreguoti aplinkosaugos reikalavimus. Tačiau į visa tai būtų galima nekreipti dėmesio ir nurašyti lietuviškoms nomenklatūrinio verslo tradicijoms, nes daugelyje sričių vykstantys procesai stebina arba šiurpina. Tačiau juk kalbame ne tik apie įsisavintus milijonus, bet ir apie žmonių sveikatą. Jei nebus atlikta nepriklausoma ekspertizė, kuriai įtakos negalės daryti partijos, kurioms valdant buvo skirti pinigai, ramybės, bent jau mūsų redakcija, neturės. Tik yra viena problema – Šiaulių miestą šiandien valdo tie patys „bičiuliai“, kurie sudaro ir Vyriausybę. Todėl pasitikėti regioninių politikų galimybėmis pasipriešinti centrui, ypač atsižvelgiant į tam tikras nomenklatūrines tradicijas, labai sunku. Tad situacija iš tiesų problemiška. Pasitikėti dabartinės valdančiosios daugumos nuoširdžiomis pastangomis kokybiškai įgyvendinti projektą, atsižvelgiant į tai, kad jie patys stovėjo prie šio proceso ištakų, labai sunku, tačiau pasitikėti regioninių politikų galimybėmis pasipriešinti savo partijų elitui – dar sunkiau. Tikriausiai jie verčiau išmirs nuo vėžio, nei išdrįs skaidriai ištirti, ar pastatyta gamykla gali veikti taip, kad nuodytų mažiau, nei leidžiama, o ne daugiau.
Nomenklatūros tradicijos mėgsta tylą
Tikėtis, kad dabartinė Vyriausybė ir Šiaulių miesto valdžia pajėgi išsklaidyti įtarimus, labai sunku. Dominuoja akivaizdus noras įtikinti, kad viskas gerai. Deja, patikėti tokiais teiginiais nėra lengva. Gali būti, kad teisūs dabartinės valdančiosios daugumos pasekėjai, aiškinantys, jog čia – tik dešiniųjų intrigos. Tačiau perskaičius internete pateikiamą informaciją susidaro įspūdis, kad šioje situacijoje teisūs tie, kurie kelia klausimus, o ne tie, kurie teigia, kad viskas gerai. Tie, kam ši tema įdomi, internete gali lengvai rasti daugybę straipsnių, demonstruojančių, kad mes šią temą keliame siekdami ne trukdyti šiauliečiams ramiai džiaugtis vasaros saule, o apsaugoti nuo nomenklatūrinės realybės keliamų pavojų. Tiems, kas susidomėjo šia situacija, rekomenduojame perskaityti šiauliečio Aurimo Nausėdos medžiagą, pavadintą „Dėl „Toksika“ pavojingų atliekų deginimo įrenginio veiklos Aukštrakiuose, Šiaulių rajone“, kuri atnaujinta šių metų birželio 29 dieną.
Taigi, jeigu jums skaitant straipsnius šia tema susidarys įspūdis, kad teisūs tie, kurie nepasitiki šiuo metu vykstančių įrenginio įteisinimo ir įjungimo procesų skaidrumu, ragintume pademonstruoti pilietiškumą ir išsireikalauti, kad būtų atlikta nepriklausoma ekspertizė, kurios išvadose nebūtų prierašo, kad jos atlikėjai iš esmės neatsako už jos turinį. Tam šiandien labai palankus metas, nes artėja savivaldos rinkimai, todėl jei darbiečiai, tvarkiečiai ir socialdemokratai Šiauliuose nedrįs ištirti situacijos iki galo, tai gali tapti jų triuškinamo pralaimėjimo priežastimi. Būtina suprasti, kad nomenklatūra labai mėgsta tylą ten, kur kalbama apie pinigus ir jų skirstymą, todėl jei Šiaulių gyventojai neišnaudos artėjančių savivaldos tarybų ir merų rinkimų siekdami galutinai išsiaiškinti situaciją, tikėtina, kad šį klausimą galėsime užmiršti iki kitų savivaldos rinkimų. Tuo ir žavus gyvenimas, kad visada atsiranda naujų problemų, todėl jei nuleidi galvą ir susitaikai su viena, tikrai sulauksi kitos.
Gali būti, kad iš tiesų rastas būdas, kaip šį įrenginį, nepaisant jo atitikties konkurso sąlygoms, inkorporuoti į Šiaulių gyvenimą taip, kad jis nekenktų žmonėms, todėl jei Ūkio ar Aplinkos apsaugos ministerija, kurios buvęs vadas jau emigravo į Europos Parlamentą, turi naujausius tyrimus, įrodančius, kad šiandien gamykla išmeta tiek pat kenksmingų medžiagų kaip veikiančios Vokietijoje ar Skandinavijoje, su malonumu jau kitame numeryje paskelbsime duomenis, kiek išmeta šių valstybių ir „Toksikos“ pastatytas įrenginys. Jei tokie faktai bus pateikti, bus galima pripažinti, kad Lietuva vaduojasi iš nomenklatūrinio mentaliteto, kuriam pinigų įsisavinimas yra aukščiau už viską.
„Valstybė“