„Nuo Nepriklausomybės atkūrimo šis referendumų palengvinimo organizavimas yra pats pavojingiausias Lietuvai! Žmonių nuomonę referendumuose suformuoja daugiausia žiniasklaida. Priešiškai šaliai karas su Lietuva yra brangus ir nepatogus. Žymiai pigiau kainuoja paveikti žmones per neurolingvistinę žiniasklaidą ir per palengvintus referendumus. Per juos atsisakėme energetinės Nepriklausomybės, paskui atsisakysime ES ir NATO, o vėliau palengvintu referendumu prisijungsime prie Rusijos muitų sąjungos…
Palengvinti referendumai Lietuvoje – didžiausias Putino džiaugsmas. Išsaugoję savo sklypą – prarasime Lietuvą. Taip atsitiko 1939 metais: Vilnius tapo mūsų, o mes visi penkiasdešimčiai metų rusų…
Sunerimęs Kazimieras“
Pacitavau Sąjūdžio bendražygio laišką, kurį man atsiuntė kitas sąjūdininkas, prisipažinęs, kad nesupranta, kas vyksta, nes vienas sąjūdininkas PRIEŠ, o kitas, t.y. aš, UŽ referendumą. Atsakiau. Reagavau gal kiek karštokai, bet iš dainos žodžių neišbrauksi:
„Vienas sąjūdininkas galvoja, kad Lietuvos žmonės – idiotai, o kitas tiki, kad – ne. Ir nereikia prieškario lyginti su dabartimi, kai esame NATO. O ES mums padovanojo šeimos ardymą, homoseksualų siautėjimą ir, kas Kazimierui turėtų būti labai skaudu, krikščionybės naikinimą. ES valstybėse jau netoleruotini kryželis ant kaklo, Prakartėlės ar Kalėdų eglutės viešosiose vietose, kad nebūtų įžeisti ten gyvenančių kitatikių jausmai. Briuselio Rotušės aikštėje pernai prieš Kalėdas buvo pastatytas silikoninis gargaras, o ne eglutė. […] Šis rengimasis referendumui unikalus tuo, kad konsolidavo jaunimą, pakėlė studentus, o to visos valdžios labai bijo. Galvoja, kad vis jos į Seimą ar į savivaldybes ant diedukų balsų. Ne 100 000 referendumo iniciatorių sprendžia, kuriuo keliu eiti Lietuvai. Balsuoja visi trys aptirpę milijonai. Ir jeigu Kazimieras mano, kad lietuviai – veršiai (kaip prof. Vytautas Landsbergis), tai tegul prisiima atsakomybę už tai, kad DVIDEŠIMT TRIS NEPRIKLAUSOMYBĖS metus nieko nedarė, kad mūsų žmonės neprarastų savigarbos dėl pigesnės dešros kąsnio… Tai mano nuomonė. Ir aš nesiruošiu agituoti už Rusijos muitų sąjungą.“
Daugiau žinučių referendumo klausimu paskutiniąją parašų rinkimo dieną nebegavau. Tačiau susimąsčiau, kodėl aršiausiais patriotais save laikantys žmonės ir toliau žlugdo tautinę savimonę tokiu baisiu nepasitikėjimu. Susidaro įspūdis, kad Lietuvą myli ir jos likimu rūpinasi tie, kurie trūks plyš nori parduoti Tėvynės žemes, miškus bei vandens telkinius. Čia ne mano išmonė. Čia žinia iš 47-ojo Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio . Keista mūsų su Kazimieru „užakinė“ diskusija, bet labai skaudu skaityti, kai jis nusileidžia iki kažkada, 1988-aisiais, smerkto tūlo komunistėlio iš Maskvos Sliunkovo terminologijos. Tuomet į mūsų šalį atkakęs šis žmogus Lietuvą vadino ne valstybe, o teritorija, dabar mano buvęs Sąjūdžio bendražygis ją įvardijo… sklypu.
Vis mąsčiau, kodėl įveikus referendumo parašų surinkimo kartelę Lietuvoje stojo spengianti TYLA. Vos prakalbinamas šiaip pašnekėti mėgstantis Z.Vaigauskas, tyli sisteminės partijos ir joms nuolanki žiniasklaidos dalis. Internetinis susirašinėjimas įspėja – tai tik tyla prieš audrą. Ar bent įsivaizduojate, kokia kils išterija, jei nepavyks „išbrokuoti“ kokių 30 000 parašų? Tyla ne šiaip sau – strategai ruošiasi tautos smegenų plovimui, o pinigų tam turi pakankamai „prisiskalbę“. Čia tik referendumo iniciatyvinė grupė disponavo kukliomis aukomis ir asmeninėmis lėšomis. Sisteminės partijos turtingos, tik gaila kad joms skirti biudžeto pinigai naudojami nesąžiningai propagandai. Pavyzdžiui, kas girdėjote apie lietuvių ketinimus išstoti iš ES ir NATO, kaip prognozuoja Kazimieras? Mažne iš kiekvienos mūsų šalies šeimos bent po vieną, jei ne ištisomis giminėmis, jau yra išvykę į airijas, ispanijas, anglijas ir t.t. Kas norės nutraukti ryšius su jais? O gal visi išvykėliai vėl sutiks „atgauti“ nelegalų statusus arba grįš namo?
Skleidžiami panikiški balsai, kad nebegausime ES subsidijų. O ar blogai, kad jų skirstymo – ir procentų už tai – neteks įvairiausios agentūros ir t.t., ir pan.? Pradėsime gyventi pagal išgales, tačiau pirmieji tai pajus valdžios žmonės. Teks mažinti valstybinių įstaigų biurokratų skaičių, tai kaip jie nerėks, kad referendumą organizuoja rusų šnipai. Patikėję referendumo iniciatoriais ir pasirašę atliko tik mažą darbo dalelę. Dabar sustoti nevalia. Nežinau, kur galima pasiskiepyti (šis žodis ir veiksmas tapo labai madingi) nuo Kazimiero tipo propagandistų kliedesių, tačiau įgyti tam imunitetą – privalome. Vien šio žmogaus citata apie karo brangumą ką reiškia. Rusams, manau, nebūtų nieko pigiau, kaip nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus su visais mumis – UŽ ir PRIEŠ referendumus. Ar bent nutuokia bijantieji tautos valios pasireiškimo, kokią ginkluotę panaudotų prieš Lietuvą jos nekenčiantieji? Nei užterštos žemės kas pirktų, nei prekiauti kam būtų… Bet renkasi žmogus argumentus, nuodijančius smegenis, kad bent jo kartos žmonės iš siaubo sustingtų… Taip įsismagino, net pamiršo, jog referendumą dėl atominės elektrinės inicijavo jo partijos žmonės ir savo agitacijomis pasiekė būtent tokių rezultatų, kad Kazimierui tik dejuoti belieka dėl energetinės Nepriklausomybės…
Ir baigdama negaliu nutylėti dar vieno propagandinio stereotipo, dažnai naudojamo neigiamame kontekste: neva visokių akcijų, referendumų iniciatoriai savo aktyviais veiksmais siekiat kreipti visuomenės dėmesį ir „veržiasi į valdžią“. Visų pirma, nėra nieko blogo prisistatyti rinkėjams ne pliurpimu, dideliais gatviniais plakatais bei brangiomis populistinėmis laidomis. Pastariesiems lengviau apsispręsti pamačius konkrečią galimo kandidato veiklą. Ir jeigu naujų žmonių siekis dalyvauti rinkimuose yra prilyginamas nusikaltimui, tai dešimt ar dvidešimt metų sėdintys įvairių lygių valdžios struktūrose jau vadintini politiniais recidyvistais. Taigi, galvokime ir vertinkime, kol dar turime KUO ir KUR.