Siekdami atkreipti dėmesį į lietuviškosios tapatybės išsaugojimo ir lituanistinio ugdymo situaciją išeivijoje Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo narė Dalia Asanavičiūtė, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisija ir Lietuvos ambasada Airijoje šių metų kovo 12 dieną organizavo Lituanistinio ugdymo forumą.
Renginyje dalyvavę akademikai, diasporos tyrėjai, lituanistinio ugdymo praktikai, politikai ir jaunimo atstovai aptarė lietuviškosios tapatybės išsaugojimą, dvikalbystės iššūkius ir lituanistinio ugdymo problemas. Buvo svarstyta, kokia yra lietuviškosios tapatybės sandara ir kokie yra svarbiausi jos išsaugojimo veiksniai, keltas klausimas, kaip lietuvių kalbos (iš)mokyti mišrioje šeimoje augantį vaiką, ar visą darbą turėtų atlikti lituanistinė mokykla, buvo diskutuota, ir kaip spręsti mišrių šeimų vaikų daugybinės tapatybės klausimus, pasidalyta mintimis apie nuotolinio lituanistinio ugdymo atradimus, aptarti ir tėvų švietimo iššūkiai, lituanistinio ugdymo mitai.
Forumas bus apibendrintas organizatorių parengta deklaracija, kurioje bus aptariama, ir kokia yra dabartinė lituanistinio ugdymo situacija bei ko galėtume tikėtis per artimiausius ketverius metus.
Dalijamės Dianos Nausėdienės, forumo globėjos, sveikinimo kalba, pasakyta per nuotolį pirmojo Lituanistinio ugdymo forumo dalyviams ir organizatoriams.
Mieli Lituanistinio ugdymo forumo sumanytojai, rengėjai, dalyviai,
Džiaugiuosi galėdama pasveikinti Jus visus.
Kalbos puoselėjimas ir saugojimas reiškia tautos gyvybingumą.
Gimtoji kalba – ne tik bendravimo ir žinių perdavimo įrankis, tai ir mąstymo būdas, tapatybės pamatas ir valstybingumo sąlyga.
Lietuvių kalba yra ypatinga.
Poetas Adomas Mickevičiaus 1843 metais Paryžiuje savo paskaitoje „Apie lietuvių tautą“ kalbėjo: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius.“
Įsiklausykime į savo gimtąją kalbą! Kaip subtiliai, paslaptingai ir užuolankomis buvo kalbama apie svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus – gimimą ir mirtį.
…„iškeliavo į Dausas“, „pasišaukė Viešpats“, „išėjo Anapilin“, „atidavė Dvasią“…
…„Susilaukė vaikelio“, „Dievas davė“, „išvydo pasaulį“…
Po kiekvienu žodžiu ar sąvoka slypi vertybiniai lobiai, užkoduotos prasmės.
Visa lietuvių kalba, kaip ir kultūra, persmelkta pagarba gyvybei. Motinos vardas lietuvių kultūroje ir kalboje šventas. Dar XX amžiaus pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko ir surašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamai pavadinti. Kiek beatsimename šiandien?
Mūsų istorija, gyvenant civilizacijų pariby, nebuvo lengva. Bet mes išlikome, išliko kalba. O gal atsiremdami į kalbą išlikome?
Laikui bėgant kalba kinta. Iš tiesų kinta ne kalba, ji tik atspindi visuomenėje vykstančius procesus.
Emigracija, technologiniai pokyčiai dainų ir raštų kalbą verčia įsitvirtinti ir skaitmeniniame pasaulyje bei virtualioje erdvėje. Tai nauji iššūkiai. Ir kartu naujos galimybės, naujos gyvavimo ir sklaidos formos.
Džiaugiuosi, kad Jūs puoselėjate gimtąją kalbą. Įveikdami Jums tekusius šių laikų iššūkius perduodate ją jaunajai kartai. Jūs tęsiate nelengvą protėvių darbą.
Iš visos širdies dėkoju už tai.
Žodžio galia didžiulė. Todėl skiriu pačius gražiausius žodžius kiekvienam, kuris imasi nelengvo, bet labai prasmingo darbo, o veikiau atsiduoda pašaukimui – mokyti lietuviškai.
Būkite sveiki, būkite laimingi, būkite mylimi!
Šaltinis: lrp.lt