alkas.lt
Draudimo bendrovė „PZU Lietuva“, siekdama pažvelgti į Lietuvos šeimų ateities planus bei galimus demografinius pokyčius, pasiteiravo vaikus turinčių tėvų, kur jie mato geresnę savo vaikų ateitį – Lietuvoje ar užsienyje.
Tyrimas parodė, kad 42 proc. Lietuvos žmonių įsitikinę, kad jų vaikai susikurti geresnį gyvenimą gali užsienyje, 14 proc. šviesesnes perspektyvas mato Lietuvoje, o 44 proc. neteikia jokio prioriteto gyvenimo vietai ir laimingesnio gyvenimo galimybių nesieja su konkrečia šalimi.
„Šiandien Lietuvoje matome kelias ryškias šeimų gyvenimo tendencijas. Gana daug šeimų negyvena kartu, nes tėvai dirba užsienyje ir iš ten rūpinasi Lietuvoje likusiais vaikais. Antra vertus, nemaža dalis abiturientų išvyksta mokytis į užsienį, o Lietuvoje lieka jų tėvai, šeima ir draugai. Taigi tokie atstumai tikrai nekuria artimų šeimos santykių. Nepaisant to, nemaža dalis Lietuvoje gyvenančių tėvų mano, kad jų vaikai laimingą gyvenimą susikurs ne Lietuvoje. Tyrimas rodo, kad tokia nuostata nemaža dalimi priklauso nuo pačių tėvų socialinės ir finansinės padėties bei patirties kuriant savo gyvenimą“, – mano „PZU Lietuva“ generalinis direktorius Marius Jundulas.
Pasak jo, atkreiptinas dėmesys į tuos žmones, kurie savo vaikų ateitį dažniau mato Lietuvoje – tai yra 36–45 metų žmonės, gaunantys didesnes pajamas, turintys verslą ar vadovaujantys verslo įmonėms, ūkininkaujantys.
M. Jundulo manymu, tokia vidutinio amžiaus žmonių, auginančių mokyklas lankančius vaikus, nuostata rodo, kad stabilų gyvenimą savoje šalyje susikūrę žmonės ir savo vaikus skatina likti Lietuvoje bei kurti ateitį čia.
Jaunimas (18–35 metų) ir vyriausi šalies žmonės (56 metų bei vyresni) yra įsitikinę, kad vaikams geriau išvykti į užsienį. Be to, vidutinių ir žemų pajamų gyventojai, vidutinės grandies specialistai, tarnautojai, pensininkai ir studentai didesnes viltis sieja su užsienio šalimis nei su Lietuva.
„PZU Lietuva“ vadovas paminėjo, kad apie 40 proc. pagyvenusių tėvų vis dar remia finansiškai savo suaugusius vaikus. Nemaža dalis jų yra pasiryžusi teikti finansinę paramą, kol vaikai patys gaus pakankamas pajamas. Toks finansinis įsipareigojimas taip pat turi nemažos įtakos vyresnių žmonių nuostatai, kad vaikai geriau gyventų užsienyje, o ne Lietuvoje.