Aleksandr Golc | politkuhnya.info
Praėjusią savaitę Rusijos Ginkluotosios pajėgos praleido kautynėse – ačiū Dievui, tik mokamosiose. Šiaurės laivyno karo laivai medžiojo sąlyginio priešininko povandeninius laivus, poliarinių brigadų įgulos atmušinėjo puolimus iš oro. O Juodosios jūros laivyno pajėgos atakavo sąlyginį priešininką pietvakarinėje Juodosios jūros dalyje. Spaudos duomenimis, buvo įgyvendintas mokymuose numatytas taktinių raketų „Iskander“ permetimas į Kaliningrado sritį, o branduolinį ginklą galinčių gabenti bombonešių Tu-22 – į Krymą. Visa tai buvo vykdoma pagal neplanuoto Ginkluotųjų pajėgų patikrinimo planą, kurį kovo 16 dieną savo įsakymu patvirtino Vladimiras Putinas. Pasibaigus šiai patikrai, karo žinybų vadovai apie tai papasakojo visam šimtui užsienio karo atašė, tuo tikslu susirinkusiems Nacionaliniame gynybos centre. Buvo pranešta, jog neplaniniame patikrinime dalyvavo iki 80-ies tūkstančių kariškių, o priemonės vyko visoje šalies teritorijoje.
Faktiškai Rusija imitavo vadinamąjį plataus masto karą – išvertus iš generalinio štabo žargono tai reiškia pasaulinį konfliktą, neišvengiamai pasibaigsiantį visos gyvybės planetoje sunaikinimu. Visiškai logiška buvo tikėtis, jog šis patikrinimas bus palydėtas strateginių raketų paleidimu – būtent tokia yra panašaus karo plėtojimo logika. Beje, kaip tik tokiais raketų paleidimais pastaraisiais metais Rusijoje būdavo užbaigiami visi stambūs karo manevrai. Ir jeigu to nebuvo padaryta dabar, tuomet galima padaryti išvadą: patikrinimas iš tiesų buvo netikėtas. Mat apie numatomą raketų paleidimą Maskva turėtų iš anksto įspėti Vašingtoną.
Matyt, Putinas įsakė atlikti šį patikrinimą, nes buvo suerzintas Šiaurės Atlanto aljanso atsaku į Krymo aneksiją ir hibridinį karą Ukrainos pietryčiuose, pasireiškusiu serija karinių manevrų Baltijos šalyse ir Juodojoje jūroje. Akivaizdu, jog netikėto patikrinimo tikslas – pademonstruoti tiek Vakarams, tiek ir Rusijos gyventojams staigiai išaugusią karinę Rusijos galią. Todėl mokymų planavimas greičiausiai buvo atliekamas ekstremaliomis sąlygomis. Tuo pat metu generaliniame štabe buvo bandyta spręsti visiškai priešingus uždavinius. Viena vertus, mokymų esmė – tai karinės galios demonstravimas, todėl jiems būtina pasitelkti maksimalų kariuomenės kiekį. Kita vertus, Vienos susitarimų dokumentai, numatantys karinio pasitikėjimo Europoje priemones, griežtai riboja kariuomenės koncentracijos galimybes. Valstybei leidžiama vykdyti neplanuotus kariuomenės patikrinimus, dalyvaujant ne daugiau kaip 38 tūkst. kariškių, o jų trukmė neturi viršyti 72 valandų.
Tačiau pasirodė, jog karinės galios pademonstravimui to nepakanka. Tad Kremlius ėmė manipuliuoti Vienos dokumento reikalavimais. Iš pradžių buvo skelbiama apie neplanuotą Vakarų karinės apygardos, oro desanto kariuomenės, tolimų skrydžių aviacijos ir Šiaurės laivyno patikrinimą. Buvo pranešama, jog pagrindinis tikslas – neseniai Arktyje įkurtos karinės vadovybės valdymo sistemų patikra. Tačiau to nepakako, todėl norėdamas padidinti dalyvių skaičių, Generalinis štabas paskelbė apie kažkokius lygiagrečiai vykdomus komandinius štabo mokymus, apimančius jau visą Rusijos teritoriją. Tai buvo padaryta siekiant maksimaliai supainioti Vakarų šalis tuo atveju, jeigu jos staiga pareikalautų paisyti Vienos dokumento apribojimų. Generalinio štabo surengtoje karuselėje jau tapo nebeįmanoma tiksliai nustatyti, kokie junginiai ir kokiuose konkrečiai manevruose dalyvauja. Galiausiai susipainiojo ir jie patys. Užsienio karo atašė skirtoje spaudos konferencijoje Generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininkas generolas leitenantas Andrejus Kartapolovas nė nemirktelėjęs pareiškė, jog neplanuotame patikrinime, pasirodo, dalyvavo visos šalies karinės apygardos.
Tuo tarpu Gynybos ministro pavaduotojas Anatolijus Antonovas Vakarų karo atašė stačiai prisiekinėjo: „Jūs patys save bauginate, kuriate visokius baubus. Aš šiandien atsakingai jums pareiškiu, kad mes nesirengiame nieko užpulti. Mums paprasčiausiai to nereikia“. Belieka sužinoti, ar šiam tvirtinimui pritaria Ukraina, iš kurios ką tik buvo atimta nemaža teritorijos dalis.
Ta pačia proga smalsu suvokti, ką būtent Maskva pademonstravo savo neplanuotu patikrinimu. Pirmiausia reikėtų kalbėti apie Arkties regioną. Štai jau kelis metus Rusijos karo vadai nepailsdami tvirtina apie gynybos sustiprinimą Arktyje. Tam buvo įsteigtos dvi poliarinės brigados, o aerodromui atstatyti į Novosibirsko salas buvo nusiųstos kelios dešimtys žmonių.
Mane visada domino klausimas, kokiu būdu dvi trys „Arkties brigados“ galėtų užtikrinti milžiniško pakrantės ruožo – nuo Murmansko iki Vladivostoko – apsaugą. Taip pat įdomu, kaip būtent numatoma užtikrinti šios gigantiškos teritorijos aviacinį patruliavimą. Juk tuo atveju į šiaurės aerodromus būtina pristatyti tūkstančius tonų degalų. Matyt, atsakymus į šiuos klausimus ir turėtų duoti netikėta „Arkties kariuomenės“ patikra.
Mano požiūriu, toji patikra pademonstravo, jog iliuzinė poliarinės pakrantės gynyba regione dislokuotos kariuomenės jėgomis neįmanoma iš principo. Generalinis štabas nesugebėjo sugalvoti nieko geresnio negu praėjusio „šaltojo karo“ uždaviniai. O būtent: priešininko povandeninių laivų bei jo lėktuvnešių grupių paieška ir sunaikinimas. Kas dėl pakrantės apsaugos, mokymuose buvo apsiribota parašiutininkų kuopos desantu„pavojingame“ ruože. Ir tas desantas buvo atskraidintas net iš centrinės Rusijos dalies.O konkrečiu poliarinių brigadų uždaviniu tapo nukenksminimas kažkokių priešo diversinių grupių, kurių išsilaipinimo, matyt, reikėtų tikėtis betarpiškai kariuomenės dislokacijos vietose.
Žodžiu, kad ir kaip žvelgtum, netikėtas patikrinimas tik patvirtina: visos šios pastangos Arktyje išdėstyti karines pajėgas neturi jokios praktinės reikšmės. Karo grėsmės atveju kariuomenės padalinius tektų permesti iš centrinės Rusijos dalies. Ir kažin ar verta tikėtis, jog klastingas priešas savo diversines grupes išlaipins tiksliai tuose rajonuose, kuriuose dislokuotos poliarinės brigados, ir jokiu būdu ne atokiau.
Tuo pat metu vienas karinės žinybos vadovas prieštarauja kitam. Gynybos ministro pavaduotojas Antonovas dievagojasi, jog Rusija niekam negrasina. O štai Generalinio štabo vyriausiosios operatyvinės valdybos viršininkas visiškai atvirai raportuoja: „Juodosios jūros laivyno karo aviacijos lėktuvai sudavė smūgius priešininko taikiniams oro erdvėje ir Juodosios jūros pietvakarių dalyje bei sąlygiškai sunaikino bepilotį aviacinį kompleksą „Global Hawk“. Tad potencialus priešininkas buvo įvardintas tiesiogiai – tokius bepiločius lėktuvus turi tik JAV.
Iš visko sprendžiant Maskva sugrįžo į 1980-ųjų metų strateginę situaciją – į tiesioginę karinę priešpriešą su Vakarais. Tačiau, skirtingai nei Sovietų Sąjunga, ji nedisponuoja skaitlinga penkių milijonų kariškių armija. Apie tai visiškai atvirai užsiminė generolas Kartapolovas: „Įvertindami plačią Rusijos Federacijos geografinę apimtį ir kiekybės požiūriu nereikšmingą Ginkluotųjų pajėgų sudėtį… mes turime būti pasirengę duoti adekvatų atkirtį“.
Ir štai dabar Ginkluotųjų pajėgų „nereikšmingumą“ Generalinis štabas siekia kompensuoti grėsmingais pareiškimais ir provokuojančiais veiksmais. Tuo pat metu nerimstantis ministro pavaduotojas Antonovas atkakliai reikalavo, kad užsienio karo atašė nelygintų Rusijos su monstru. Na taip – kaip tik dabar, po Rusijos ambasadoriaus grasinimų Danijai, belieka branduolines raketas nutaikyti į šios šalies karo laivus…
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas