Keturmečio iš Kėdainių nužudymas itin skaudžiai išryškino vieną Lietuvoje veikiančios (tiksliau – neveiksnios) vaiko ir šeimos gerovės sistemos ydą – negebėjimą apsaugoti silpnesnio nuo smurto artimojoje aplinkoje.
Tačiau Lietuvoje jau daugel metų negyja ir kita piktžaizdė: kasmet dingsta keli tūkstančiai vaikų, o sistema, kuri padėtų greičiau juos surasti, vis dar nesukurta. Net ir dingusių vaikų statistika yra netiksli, o patys skaičiai klaidina. Pavyzdžiui, 2015 m. pranešta, jog dingo 2629 žmonės, iš jų – 1684 nepilnamečiai, tačiau kiek jų buvo surasta, nutylima. 2015 m. gruodžio 31 d. buvo ieškoma 76 vaikų.
Ir nors didžioji dalis dingusiais paskelbtų nepilnamečių iš namų ar vaiko globos įstaigų pabėga savo noru ir po kurio laiko grįžta patys ar yra surandami, tačiau, deja, ne visi – pasaulyje prekyba žmonėmis klesti: pelningesnė už ją tik prekyba narkotikais.
Daugiau apie dingusiųjų vaikų paieškas ir per šią nelaimę atsiveriančias vaiko gerovės sistemos ydas skaitykite, pavyzdžiui, 2016 m. rugsėjo 17 d. lrt.lt publikacijoje „Ekspertė apie dingusius vaikus: vaikai nėra rinkėjai, todėl valstybė jų nemyli“ ČIA arba 2016 m. rugsėjo 22 d.Tv3 reportaže „Skaudžiausią Lietuvos problemą atskleidžia dingę vaikai“ ČIA.
Daugiau informacijos apie Dingusių žmonių šeimų paramos centrą rasite ČIA.