Welt.de | Bernardinai.lt
Europa neturėtų užsiverti nuo pabėgėlių. Tačiau nelegali ir nekontroliuojama migracija nėra žmogaus teisė – ji neišvengiamai veda į nepaskelbtą pilietinį karą.
Europos tvirtovė – kodėl ši sąvoka turi tokį neigiamą atspalvį? Dėl kokios priežasties šiuose žodžiuose neįžvelgiame nieko daugiau kaip tik skęstančius pabėgėlius ir neįveikiamas tvoras? Ne ką blogiau turėtume įsivaizduoti ir Europą kaip gerovės, teisės ir taikos tvirtovę nesaugaus ir kruvino pasaulio apsuptyje – vis dar. Nes jei tikrai suvažiuotų visi tie milijonai afrikiečių ir arabų, kurie tikisi geresnio gyvenimo nei savo žlugusiose valstybėse, tada ir čia greit turėtume atsisveikinti su taika.
Nors skamba nepatogiai, Europai kuo skubiau reikia aiškiai apibrėžtų ir apsaugotų sienų – dar ir todėl, kad būtų įmanoma atpažinti tarp pabėgėlių tuos, kuriems kaip rytų krikščionims ar jazidams šiuo metu iškilusi reali sunaikinimo grėsmė. Tačiau jei pro atviras išorės sienas ir toliau masiškai plūs žmonės, jei prekeiviai žmonėmis toliau plukdys laivais tūkstančius nelaimėlių ir šie bus pasmerkti nelegaliam gyvenimui, nuo to niekam nebus geriau.
Kai migrantai iš Afrikos ir Arabų šalių, kaip antai Šiaurės Italijoje, paverčia miesto parkus stovyklomis, net kairysis miesto meras – kaip dabar Udinėje – kuo garsiausiai ragina stiprinti sienų apsaugą. Su tokia padėtimi, kai vietos politikai neturi vietos ir pinigų priimti daugiau pabėgėlių, susidurs ir kitos valstybės.
Vedami įsitikinimo, kad uždaros sienos Europos viduje yra anachronistinė liekana, politikai centrinėse šalyje sukūrė pasienio kontrolės nevaržomą Šengeno zoną. Tačiau nuo to laiko, kai kelių Europos Sąjungos valstybių užsienio ministrai jaukiame laive Mozelio upėje Liuksemburge pasirašė pasienio kontrolę panaikinančią sutartį, Europoje daug kas pakrypo į blogąją pusę.
Ne vien tarptautinės kontrabandos mafija virtuoziškai ir žaibiškai išnaudoja visas judėjimo laisvės Europos viduje spragas. Europiečiai vis labiau turėtų baimintis, kad su nekontroliuojama migrantų banga įsiskverbs islamistų.
Kaip atrodo Europos sienos, paliktos atremti nestabdomą imigrantų antplūdį, galima pamatyti Seutoje, Ispanijos valdoje, Šiaurės Vakarų Afrikoje, arba ties Bulgarijos ir Turkijos siena. Seutoje palei sieną su Maroku įrengta speciali tvora aukščio sulig keturaukščiu pastatu – ir ją vis vien kasdien bando perbėgti ir perlipti Juodosios Afrikos gyventojai.
O Bulgarijos tarnybos didžiuojasi savo 30 kilometrų ilgio itin didelio saugumo lygio tvora, kuri techninių įmantrybių, tokių kaip į šilumą reaguojančios kameros bei judesio davikliai, pagalba sulaiko nekontroliuojamą srautą iš Artimųjų Rytų į vargingiausią Europos Sąjungos šalį.
Bulgarijos vyriausybės teigimu, tik skrupulinga kontrolė prie pasienio užkardų užtikrina teisinės valstybės principus atitinkančią imigracijos politiką – bet ne masinis migrantų plūdimas laukais. O Ispanijos vyriausybė nuolatos tarsi derasi su kolegomis iš Maroko, kad ši Šiaurės Afrikos karalystė išvis nė neįsileistų į šalį migrantų iš Vakarų Afrikos.
Grįšime prie vidaus sienų Europos Sąjungoje?
Jei kam nors tokia Europos tvirtovės politika atrodo ciniška, pravartu pažvelgti į padėtį Libijos pakrantėje, kur susitelkę šimtai tūkstančių pilietinio karo siaubiamos šalies gyventojų, kur prievartaujamos moterys ir žmogaus gyvybė apmokestinama duoklėmis už apsaugą, nes būtent čia, Europos prieigose, žmonės, nepaisydami mirtinos rizikos, tikisi persikelti per jūrą. Tik todėl, kad čia ilgus metus taikstomasi su nusikaltėlių organizuojama migracija per Lampedūzą ir Siciliją, žmonės apskritai ryžtasi keliauti į šį pragarą.
Jei Europai nepavyks apsaugoti savo išorinių sienų, vidaus sienos sugrįš savaime. Jau dabar šalys kaip Danija vis dažniau pasinaudoja savo išimtine teise kontroliuoti pasienio užkardas ir neįsileisti dokumentų neturinčių žmonių.
Ir Didžiojoje Britanijoje rinkimų kovą daugiausia lėmė masinio pabėgėlių antplūdžio į Britų salas baimė. Tie politikai ir partijos, kurie žada apsaugoti sienas, šimtatūkstantinės pabėgėlių minios akivaizdoje gauna vis didesnį pritarimą.
Tie, kurie šiandien stoja prieš Europos tvirtovės įvaizdį ir toliau suokia apie atviras išorės sienas, netrukus sulauks visiškai priešingo efekto: Europos, nusėtos pabėgėlių stovyklų, su akylai saugomomis vidaus sienomis ir žmonių, kurie kaip pakliūva stumdomi iš vienos valstybės į kitą.
Neseniai priimtas Europos Sąjungos sprendimas pabėgėliais pripažintus žmones sąžiningai paskirstyti po visą ES, nors ir gerokai pavėluotas, visgi yra teisingas. Kai prieš keletą metų būtent Europos Sąjungos pakraščių valstybės Malta, Ispanija, Italija ir Graikija pasirašė nutarimą, kad visi pabėgėliai liktų priimančioje, tai yra pradinį prieglobstį suteikusioje šalyje, jų derybininkai, regis, miegojo.
Kaip atrodo solidari Europa, kurioje graikams ir italams tenka 90 procentų pabėgėlių naštos? Ir ar galima neįsiklausyti į silpnas šių šalių vyriausybes, jei šios be tvarkos išleidžia migrantus į šiaurę ir jiems galbūt net parūpina kelionės bilietus?
„Didysis tautų kraustymasis“ iš Afrikos ir Artimųjų Rytų, kurį turtingai Europai prieš daugelį metų pranašavo Hansas-Magnusas Enzensbergeris, tik dabar iš tiesų įgavo pagreitį. Ligšiolinė nebrandi sienų ir pabėgėlių politika nesusidoroja su iššūkiais, keliamais masinės migracijos per Viduržemio jūrą ir sunkaus gyvenimo išvargintų žmonių srauto. Tuo galima įsitikinti čia pat, kaimynystėje.
Be kontrolės laukia chaosas
Taigi kodėl būtent Viduržemio jūros Lampedūzos sala, kurią skalaujančių vandenų rykliai minta žmonių mėsa, turi likti vartais į Londoną, Frankfurtą ar Amsterdamą? Kodėl tenykštės tarnybos negali Australijos pavyzdžiu mažinti nelegalios migracijos patrauklumą išgelbstint laivais plaukiančius žmones, tačiau vėliau grąžinant juos atgal?
Jei Europa ir toliau leis, kad vis daugiau migrantų kurtųsi dygstančiuose pabėgėlių lūšnynuose, dažniau išvysime tokią situaciją kaip Milane, kur traukinių stotis Expo mugės metu yra virtusi afrikiečių stovykla.
Nelegali ir nekontroliuojama migracija nėra žmogaus teisė – ji neišvengiamai veda į nepaskelbtą pilietinį karą – kaip Atėnuose, kur jau seniai policijos akivaizdoje fašistų gaujos miesto gatvėse naktimis dorojasi su afrikiečiais narkotikų prekeiviais ir arabų benamiais. Tokia padėtis rodo, kad Europa, kaip žaidimas be ribų, veda žemyną į chaosą.
Vertė Dangė Vitkienė