Šis pasvarstymas gimė, kaip atsakymas į iššūkį. Diskutavome su įdomiu pašnekovu apie krikščionišką pilietiškumo sampratą. Tarsi dėl esmės sutarėme, tačiau vis trūko aiškaus atsakymo – o kas toliau? Jis manęs tiesiai paklausė – ar kandidatuosiu kuriose nors rinkimuose? Tvirtai atsakiau, kad ne. Tada jis liūdnai atsiduso, jog esu tipiškas inteligentas, kuris gali kalbėti, diskutuoti, bet nenori veikti.
Tačiau ar darbas Seime, savivaldybėje, Europos parlamente, Vyriausybėje yra vienintelis krikščioniškos tarnystės pavidalas? Kai prieš keletą metų vienas Kauno vyskupijos kunigas paskelbė, kad apsisprendė užsiimti svarbesniais dalykais ir kuria politinę partiją, paskui dar balotiravosi į Seimą ir dabar ten dirba, vertinau tai ne kaip drąsą, bet kaip dezertyravimą. Esu tvirtai įsitikinęs, kad geras kunigas yra kur kas svarbiau nei politikas. Tiesa, o ką daryti, jei supranti, kad kunigystės pašaukimas išblėso? Bent jau nesakyti, kad partinė veikla yra aukštesnis tarnystės laiptelis nei pastoracinė.
Neturiu pašaukimo kunigystei ar pašvęstajam gyvenimui, tad ne kartą teko spręsti santykio su partine veikla klausimą. Nebuvau komjaunuoliu ir veikiausiai jau tai buvo politinės kovos pradžia. Negaliu sakyti, kad teko patirti didelį spaudimą. Buvo taikomas ne botago, bet meduolio principas. Mokyklos, kurioje mokiausi, komjaunimo sekretoriai šiandien aktyviai dalyvauja didžiojoje politikoje. Prisipažinsiu: nė kiek jiems nepavydžiu. Tikrai nesikeisčiau vietomis.
Priklausiau Lietuvos krikščionims demokratams, vėliau – Tėvynės sąjungai. Iš pastarosios prieš dešimtmetį pasitraukiau ne dėl kokio nors nusivylimo, bet dėl to, jog pradėjau darbą žiniasklaidos srityje ir nenorėjau būti saistomas su kokia nors partine struktūra. Galiu tvirtai sakyti, kad širdyje išlikau krikščionis demokratas ir šiandien man skaudu, jog dabartinėje Tėvynės sąjungoje itin mažai krikščioniškosios demokratijos principų. Tai nereiškia, deja, kad kitose partijose jų daugiau. Tai nereiškia, kad šiandien pakaktų sukurti dar vieną partiją su patraukliu pavadinimu ir patrauklia politine programa ir viskas pasikeis. Daug kartų matėme, kaip riteriai, išjoję kovoti su sudrakonėjusia partine sistema, paskui patys virsdavo aršiais drakonais.
Kita vertus, nemanau, kad norėčiau priklausyti dabartinei Tėvynės sąjungai, net jei nedirbčiau su žurnalistika susijusio darbo. Per daug nepriimtinų dalykų. Tačiau tai nereiškia, kad turiu teisę smerkti tuos, kurie dalyvauja šios ir kitų partijų veikloje. Gali būti, kad jie tvirtesni nei aš.
Visa tai mano pašnekovas puikiai suprato, tačiau jis uždavė svarbų klausimą: o kokia alternatyva veikimui per politines partijas? Ar įvairūs pilietiniai judėjimai, kurie šiandien aktyviai kritikuoja politines partijas, gali pasiūlyti kokybiškai kitą veikimo būdą?
Sąžiningai atsakau – nežinau. Paradoksalu, bet prieš kokius dešimt metų žinojau daug daugiau atsakymų nei šiandien. Pavyzdžiui, žinojau, kurias politines jėgas ir politikus derėtų palaikyti, kokie politiniai sprendimai viską galėtų pakeisti. Šiandien galvoju veikiau apie tai, kokias dilemas tenka spręsti kiekvienam politikui ir pajuntu nebe pyktį ar entuziazmą, bet gailestį. Kiek kartų teko stebėti, kaip politikai metų metus kovoja tarpusavyje bet kokiomis priemonėmis, o paskui politinė konjunktūra suveda dirbti kartu ir visos praeities kovos atrodo kaip košmaras, kurį norisi kuo greičiau užmiršti. Žinojau, jog labai svarbu burti pilietiškai aktyvius žmones ir kartu reikalauti permainų. Deja, dažniausiai nutikdavo, kaip tame sovietiniame anekdote apie traukinį, kuris nevažiuoja, nes visa energija išnaudojame švilpimui ir entuziastingam mojavimui vėliavomis.
Motina Teresė nuveikė daugiau nei šimtai pilietinių judėjimų. Tiesa, ji sulaukė ir daug kaltinimų. Pavyzdžiui, jog kovoja su padariniais, o reikėtų keisti įstatymus, tobulinti institucijas. Jos atsakymas buvo, kad ji dirba tą darbą, kurį ją pakvietė daryti Viešpats, o jei kiti sugeba, tegu daro didesnius darbus.
Jei mes šiandien daugiau įsiklausytume, ko Viešpats nori iš mūsų, ir kantriai bei atkakliai tai įgyvendintume, tikiu, kad visuomenė nepažįstamai pasikeistų. Bėda ta, kad mes mieliau aistringai diskutuojame, ką kiti turėtų daryti, kas negerai, kam reikia duoti atkirtį, jog nebelieka laiko vieninteliam svarbiam pilietiniam veikimui – meilės darbams.
Neįtikinau pašnekovo. Tiesą pasakius, dėl to tik džiaugiuosi. Galiu tik pasiūlyti savo klausimus, bet tikrai nenoriu primesti savo atsakymų.
Gal todėl man sunkiai sekasi brandinti ir Krikščionių pilietinio veikimo forumo idėją. Tikiu, kad toks Forumas reikalingas, nes reikalingas Lietuvos krikščionių pokalbis ir bendras veikimas. Mes esame atpratę diskutuoti bei veikti kartu. Jog nauji įgūdžiai pradėtų formuotis, reikia laiko, kantrybės ir daug geranoriškumo.
Nemoku kitiems dalinti instrukcijų. Temoku dalintis tuo, kas man atrodo svarbu, ir kartu ieškoti, kaip spręsti vieną ar kitą problemą. Asmeniškai man atrodo, kad šiandien svarbiausias yra mūsų uždavinys – gyvybės kultūros puoselėjimas. Tai kur kas daugiau nei vien kova prieš abortus, eutanazijos įteisinimą, kai kuriuos dirbtinio apvaisinimo būdus, klonavimą. Gyvybės kultūros puoselėjimas, kaip savo laiku pabrėžė Motina Teresė, prasideda nuo santykių šeimoje. Ar mes priimame vieni kitus, ar čia nėra žmonių, kurie jaustųsi nemylimi, nesuprasti? Kitas žingsnis – santykiai darbovietėje, santykiai su bičiuliais. Kiek sugebame išlaikyti pagarbą unikaliam kitoniškumui, su visu jo netobulumu? Veikimas viešumoje – tai jau trečias žingsnis. Vėlgi svarbiausia, jog jis skleistų solidarumo ir bendrojo gėrio kvapą, o ne būtų vienos interesų grupės bandymas primesti savo vertybes kitiems.
Tačiau kiek mes patys tikime bendrojo gėrio svarba, tuo, jog turime ne perauklėti kitus, bet kartu ieškoti sprendimų? Kiek mes mokame susitaikyti su nesėkmėmis? Nepakanka numoti ranka, jog vartotojiškoje visuomenėje svarbu tik pinigai ir galia. O kas svarbu mums? Ar mes nenuslystame į galios siekį?
Šiandien įvairių konfesijų krikščionims Lietuvoje derėtų pradėti svarbų pokalbį apie šeimą ir gyvybės kultūros puoselėjimą. Mums reikia kalbėti ne tik apie tai, ką Seimas ar Vyriausybė turi nuveikti, bet kalbėti, ką mes turime padaryti, pripažinti klaidas, kurias darome, ir stengtis iš jų mokytis. Mes kovojame, kad įstatymais būtų apibrėžta, jog gyvybė yra šventa, tačiau ar visi mūsų veiksmai liudija, kad ir mes ją vertiname kaip tikrai šventą? Ar tikrai gerbiame kiekvieno žmogaus orumą, net ir to, kuris, kaip mums atrodo, pats kaltas dėl savo nesėkmių, kurio pažiūros mums nepriimtinos, kuris mūsų nemėgsta?
Jaudinamės dėl jaunosios kartos, dėl to, ar deramą vertybinį ugdymą jai suteikia mokykla. Tačiau mokykla niekada negali kompensuoti to, ko neduoda šeima. Būtent šeimoje vaikas išmoksta mylėti, aukotis, pasitikėti. Jei mes užsiėmę esą svarbesniais dalykais nei bendravimas su mūsų vaikais, tai net ir tobuliausi įstatymai čia nepadės.
Ar mes išnaudojame visas savo galimybes padėti vieni kitiems, padėti šeimoms, kurios negali išspręsti pačios savo problemų? Prisiminkime, kad ankstyvojoje krikščionybėje, net ir persekiojami, krikščionys pasiaukojančiais sprendė įvairias savo meto visuomenės problemas. Jie neapeliavo į valstybę, bet darė viską, kas nuo jų priklauso.
Nesakau, jog nederėtų įdėmiai stebėti įstatymų leidybos proceso. Turime reaguoti į neteisingų dalykų įteisinimą ir siekti, kad įstatymais būtų siekiama bendro gėrio. Tačiau vėlgi – reikalauti kažko iš kito galime tik tada, kai padarome viską, ką galime patys, tai turėtų būti pirmoji krikščioniško pilietinio veikimo taisyklė.
Motina Teresė sakė: jei manote, kad nieko negalite, pagalvokite, kiek daug keičia net viena šypsena.
Ši nuostabi vienuolė taip pat pasakojo ją labai sujaudinusį nutikimą. Ji buvo įkūrusi globos namus tėvų pamestiems vaikams ir labai trūko būtiniausių produktų, vaikai labai norėjo cukraus. Kartą apie cukraus stygių išgirdo penkiametis vaikas induistas. Jis nuėjo pas tėvus ir pasakė, kad yra pasiryžęs tris dienas nevartoti cukraus, ir prašo, kad tėvai, tai kas bus sutaupyta, nuneštų į Motinos Teresės įsteigtą prieglaudą. Tarsi tik keli gabalėliai cukraus, tačiau vaiko pasiaukojimas pirmiausia sugraudino tėvus, kurie taip pat nusprendė taupyti cukrų našlaičiams ir dar suorganizavo kaimynus. Netrukus pas Motiną Teresę atėjo jauna pora ir atnešė visą maišelį cukraus. Tai buvo ne tik dovana našlaičiams, tai buvo pasaulį keičiantis solidarumo aktas. Toks, kuriam nereikia būti didvyriu, pakanka išlikti žmogumi labai nužmogėjusiame pasaulyje.
P.S. O ką manote Jūs? Rašykite, siūlykite idėjas: andriusnavickas@gmail.com.