Pagaliau. Pagaliau ir ant Žaliojo tilto nebeliko sovietinę okupaciją menančių ženklų, pagaliau nepabaigiamam ginčui padėtas kablelis: nukelti negalima palikti. Rimsta ir didžiosios žiniasklaidos sukeltas triukšmas – vis dėlto vasara, atostogų metas, ir permainingo oro prognozės tampa kur kas aktualesne informacija.
Tačiau „tušti“ Žaliojo tilto skulptūrų postamentai vis dar pilni mūsų prisiminimų – numanau, skirtingų spalvų ir atspalvių, jie žadina ir įvairių minčių, tad kol dar norisi jais dalytis, kviečiu Tiesos.lt skaitytojus į diskusiją apie laikmetį, kurį vienaip ar kitaip vis dar išgyvename.
Žinoma, būtų galima kelti ir tiesiog praktinį klausimą: o ką su nukeltosiomis daryti ir kuo jas pakeisti? Gal ir klystu, bet tokios viešos ir platesnės piliečių diskusijos lig šiol tarsi ir nebuvo. Tiesa, vienas kitas menininkas žiniasklaidoje ta tema pasvarstė, pasisakė ir atskiros piliečių grupės ar atsitiktinai žurnalistų pakalbinti praeiviai.
Tačiau pradėjus ramiau svarstyti, o kas vis dėlto čia nutiko, kyla ir kitokių klausimų. Skulptūros nuo tilto buvo nukeltos per porą trejetą dienų, tačiau tam pasiryžta tik 26-aisiais Nepriklausomybės metais. Kodėl? Tiek laiko kaupta politinė valia ar laukta, kol jas taip paės rūdys, jog turėsime ir apčiuopiamą argumentą: javų pėdas grasino bet kurią dieną žlegtelėti miestelėnams ant galvų? Jei taip, kodėl apie tai kalbama tokia aukšta emocine gaida, tarsi tai būtų galutinio atsisveikinimo su sovietine šalies praeitimi ženklas, paskutinis šalies desovietizacijos akordas?
Panašu, jog ir laikas pasirinktas neatsitiktinai: istorinę datą – rinkimų į Liaudies Seimą 75-metį – paminėjome „tyliai“, bet jau be Žaliojo tilto „balvonų“. Ar ši okupuotos šalies „visuotinių rinkimų“, kuriuose kai kur sudalyvavo net 106 proc. rinkėjų, „proga“ nebuvo verta išsamesnio visuomenės dėmesio? Kad ir viešai diskusijai, ką daryti, kad tai, kas įvyko prieš 75-erius metus, neturėtų sąlygų pasikartoti? Taip ir lieka neaišku, kodėl toks savivokos aktas, kuris politinę bendruomenę būtų tik sustiprinęs, buvo pakeistas naujosios Vilniaus valdžios viešųjų ryšių akcija?
Vilniaus meras, Liberalų sąjungos atstovas Remigijus Šimašius savo „debalvonizacijos“ manifeste taip pat nepastebėjo 1940 metų liepos 21-ąją išrinkto Liaudies Seimo atstovų „nuopelnų“ sovietizuojant Lietuvą, įtvirtinant okupaciją „pačių“ lietuvių rankomis – „balvonais“ politikas paskelbė ne konkrečius prievarta ir manipuliacijomis šią sistemą kūrusius ir puoselėjusius asmenis, bet abstrakčius personažus – tegul ir sovietinės santvarkos simbolius.
Bet ar galėjo būti kitaip? Juk tikros – ne formalios ar „kabinetinės“ – liustracijos taip ir nebuvo. Dabar belieka tik spėlioti, kokia būtų Lietuva, jei vadovaujantis darbas okupacinės valdžios struktūrose būtų laikomas ne nuopelnu (Ir tada dirbome Lietuvai), o kolaboravimu, jei būtų nustatyti bendradarbiavę su represinėmis struktūromis ir įvertintas jų atsakomybės mastas? Gal vis dėlto sovietinės nomenklatūros šaknų neturintis elitas būtų nepalyginamai lengviau atlaikęs gundymą valdžia, priėmęs išmintingesnius sprendimus, gal būtume turėję moralinių jėgų kurti kitokiomis vertybėmis grįstas bendrabūvio formas ir Lietuva nebūtų taip susikaldžiusi ir net susipriešinusi?
O gal visai įmanomas dalykas, kad išsilaisvinusi visuomenė ir pati, savaime desovietizavosi ir tuos klausimus kelti jau nebeaktualu – belieka tik užbaigti fasadų debalvonizaciją? Kam knaisiotis po praeitį, ją tirti, persvarstyti sovietinę patirtį? Gal išties palikime praeitį praeityje ir istorikams – jų konferencijoms, tik jų pačių skaitomiems moksliniams darbams? Sakote, yra ir tokių, kuriems vis dar kirba abejonė, kad pašalinus sovietinę praeitį menančius viešuosius ženklus ar juos pridengus europietiškos mimikrijos sluoksniu sovietizmas taps sunkiau atpažįstamas ir todėl tik dar labiau įsigalės?
Tad kas iš tiesų buvo ir yra tas sovietizmas, jo sukonstruotas naujas žmogaus tipas – homo sovieticus? Iš kur kyla šios „komunistinės šmėklos“ atmainos ypatinga galia ir gajumas? Kaip ją laiku atpažinti ir nuo jos apsaugoti mūsų protus ir širdis, valdžios bei piliečių santykius? Ar išvis buvo įmanoma atsikratyti sovietizmo be liustracijos, gaudžiant „informacinių karų“ kanonadoms? Galų gale, kaip vertinti pastarųjų metų viešojo gyvenimo grimasas, kai visuomenė ir toliau skaldoma į „dvi Lietuvas“, kai užuot ieškojus atviro dialogo, prieš „antrąją“, „pažangai“ trukdančią Lietuvą atidaromi vis nauji propagandos frontai ar atvirai imama džiūgauti, kad šioji tuoj tuoj išmirs ar tiesiog neapsikentusi emigruos?
Ar galime tikėtis, jog vis dėlto rasime jėgų neideologizuotai atsigręžti į savo praeitį, į nepaprastai vertingą, nors skausmingą tiesą apie save pačius ir apsivalyti – įveikti vis gilėjantį su valdžia sutapatintos valstybės ir jos piliečių susvetimėjimą?
Šia proga norisi priminti ir porą aktualumo nepraradusių tekstų, rašytų prieš dešimtį metų.
Diskusiją moderuoja Ramutė Bingelienė.
Julius Sasnauskas. Miglos metas
Bernardinai.lt | 2005 metų sausio 21 diena
Suprantu, kad negerai, suprantu, kad bjauru, bet po viso to, kas dėjosi ir susidėjo per penkiolika nepriklausomybės metų, niekaip neberandu įkvėpimo toliau suokti apie gailestingumą, atleidimą, tautos susitaikinimą.
Senų popierių krūvose vis aptinku kitados sakytų pamokslų tekstelius. Prieš 11 ar 12 metų, čia, Vilniuje, Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos koplyčioje. Kiek gražbyliauta, kiek spausta iš Evangelijos, kad „buvusieji“ nebūtų apmėtomi akmenimis, kad nesuvedinėtume sąskaitų, kad kiekvienam būtų duotas šansas sugrįžti namo.
Girdėdavau anuomet besipiktinant, kad buvusi partkomo sekretorė gieda bažnyčios chore, o garsus ateizmo lektorius, plovęs moksleiviams smegenis Vilniaus ateizmo muziejaus požemiuose, nūnai šventoriuje pardavinėja knygeles apie Dievą, savo paties parašytas. Na ir kas, leiskime žmonėms ištaisyti savo klaidas. Pliūpsnis triuškinančių citatų iš Biblijos. Arba antai „megztų berečių“ būrelis užtveria Katedros duris buvusiam kompartijos bosui. Man negražu, nekrikščioniška, man pakvimpa fariziejų raugu. Raupsuotajam, sakau, Viešpats ištarė: „Būk švarus“. Neleido iškirsti nevaisingo figmedžio, pasižadėjęs jį kantriai laistyti ir tręšti. Iš muitininko Levio nepareikalavo jokios viešos atgailos, tiesiog pasišaukė jį ir padarė savo mokiniu. O kur dar turtuolis ir kolaborantas Zachiejus, kur sūnus palaidūnas, kur moteris, sugauta svetimaujant! Visi priimti, visų pasigailėta, visiems dovanotas atleidimas.
Atrodė, kad prisikėlusiai Lietuvai nieko nėra svarbiau už tas evangelines aksiomas. Klausykloje rūsčiai bariau moterį, pareiškusią, kad per amžius nedovanos komunistams, sugriovusiems jos gyvenimą. Stebėjausi dvasininku, kuriam aplinkui nuolat vaidenosi tautos priešai ir jų kenkėjiška veikla.
Skaitau dabar tuos pamokslėlius lyg gimnazistišką dienoraštį. Šiandien per Lietuvą iš naujo nuvilnijus KGB ir visų „buvusiųjų“ temai, jau nebesiverčia liežuvis nei cituoti anų evangelinių istorijų, nei priekaištauti tiems, kurie kapstosi „kagėbistiniame mėšlyne“ ir šaukiasi teisingumo, o ne krikščioniškos meilės ir atleidimo.
Ne, nenusivyliau Evangelijos galia nubraukti nuodėmingą praeitį ir dovanoti žmogui naujo gyvenimo galimybę. Gal pikta, kad komjaunimo ir partinių mokyklų kontingentas vėl tave moko, kaip reikia gyventi? Tas tiesa, bet, rodos, galėtum jų ir toliau neklausyti, gintis ironija kaip anais laikais. Gal užkietėjo širdis? Tačiau ne tiek, kad neigčiau Dievo malonės realumą. O gal klerikališkai apmaudu, jog „buvusieji“ nesikreipė pagalbos į Bažnyčią, prie altoriaus neįteisino savo atgailos ir atsivertimo, kad nemačiau jų besimušančių į krūtinę? Na taip, prisipažinsiu, kad labai norėjosi skaitant prisiminimus apie Kazimierą Vasiliauską aptikti ten bent vieną sugraudintos ir nužemintos širdies užuominą iš tos pusės, kuri gerojo monsinjoro buvo be jokių sąlygų reabilituota, guodžiama ir glostoma. Tačiau tiek to, galiu palikti vienam Viešpačiui vertinti sielos perversmus.
Kur kas sunkiau šiandien atsikratyti įtarimo, kad tokie dalykai kaip atgaila ir atleidimas tiesiog niekada ir nebuvo svarbiausia mūsų naujo gyvenimo užduotis. Tos malonės mums nebuvo duota iš aukštybių. To visai ir neprireikė naujuosiuose Lietuvos namuose. Pirmiausia tiems, kurie tikrai būtų turėję už ką muštis į krūtinę. Tačiau ir kita dalis, kažkaip doriau ir sąžiningiau atlaikiusi sovietmetį, iš tiesų nebuvo gerai suvokusi, jog be tiesos apie praeitį bus klumpama ir klumpama vis iš naujo. Tiek garsieji „voratinkliai“, tiek iš priešingos pusės sklidęs klyksmas apie raganų medžioklę viso labo buvo tik politiniai žaidimai ir retorika, kurią įkvėpė grumtynės už savo vietą po saule.
Nuodėmė, atgaila, gailestingumas – grynai religinės kategorijos. Bent jau ta prasme, kuria mes būtume galėję pasinaudoti jomis kaip prielaida naujam gyvenimui kurti. Joks kitas motyvas, išskyrus evangelinį, negalėtų priversti manęs ištiesti ranką buvusiam persekiotojui ir nereikalauti, kad jis pripažintų savo kaltę, atsiprašytų, atlygintų skriaudą, įrodytų esąs pasikeitęs. Tačiau ir kita pusė, kuri linksniuoja tuos terminus, kuri laukia tokio atleidimo ar bent jį priima, taip pat patenka į Evangelijos dėsnių ratą. Ir jeigu ten neįvyksta nieko, kas reikštų tų dėsnių pasisavinimą, išeina tik farsas ir paprastas siužetas „Dviračio šou“ programai.
Pasiskaitykime iš naujo Jėzaus palyginimą apie du skolininkus. Žmogus maldavo karaliaus, kad jo nespaustų nedelsiant sumokėti milijoninės skolos. Pasigailėjęs karalius ėmė ir nurašė viską, keliasdešimt tonų sidabro, o buvęs skolininkas paskui išėjęs smaugė draugą dėl kelių centų. Tai ir užvirė kraujas visiems, kas matė tokį nedėkingumą ir neteisybę. Per daug aiškiai šis palyginimas tebesikartoja mūsų akyse, kad palaikytum jį tik pasaka ar kunigų paistalais. Aplinkui pilna to, kas užvirina ir toliau virins kraują. Nežinau, kaip ten Dievas viską galėtų pasverti ir įvertinti, bet ir Evangelija, ne tik „megztosios beretės“, nesutinka, kad žaidimas būtų tik į vienus vartus.
Aišku, be Evangelijos per amžius bus teisūs tie, kurie stipresni, gudresni, turtingesni. Galima pykti, galima melsti jiems atsivertimo malonės, galima nuolankiai nutilti. Nuodėmės ir dorybės kriterijumi pavertus ne Dievą, o ką kitą, kad ir tėvynę Lietuvą, savaime suprantama, jog viską įmanoma pateisinti ir išteisinti apsukrumu ar saviįtaigos galia, ar pagaliau tais kruopščiai išplėšytais ir išpjaustinėtais KGB bylų puslapiais. Kas dabar drįstų paneigti, kad LKP sekretorius ar net KGB bendradarbis negalėjo laikyti savęs patriotu? O paskui, kai baigėsi anas šviesus rytas prie Nemuno, kodėl neįmanoma labai nuoširdžiai patikėti savo tinkamumu lyg niekur nieko toliau naudotis įgimta dovana tarnauti valstybės interesams? O jeigu dar pavyksta ir vieną, ir kitą kartą laimėti kokius nors rinkimus, jeigu „Lietuvos žmonės“ susijaudinę dėkoja už išmintį ir neblėstančią energiją, kuris iš „buvusiųjų“ džiugiai nesumestų, jog tai ir esąs didžiausias įrodymas, kad viskas gerai, kad jau esi išteisintas ir vertas tautos mandato bei visų iš to plaukiančių gėrybių? Anądien per televiziją vienas iš amžinų liaudies valios reiškėjų taip ir dėsto: girdi, penkiolika nepriklausomybės metų jau įrodė, kas buvo tikri Lietuvos patriotai, o kas tik šaukė ir kenkė nepriklausomybei. Iš tiesų nei Nijolė Sadūnaitė, nei monsinjoras Svarinskas nenuvedė Lietuvos nei į NATO, nei į ES.
Man anie penkiolika metų vis labiau panašūs į miglą, ne į išlaisvinantį ir įkvepiantį aiškumą. Šėtoniškas sąvokų sujaukimo laikotarpis. Klausaisi užvirusios diskusijos dėl KGB, ir visi teisūs. Šaukčiau kaip prieš dešimtmetį, kad atleistume, kad apsikabintume, tačiau kam to kada nors rimtai reikėjo? Viskas jau seniai darda ant kitų bėgių. Tikra tiesa, kad galų gale yra tik ano režimo aukos. Dar nežinia kiek laiko. Evangelija pakartotų, kad Dievo Karalystė prisiartino, todėl, deja, įmanoma tik atsiversti.
Andrius Navickas: Trečias kartas nemeluoja?
„Atodangos“, „XXI amžius“ | 2006 m. balandžio 11 d.
Gyvename nuo skandalo iki skandalo. Pripratome prie dramatiškų scenų viešojoje erdvėje ir dažnas pasiilgome stabilesnio gyvenimo. Tačiau ar galime tikėtis tvarkos, stabilumo, teisingos visuomenės, jei neišsigydome politinės sistemos ligų? Apie politinio organizmo apsivalymo būtinybę, esminius pokyčius kalbame pastaruosius du dešimtmečius. Deja, dideli kalbų debesys paprastai neperauga į darbų liūtį. Tai gal neverta stebėtis, jog ta pati liga vėl ir vėl sugrįžta per skirtingus skandalus.
Šiame tekste tvirtinu, kad šiandien turime trečią patogią progą išgydyti mūsų politinę sistemą. Prieš tai buvusiomis nepasinaudojome. Regis, praleisime ir šią. Deja, kuo toliau, tuo apsivalymas bus sunkesnis ir reikalaus daugiau pastangų.
Desovietizacija: praleistas šansas
Atgimimo laikotarpis buvo sparčių ir radikalių pokyčių metas. Per labai trumpą laikotarpį beveik neatpažįstamai pasikeitė viešasis gyvenimas. Keitėsi ne tik valstybės ir politinių institucijų pavadinimai, bet ir politinis, ekonominis, kiti elitai. Vyko valstybės desovietizacija. Ji tęsėsi neilgai ir buvo toli gražu ne tokia nuosekli ir gili, kaip tuo metu atrodė. Tiesa, ekskomunistai grįžo, skelbdami šūkį, kad permainos per greitos, jog neteisėtai nubraukiami praeities pasiekimai. Tačiau šiandien galima tvirtai teigti, kad to meto permainas verta būtų kritikuoti ne dėl radikalumo, bet dėl chaotiškumo, kuris leido privatizacijai virsti „prichvatizacija“.
Posovietinis paradoksas – buvusi komunistinė nomenklatūra ne tik kritikavo reformas, bet ir labai gerai iš jų pelnėsi. Daug kalbėta apie nusiaubtas fermas, išdraskytas įmones, dėl turto susivaidijusius gimines. Jei kada bus paskelbta nuosekli ir gili studija apie pirmųjų reformų eigą, neabejoju, kad paaiškės, jog didžioji dalis naujai „iškeptų“ turtuolių priklausė ir buvusiai nomenklatūrai. Kita vertus, toli gražu ne visi „buvusieji“ kritikavo reformas. Netrūko „buvusiųjų“ ir Sąjūdyje. Iš dalies galima džiaugtis, kad daug žmonių politiškai „atsivertė“ ir norėjo įsitraukti į naujos valstybės kūrimą. Kita vertus, veikiausiai tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nesulaukėme radikalios desovietizacijos.
Kas galėtų paneigti, kad griežto liustracijos įstatymo Lietuvoje nebuvo priimta, nes tuomet jis turėtų būti taikomas ir nemažai daliai Sąjūdžio aktyvistų. Kita vertus, „buvusieji“ netrukus sulaukė sąjungininkų – sovietmečiu augusių jaunų žmonių, kuriems galva sukosi nuo atsivėrusių galimybių gausos, kurie buvo pasiryžę viskam, kad tik taptų elitu.
Stasys Lozoraitis neatsitiktinai buvo vadinamas „vilties Prezidentu“. Jo pralaimėjimas Prezidento rinkimuose kartu signalizavo apie desovietizacijos proceso paklydimą posovietinio cinizmo labirinte. Rezultatas – šiandien daugelyje valstybės institucijų dirba profesionalai, kurie dirbo panašų darbą ir sovietmečiu. Tad nieko nuostabaus, kai policininkai pareiškia, kad Atgimimo varikliu buvo kompleksuoti valkatos, o saugumiečiai nesupranta, kuo bloga buvo KGB. Desovietizacijos paviršutiniškumas nereiškia tolerancijos ar susipriešinimo vengimo – paprasčiausiai išmetėme į šiukšlių dėžę minų lauko žemėlapį, ir dabar praeities minos sproginėja mums po kojomis.
Sunkiausia nukauti drakoną, kuris gyvena mūsų širdyje
Antros didžiulės transformacijos nuojauta tvyrojo dėl prezidento Rolando Pakso veiksmų kilusio skandalo metu. Buvo konstatuota, kad politinis gyvenimas Lietuvoje prarado moralinį pamatą, valdžia į valstybę žvelgia tarsi į UAB‘ą ir galvoja apie savo naudą, bet ne viešąjį interesą. Konstatuota, kad politika virtusi viešųjų ryšių specialistų režisuojamu marionečių teatro spektakliu.
Nėra prasminga šiame komentare dar kartą kalbėti apie „paksogeito“ priežastis, eigą. Svarbiau priminti, kad į krūtinę tuomet mušėsi ir dabartinis opozicijos lyderis kartodamas „mea culpa“, ir kitų politinių partijų atstovai kartojo, jog būtinas apsivalymas, kad valdžia turėtų būti suvokiama kaip tarnystė žmonėms. Kalbėta ir apie tai, kad Lietuvoje daugėja valdžia ir demokratija nusivylusių žmonių, kurie neturi ko prarasti, išskyrus savo nuoskaudas.
Prezidentas buvo nušalintas, nepavyko ir jo remtai kandidatei į Prezidentus. Grėsmės tarsi išsisklaidė. Deja, kartu su politikų ryžtu keistis, atsisakyti „juodųjų buhalterijų“, ryžtu rūpintis valstybe, o ne įvaizdžiu.
Ar po šio skandalo politika Lietuvoje tapo vertybinė? Ar buvo įvykdytas unisonu išsakytas pažadas rūpintis kiekvienu žmogumi, o ne tik savimi ir bičiuliais? Ne. Kartais net susidaro įspūdis, jog dabartinis politinis elitas didžiausia R. Pakso nuodėme laiko tai, kad jis „įkliuvo“ ir nesugebėjo išsisukti. Tiesa, panašiai „įkliuvo“ ir A. Zuokas dėl „Rubicono“, A.Brazauskas dėl „Draugystės“ ar kitų keistų nuotykių, V. Uspaskichas dėl diplomo, kėdainietiškos baudžiavos etc. Tačiau pastarieji vyrukai vis dar laikosi įsikibę į valdžią. Visi jie tapšnoja mums per smegenis iš „kišeninėmis“ tapusių žiniasklaidos priemonių.
Beje, svarbu nepamiršti, kad būtent pilietinės organizacijos, o ne politikai buvo svarbiausias „paksogeito“ variklis. Mano įsitikinimu, būtent nuolat jaučiamas pilietinės iniciatyvos alsavimas į politikų nugaras labai prisidėjo, kad politikai paprasčiausiai nesurengė „strielkos“ ir neišsprendė nesutarimų „jaukiame uždarame rate“.
Ar po „paksogeito“ politikai pradėjo labiau pasitikėti vertybėmis nei viešaisiais ryšiais? Nustojo „pirkti“ straipsnius ar vaizdo reportažus žiniasklaidoje? Partijų finansinė veikla tapo skaidri kaip krištolas? Atsirado realių vertybinių perskyrų tarp partijų? Pradėjo didėti žmonių pasitikėjimas politinėmis institucijomis?
Nomenklatūrija ar Respublika?
Kotedžai Turniškėse, agresyvi urbanizacija rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose, Seimo narių ir kanceliarijos darbuotojų feodalinės privilegijos, gūdi valstybės institucijų tyla dėl atlyginimų vokeliuose – tai tik nedideli epizodai dramatiškos kovos, kuri vyksta šiandien. Tai kova tarp Nomenklatūrijos ir Respublikos. Po šios kovos turėtų paaiškėti, ar valstybė yra bendruomenė, ar kažkieno UAB‘as, paaiškėti, ar visi Lietuvoje lygūs prieš įstatymus.
Pastaruoju metu daug kalbama apie kovą su nomenklatūros privilegijomis, apie valdžios atsakomybę, apie tai, kad valdžia turėtų tarnauti žmonėms, pagaliau, apie skaidrumą valstybės institucijose. Tačiau ar šios kalbos paskatins valstybės apsivalymą? O gal tiek išsipurvinome, jog nebežinome, ką reiškia švara?
Štai buvę Prezidento patarėjai gūžčioja pečiais, nesuprasdami, kodėl jie neverti „gyventi geriau“ ir būtent Turniškėse. Regis, jie įtaria politinį sąmokslą. Nenuostabu. Juk jie puikiai žino, kad Lietuvoje nomenklatūrai galima kur kas daugiau nei kitiems. Tai kodėl apsivalymas turi prasidėti nuo jų? Kažkada panašiai pečiais gūžčiojo R. Paksas.
Keli parodomieji politiniai smūgiai Seimo kanceliarijai ar Turniškių skandalo dalyviams – dar ne apsivalymas. Prisiminkime, jog Seimo nariai neseniai nusprendė, kad jiems per sunku už savo išlaidas atsiskaityti kaip kitiems mirtingiesiems. Beje, ar tikrai padidėjęs Seimo narių padėjėjų korpusas pluša, tobulindamas įstatymų leidybą, o ne, pavyzdžiui, pavaduodamas viešųjų ryšių kompanijų atstovus ar partijų sekretoriatus? O kuris vyriausybės ir savivaldybių klerkams reikalavimas svarbesnis – profesionalumas ar lojalumas viršininkui?
Taip pat labai įtikinamai skamba kai kurių žurnalistų atviravimai, kiek politikai sumoka „vokeliuose“ už tai, kad išvystų save „Stiliaus“ viršelyje ar kokioje nors laidoje, kur yra netiesiogiai reklamuojami kaip prabangos „prekės“.
Tikėjimą permainomis mažina pirmiausia tai, jog, regis, dabartinė situacija yra patogi daugumai politikų, verslininkų, žurnalistų. Mielai matome krislą konkurento akyje, bet prie rąsto savojoje jau pripratome. Atsisakyti nomenklatūros – tai iš esmės pakeisti šiandien vyraujantį mąstymo būdą. Kas galėtų priversti atsisakyti dabartinės sistemos? Nebent įsisąmoninimas, jog valstybė ant nomenklatūros kojūkų bet kada gali nuvirsti, ir tuomet liksime prie suskilusios geldos, skaičiuodami gumbus ir keikdami savo likimą.
Kiekvienais metais politiniai skandalai vis labiau mutuoja ir jų herojai tampa atsparesni kritikai. Jei šiandien nepasirinksime teisingumo ir pilietinių teisių, tai rytoj veikiausiai niekas mūsų nebeklaus. Trisdešimt sidabrinių už laisvę jau bus atseikėti…