Po Europą klaidžioja referendumo šmėkla. Štai du naujausi pavyzdžiai: pernai kroatai referendumu nusprendė, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga, o šį rugsėjį Škotija referendume balsuos, ar tapti nepriklausoma. Pabandykime įsivaizduoti, kaip Lietuvoje Vyriausioji rinkimų komisija ar Konstitucinis Teismas vertintų siūlymus referendumu nuspręsti, kas yra šeima, ir svarstyti, pavyzdžiui, Žemaitijos nepriklausomybės klausimą. Ar kas abejoja, kad pirmasis sumanymas būtų paskelbtas prieštaraujančiu Europos teisei, o antrasis – Lietuvos Konstitucijai? Sumanytojai būtų viešai paskelbti tautos apgaudinėtojais ir „gazpromo agentais“. Kaip gerai, kad mūsų viešų prasivardžiavimų svetimšaliai nesupranta, nes juos logiškai pratęsę iki galo turėtume viešai atsiprašyti Didžiosios Britanijos premjero. Siekiantis iki 2017 m. surengti referendumą dėl britų narystės Europos Sąjungoje Davidas Cameronas, vadovaujantis lietuviška logika, yra tikrų tikriausias Kremliaus agentas, o įtempti Londono ir Maskvos santykiai tėra tik dūmų uždanga…
Girdėjau, kad neseniai buvo surengta teisininkų diskusija – ar gali Konstitucijos pataisos prieštarauti Konstitucijai? Kiek suprantu, į klausimą buvo atsakyta teigiamai ir padaryta logiška išvada – tokioms pataisoms būtina užkirsti kelią. Gaila, kad niekas nebando surengti diskusijos – ar gali Konstitucinio Teismo nutarimai prieštarauti Konstitucijai? Ir ką tada daryti su Konstituciniu Teismu?
Referendumu galima spręsti bet kokį klausimą, jeigu tik atsiras pakankamai žmonių, kurie mano, kad toks klausimas iš tikrųjų svarbus. Vienintelis būdas, kaip išvengti referendumų – politikams patiems laiku spręsti tautai rūpimas problemas. Todėl žemės referendumo iniciatyva šiandien rodo tik viena – politikai neįvykdė savo pareigos, per Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį nesukūrė tinkamos sistemos, kaip būtų tvarkoma žemė ir jos nuosavybės klausimai. Už tokį aplaidumą privalu atsakyti. Referendumas – pasitikėjimo visu Lietuvos elitu klausimas, todėl jo taip ir stengiamasi išvengti.
Kitas dalykas – kas būtų, jeigu referendumu tauta pasisakytų prieš žemės pardavimą svetimšaliams. Pirmiausia tai nebūtų jokia tragedija, joks konfliktas su Europos Sąjunga ir jos teise. Nedera pamiršti, kad mes patys esame Europos Sąjunga ir galbūt pirmieji iškeltume eurobiurokratams nemalonų, tačiau ne tik mums patiems rūpimą žemės pardavimo svetimšaliams klausimą. Turėtų prasidėti derybos, gal sulauktume daugelio šalių palaikymo. Jeigu ne – parengtume mechanizmą, kaip sutvarkyti žemės pardavimo klausimus taip, kad Lietuvos piliečiai jaustųsi saugiai, o tuo pačiu būtų garantuotos visų ES gyventojų teisės. Įstatymai negali būti nuleidžiami iš viršaus, jie gimsta tautos ir jos papročių gelmėse.
Blogiausia, ko dabar gali griebtis politikai – ir kairieji, ir dešinieji – gąsdinti žmones, viešai meluoti ir taip bandyti paslėpti savo atsakomybę už neveiklumą. Jau pasigirsta balsų – jeigu referendume nubalsuosime „neteisingai“, reikės grąžinti Europos Sąjungos paramą… Ne taip seniai jau panašiai gąsdinta. Pamenat Žygaičius – jeigu neleisite darkyti žemės, atimsim ES paramą. Kur nuėjome?
Referendumo organizatorius su žemėmis maišantys vis stebisi: kodėl jų šventa žemelė nepraryja, ko jie skradžiai į žemę neprasmenga. Jeigu jie įgyvendins savo „kėslus“, kaip žemę pardavę turėsime kraustytis iš tos Europos. Tuomet jau ir žemės druskos nuo žemės dulkių bei kirmėlių nebeatskirsime. Geriausia būtų žemėmis užberti tą referendumą, tegul žemės vabalėliai sau žeminasi ir žemelę uosto, o mes žemės taukais aptekę, kojomis žemės neliesdami į pažadėtąją žemę keliausime. Tik tegul tie visi žemrausiai basa koja ant žemės nebestoja…
Politikai, kurie bijo tautos ir jos nuomonės, kuria valstybę, kurioje gera gyventi tik jiems patiems. Įdėmiai įsiskaitykime į baigiamąsias Lietuvos Konstitucijos nuostatas. Referendumu galima pakeisti bet kurį Konstitucijos straipsnį, Seimas tokių galių neturi.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.