Lietuvos politinis peizažas šiandien toks sujauktas, kad jame labai nepaprasta atskirti, kas kairėj, kas dešinėj, kas pozicijoj, kas opozicijoj, kas sisteminiai, o kas ir ne? O ir koks peizažėlis tarp tų pačių nesistemininkų?
Nedaug žinių mus pasiekia iš tų nesistemininkų stovyklų. Nežinia kodėl: ar kad didžioji žiniasklaida, tarnaudama banginiams, o ne „politiniams mikrobams“ (N.Puteikio nukaltas terminas mažosioms partijoms apibūdinti), neįsileidžia į didžiųjų ponų klubą, ar kad patys apie save ne aiškiai artikuliuotai ištaria, o tyliai tarpu savęs kužda vis laukdami, kada bus jau per vėlu ir prasižioti?
Tiesa yra ir keletas išimčių. Pavyzdžiui, Naglis Puteikis labai dažnas svečias viešajame eteryje – tiek pramoginėse laidose, tiek ir didžiuosiuose žinių portaluose, tačiau jo politiniai viražai sunkiai nuspėjami ir dažnai glumina net labiausiai „nesisteminius“.
Nesistemininkų ankstesnės pastangos jungtis į didesnius politinius darinius, užgriuvus rinkimams, paprastai baigdavosi eiliniu politiniu fiasko. Priežasčių aibės – nuskęstume besiaiškindami, bet mėginti pamatyti, kas už tos širmos „nesistemininkai“ dedasi yra būtina, jei keliame klausimą, koks yra Lietuvos politinis peizažas ir ar bręsta kokia daigi sėkla po politine Lietuvos velėna.
Diskusijai šia tema pastūmėja ir Žinių radijo laida „Ką renkiesi?“, kurioje Darius Kuolys, pristatydamas „Lietuvos sąrašo“ partiją, kalba ir apie tai, kas vyksta už didžiosios politikos vartų.
Pateikiame radijo laidos ištraukos išrašą:
Tomas Dapkus: Pone Kuoly, Jūs buvot vienas iš Naglio Puteikio rėmėjų, štabo vadovu net galima pavadinti, prezidento rinkimuose, ir Puteikis tikrai pasirodė geriau, nei daug kas tikėjosi ir galbūt net prisidėjo prie antrojo turo buvimo rinkimuose. Kodėl dabar jūsų keliai tarsi išsiskyrė, nes mes skaitom, kad ponas Puteikis eina su kita politine partija?
Darius Kuolys: Taip, iš tikrųjų Naglis Puteikis buvo vienas iš „Lietuvos sąrašo“ kūrėjų, mes kūrėm tokią pilietinę platformą, kuri galėtų telkt, padėt ir intelektualams sugrįžti prie valstybės reikalų, nes jie nusišalino nuo Sąjūdžio laikų, taip pat užmegzt ryšį su ta visuomenės dalimi, kuri jaučiasi šiandien ignoruojama, nustumta į paraštę. Panašiai elgėsi, beje, „Solidarumo“ intelektualai ir Lechas Valensa, kai intelektualai pajuto poreikį užmegzt ryšį su nustumta visuomene ir apsupt komunistų partiją iš kairės. Ir jiems tai pavyko.
Tai šiuo atveju „Lietuvos sąrašas“ kūrė programą Nagliui Puteikiui, ir mes iš tikrųjų daug investavom į tam tikras idėjas, kad jos būtų išskleistos, ir matėm, kad visuomenė, beveik 10 nuošimčių, toms idėjoms pritarė, nors Naglis Puteikis iki tol nebuvo labai ryškus politikas. Šiuo metu jo pasirinkimas yra kitas, mes jį gerbiam, nors man asmeniškai…
Aurimas Perednis: Kas įvyko, koks juodas katinas perbėgo?
Darius Kuolys: Čia ne juodas katinas, matot, „Lietuvos sąrašas“ yra laisvų žmonių, laisvų piliečių bendrija. Mes nesam gelbėtojai ir nesam vieno vado bendrija. Tai man šiuo atveju truputį keistai atrodo, truputį gaila, kad mes vėl žaidžiam vieno vado, vieno gelbėtojo žaidimus Lietuvoj, nesuprasdami, kad Lietuva yra stipri kaip komanda ir jeigu mes norim stiprios valstybės, stiprios savo visuomenės, mes turim telkt stiprią komandą.
Tai šiuo atveju Naglis Puteikis pasirinko politinę partiją, kuri ieško, kaip kažkada ieškojo liberalai Rolando Pakso, kaip šiandien ieško ponas Karbauskis pono Skvernelio – pasirinko irgi tokią partiją, kuri ieško vado. Tai toks pasirinkimas gerbtinas, bet aš manau, kad tai yra blogai, nes jeigu būtų tas savivaldybės potencialas, visuomenės potencialas, kai Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje atėjo pilietinė visuomenė ir vis dėlto gerokai pastūmė tradicines partijas, kurios buvo ir pakankamai korumpuotos… jeigu būtų tas potencialas toliau bendradarbiavęs, ir šiandien būtų Povilas Urbšys, Naglis Puteikis susėdę prie bendro stalo su ponu Grigaravičium, ponu Visocku iš Šiaulių, tai šita banga, tokio pilietinio proveržio, būtų labai stipri.“
Taigi, kyla klausimas, kodėl jau metų metus tiems „nesisteminiams“ nepavyksta bendros platformos sukurti, kai dainininkui Marijonui Mikutavičiui pakanka pirštu bakstelėti į kalafijorą, ir ta platforma kaip mat susikuria ir turi šansų apeiti sistemininkus ne vien „iš kairės“, o aplink – kaip kalofijoro žiedą iš visų pusių apeina lapai?
Gal ta „nesistemininkų“ politika daroma pagal tuos pačius modelius kaip ir sistemininkų, gal todėl toks mažas jai ir visuomenės dėmesys ir patrauklumas? Gal todėl ir nepavyksta net pradėti apeidinėti? Nei iš kairės, nei iš dešinės?