Diskusija: Šeimos metai, Sinodo pamokos ir artėjantis „Šeimadienis“

Bernardinai.lt

Vilniaus arkivyskupijoje Šeimos metų kulminacija turėtų tapti šeimos festivalis, pavadintas „Šeimadieniu“, kuris vyks Litexpo parodų rūmuose 2015 m. sausio 10 d. Apie šį festivalį, Šeimos metus ir apie tai, kaip Bažnyčia atsigręžia, o galbūt kartais neatsigręžia į šeimą, lapkričio 9 d. Mažosios studijos laidoje „Kultūra ir religija“ kun. Arūnas Peškaitis kalbėjosi su Šeimos instituto vadove Jolanta Ramoniene, kuri yra ir šeimos festivalio projekto vadovė, bei VU docente, sociologe ir antropologe, tiriančia šeimos tikrovę, Irena Egle Laumenskaite.

Egle, ką mums, visai Bažnyčiai reiškia pasibaigęs Sinodas šeimos klausimais? Nors įvyko dar tik pirmoji Sinodo dalis ir jis tęsis po metų, tačiau buvo priimti tam tikri dokumentai. Ką jis davė mums ir mūsų galvojimui apie šeimą, mūsų laikysenai jos atžvilgiu?

Pirmiausia, man atrodo, kad jis pakvietė mus galvoti apie šeimą. Mes gyvename šeimose ir apie jas šiek tiek paskaitome, tačiau pati Sinodo eiga ir netgi, sakyčiau, popiežiaus provokacija, pradėta per Kardinolų konsistoriją vasario mėnesį, jau žadėjo, kad Sinodas bus tikras tikrąja šio žodžio reikšme: tai yra ėjimas drauge. Popiežius pasakė, kad šis sinodas nėra diskusijų forumas, pareiškiant savo teologinį išmanymą, o bendra kelionė, kurioje kartu augama ir ieškoma sprendimų.

Tokio susidomėjimo, koks buvo parodytas šiam Sinodui, neatsimenu kito Sinodo atveju, nes klausimai yra labai aktualūs. Kitas dalykas, ir galbūt tai buvo sąmoningas pasirinkimas, Sinodas pradėjo nuo laiko ženklų skaitymo. Ne nuo Bažnyčia pozicijos dėstymo, o nuo laiko ženklų. Tie ženklai pasirodė labai dramatiški. Žinome, kad tai nėra vien šeimų irimo klausimas, tai yra ir nesantuokinis gyvenimas, ir netgi lytinė tapatybė. Dėl to pradžioje buvo skiriamas didelis dėmesys laiko ženklams, kas inspiravo ir Sinodo pirmosios dalies tarpinį dokumentą, kuris, sakykime, pasirodė provokuojantis Bažnyčiai ir vėliau sukėlė stiprią teologinės Bažnyčios dalies reakciją, bet kartu ir daug judėjimo bei svarstymų pasaulyje. Žinoma, netrūko neteisingų interpretacijų pasaulietinėje spaudoje, tačiau svarstymai buvo išties gyvi.

Svarbu tai, kad paskelbtas Sinodo baigiamasis dokumentas yra galutinis dabar, bet paskutinį žodį tars popiežius, po to, kai visus ateinančius metus Bažnyčia šiuos klausimus toliau svarstys.

Ar Sinodas tęsis, ar tai bus visai kitas Sinodas?

Tai bus antroji dalis. Manau, svarbu, kad pagaliau Bažnyčiai duoti metai, užsukus laikrodžio spyruoklę, iš tikro svarstyti, nes popiežiui labai rūpi, kad Bažnyčia sielovadiškai atsigręžtų į pasaulį, užuot buvusi kažkokių tiesų saugotoja. Žinoma, jos nekvestionuojamos, bet jos yra neatpažįstamos. Pastoracija reikalinga tam, kad žmonės atpažintų Bažnyčios tiesas savo gyvenime, kad jos prabiltų į žmones, kad jie suprastų, į ką Bažnyčia juos veda, o ne tiesiog vyktų kažkokia indoktrinacija.

Manau, jog ir Lietuvos kontekste, nors Lietuvoje ir baigėsi Šeimos metai. Labai džiaugiuosi, kad šie metai dėl sinodo perskyrimo į dvi dalis pasaulyje jie bus praktiškai Šeimos metų tąsa, gal ir mums duos šansą pradėti pastoracinius Šeimos metus.

Jolanta, Šeimos metai Lietuvoje oficialiai baigėsi, o pasaulyje jie tęsiasi su visa jėga, išsiplečia į dvejus metus. Kaip Jums asmeniškai, Jūsų šeimai ar pažįstamoms šeimoms, jų gyvenimui prasitarnavo šių Šeimos metų programa? Sustiprino ryšius ar davė dar ką nors?

Manyčiau, kad šie metai turėtų prasitęsti ne dar į vienus, bet į visus tolesnius metus. Šeimos metus išgyvenu kaip impulsą, progą pradėti žvelgti į šeimą, jos realybę ir kuo mažiau kalbėti, bet daugiau veikti. Mes patys buvome viena iš tų kelių šeimų, kuri, paskelbus Šeimos metus, rašėme laišką ganytojams atsiliepdami į jų laišką šeimoms. Kalbėjome apie realybę, kurioje gyvename, įvardydami ir tai, kur mums reikėtų pagalbos, ką mes patys galime nuveikti, pasidžiaugdami ir tuo, kas buvo gero.

Žvelgdama į visų metų įvykius, galiu tik pasidžiaugti vykusiomis iniciatyvomis. Mums, aktyviau veikiantiems visuomenėje, tai buvo šioks toks pastiprinimas – galėjome pasiremti faktu, kad šie metai yra Šeimos metai, tad lyg ir galėjome prašyti kažko daugiau. Svarbiausia, jog nesustotume ties tuo. Kaip pradžioje būgštavome, kad nebūtų sustota ties renginiais, vienkartiniais įvykiais, bet būtų susitelkta į tai, kas ugdo šeimą ir padeda jos kasdienybėje, dabar norėtųsi, kad mes patys, mes – šeimos, nesustotume.

Labai svarbi pagalba pačioms šeimoms susitelkti, bendrauti vienoms su kitomis. Nes mūsų stiprybė ir yra pamatyti, kad ir kitas taip gyvena, turi panašių rūpesčių, ieško savo būdų juos įveikti. Toks pasidalijimas labai padeda. O jei dar pridedi palydėjimą, Šventojo Rašto skaitymą, maldą – visa tai įgauna visai kitą pagreitį, suteikia savotiškus sparnus veiklai.

Minėjote, jog nesinori, kad tai taptų vienkartinių renginių, proginių susitikimų metais. Nežinau, kaip nutiko, tačiau tie metai iš dalies buvo gausūs tokių renginių, o metų pabaiga bus pažymima Šeimos festivaliu LITEXPO rūmuose. Jūs esate organizacinio komiteto pirmininkė. Ką norima tuo rengiu pasakyti? Kaip jis suskamba Šeimos metų ir Sinodo kontekste?

Visi, kurie prisidedame prie organizavimo, kalbame apie procesą: ne apie vienkartinį renginį, bet procesą, kuris vyksta jau nuo vasaros, o ypač suaktyvėjo rudenį. Apie tai, kad atsigręžiama į bendruomenes, į parapijas, vyksta pokalbiai, diskusijos – pasirengimas. Nėra taip, kad kažkas suorganizuoja renginį iš viršaus ir nuleidžia į Litexpo, įtraukiami patys žmonės. Gal vienas iš tikslų ir yra paskatinti aktyviuosius katalikus prisidėti prie renginio, o tai yra kaip pakvietimo forma tiems, kurie laiko save katalikais. Pripažinkime, mes jų turime daug, dauguma žmonių save laiko katalikais, statistika tai pažymi, bet realiai kasdieniame parapijų gyvenime jie nedalyvauja. Svarstydami, kaip būtų galima juos pakviesti, – kiekviena parapija turi savo renginių, bet arkivyskupijos mastu apsistojome ties Šeimos festivalio formatu – kviečiame visus, kam rūpi šeima, į Šeimos dieną.

O šeimos žinią skleidžiam tokią, kad laikas šeimai savaime neatsiranda. Šeimadienis – įrašas kalendoriuje – turi būti valingas, laikas šeimai, prasmingas laikas, kurį turiu skirti sąmoningai. Paprastai, kaip atskleidžia tyrimai, pašnekesiai šeimoje yra vien apie tai, kas yra paviršiuje. Mes labai retai nusileidžiame iki to, kuo mes išties gyvename, vienas kitą sunkiai įsileidžiame į savo širdis. Norėtume tomis temomis, kurias gvildensime festivalio pranešimuose, paskatinti, kad šeimos nariai atsigręžtų vienas į kitą, pamąstytų apie save kaip apie moterį ir apie vyrą, kaip apie sutuoktinius, apie tai, kaip gyvena šeimos. Iškelsime gal ir tą patį klausimą, kurį kelia ir popiežius Pranciškus: o kaip su džiaugsmu jūsų šeimose? Ar džiaugsmo jūsų šeimose netrūksta? Paprastai dažniau išgirsi, kad šeima yra tarnystės, pasiaukojimo, iš esmės savęs praradimo vieta, o kur nors kitur galima jau ir džiaugtis. Festivalyje raginsime džiaugtis tuo, ką turime, džiaugtis mūsų vyskupija. Manau pagrindinis dalykas bus tai, į ką įtraukiame ir parapijų žmones, ir gausybes tarnysčių, kurios yra Bažnyčioje – tai ekspo, arba, paprasčiau sakant, gyvosios Bažnyčios pristatymas per tarnystes. Kad žmonės galėtų ateiti ir pamatyti, atrasti, kas vyksta Bažnyčioje.

Egle, kaip Jūs galvojate ne tiek apie šį festivalį, bet ir apie visus Šeimos metus, – kaip jie praėjo Lietuvoje?


Ekumeninių Šeimos metų memorandumo pasirašymas Evgenios Levin nuotrauka

Jeigu aš taip kritiškai žiūrėjau, kaip praėjo Tikėjimo metai, dar rimtesnė kritika skirta Šeimos metams. Ir galiu pasakyti, kodėl. Šeima yra kur kas apibrėžtesnis dalykas negu tikėjimas, yra labai reali mažoji bendruomenė su labai realiais santykiais, realiomis problemomis, o pagalba iš Bažnyčios pusės beveik nebuvo suteikta. Na taip, šeimos tarpusavyje susitinka, bet pastoracija šeimai yra labai praktinis dalykas, tai galėjo būti programos kiekvienoje parapijoje, kur tikrai būtų sukviečiamos realios šeimos ir kalbama, padedama joms atsigręžti į tą gyvenimo tikrovę, kuri slegia ir nuo kurios jie bėga į ūkį, į parodas, dabar į Expo, kur tik norite… Jie nežino, kaip prisiliesti prie tų problemų.

Galiausiai, kas buvo išsakyta ir Sinode, kad šalia Dievo malonės, kuri veikia ir padeda šeimai, svarbiausia yra žmonių tarpusavio dialogas. Žmonės nesikalba apie šeimos problemas. Šitam dalykui mes negalim pakviesti Expo lygiu. Renginys vyks daugelyje patalpų, tai bus savotiška mugė. Joje nieko apibrėžto nenusipirksi. Ateisi, pažiūrėsi, gal pateksi kur nors, kas tavo ausį užkabins, bet šeima yra tokia konkretybė, su kuria reikia dirbti čia pat. Aš nemačiau rimtų programų parapijose, nemačiau, kad būtų tikrai metamos pajėgos dirbti su parapijoje esančiomis šeimomis. Mano supratimu, tai yra didžiausias nuostolis – tai, kas nepadaryta Šeimos metams, kai šeima yra tokia apčiuopiama tikrovė.

Todėl aš turiu viltį, kad neskelbs Lietuvos vyskupai kokių nors kitų metų. Pasaulio mastu yra prasidėjęs Šeimos sinodas, kuris tęsis dabar kreipiantis į Bažnyčią, kad Bažnyčia pati iškeltų klausimus, ji pati judėtų, ir vyskupai galėtų antrame sustikime toliau tikrai priimti pastoracinius sprendimus arba patvirtinti pasiteisinusius. Mano galva, jeigu mes atsiliepsime į šį Sinodo kvietimą ir priartėsim prie šeimos, ne kviesime parapijas ir žmones į tam tikrą šou, bet priartėsime prie šeimos konkrečiose parapijose, tai Šeimos metai bus vaisingi.

Jolanta, girdėjote gana kritinę poziciją. Aš pats prieš kurį laiką girdėjau Jus kalbant apie renginį, kad jis turėtų būti kreipiamas į šeimas, kurios retai apsilanko bažnyčioje, ir svarstant, ką Bažnyčia galėtų duoti šeimai. Ar koncepcija šiek tiek pasikeitė?

Žinoma, kai nesinori ko nors daryti, visada randama pasiaiškinimų. Galima žiūrėti, kad tai labai religinis renginys, o aš esu girdėjusi, kaip tas pats pristatymas buvo įvertintas priešingai: „Jūs apskritai pabėgate, nėra jokios evangelizacijos, labai pasaulietiškai viską darote…“ Išties tai kvietimas žmonėms ateiti. Tiems, kurie, kaip minėjau, yra proginiai katalikai, ir pamatyti, kas realiai vyksta Bažnyčioje. Tai savotiškas iššūkis. Didžiausias iššūkis yra tai, kas bus pasiūlyta vėliau. Jei bandytume apsiriboti tuo vieninteliu renginiu, jis neturėtų prasmės.

O kas bus pasiūlyta vėliau?

Bus pasiūlyta, tai, kas jau vyksta Bažnyčioje, ir iš lėto, iš lėto vyksta judėjimas parapijose. Jas lankome, susitinkame, pasiūlome programas, susitinkame su šeimomis, su klebonais. Aišku, būtų labai smagu, kad po pirmo karto visi užsidegtų, visi norėtų, iškart susitelktų ir dirbtų. Išties tai labai lėtas, nuoseklus darbas.


Eisena: Šeima – gyvybės lopšys. Evgenios Levin nuotrauka

Mes tikėjomės, jog pavyks pajudinti visas parapijas. Deja, dabar matome, kad jeigu bus įmanoma iš karto su kokia 20 parapijų aktyviau veikti, tau jau puiku! Tad ir kalbame apie tęsinį, programų plėtojimą, apie tai, kad kartu padrąsinsime ir pasidžiaugsime su tais, kurie jau veikia, savanoriauja su tomis šeimomis, pagelbėja ir Šeimos centro programose, nes ypač svarbu, kai šeimos viena su kita kalbasi ir apie tai, kaip jos veikia parapijoje.

Kitas dalykas pristatyti visas kitas tarnystes, kur veikia patys žmonės, ir pabandyti pakviesti. Tai irgi savotiškas testas, kiek išties Bažnyčia yra atvira – kiek esame atviri savo parapijose, bendruomenėse. Pavyzdžiui, mes esame Šv. Juozapo šeimų bendruomenė ir taip pat išgyvenome tokį etapą, kai buvome užsidarę, nustoję augti. Tada tenka išdrįsti atsiverti, įsileisti naujo vėjo, naujo kraujo.

Tas pat yra pokalbiuose su klebonais. Tai bus iššūkis. O ką darysite? Jums yra siūlomas pasiruošimas, programos, kaip jūs galėtumėte padėti šeimoms, ir jeigu po tos sausio 10-osios ateis šeimos, ar jūs priimsite, pakviesite? Kaip pakviesite, ką pasiūlysite? Manau, visko bus – ir labai sėkmingų variantų, bus ir degimų.

Kalbant apie paramą, dažnai susiduriame su rėmėjais, kurie sako, kad neremia religinių bendruomenių. Tačiau renginio nauda visuomenei yra natūraliai apčiuopiama, jeigu kalbame apie katalikus, kurių yra 80%, mes juos kviečiame, norime padėti sustiprinti. Kokia šeima yra reikalinga? Kokia šeima gali būti mūsų visuomenės pagrindas? Tada, kai ji yra stipri, aktyvi, kai yra sąmoninga ir atsakinga. Į tą pusę norim keliauti. Tik, aišku, po šio renginio ji netaps tokia, bet renginys tai gali inspiruoti, ir ta linkme judame tie, kurie prisidedame prie organizavimo.

Kalbant apie atvirumą, popiežius labai drąsiai kalbėjo ir apie šeimas, kurios nėra susituokusios Bažnyčioje, arba yra susituokusios antrą kartą, arba gyvena kartu, taip pat ir apie vienos lyties asmenis, kuriems sakoma, kad Bažnyčia yra gailestingumo, o ne pasmerkimo vieta. Pasaulietinė spauda apie tai daugiausia rašė ir fiksavo kaip kažkokią sensaciją, kas, mano galva, tiesiog yra autentiška krikščioniška laikysena. Egle, Jūsų nuomone, ką reiškia Bažnyčios atvirumas šeimai?

Manyčiau, kad pirmiausia tai reiškia realų rūpinimąsi tais, kurie turi šeimos problemų, ir realų kvietimą tų šeimų, kurios sėkmingai gyvena, kad jos prisidėtų prie tų kitų, sunkumus patiriančių šeimų problemų sprendimo. Manau, kad tai yra atvirumas. Mano galva, tokia programa, kaip buvusi Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo parapijoje „Šeima šeimai“ buvo tikras džiaugsmas ir atradimas toms abiem šeimoms, – ir tai, kuri ėjo padėti, ir tai, kuri gavo pagalbą. Manau, kad tas atvirumas yra, Bažnyčios išėjimas į gatves, o ne pakvietimas į renginį.


Šiluvos atlaidai. Šeimų diena. kaunoarkivyskupija.lt

Aš labai rezervuotai žiūriu į tai, kad proginiai katalikai, kurie ateina tik į šventes du kartus per metus kaip į renginį, kad jie kitaip elgsis po šito expo. Jie ateis kaip į mugę, kaip į renginį, pasižiūrės, pasidairys ir tikrai paskui į bažnyčią daugiau nevaikščios. Nes nėra asmeniškai pakviečiami. Asmeniškai nepakalbinami. Didžiausia pagalba žmogui yra tai, kad Bažnyčia pasilenkia iki jo gyvenimo ir kviečia jį į Dievo gailestingumą, o ne parodo, kaip mes gražiai veikiame, kiek tarnysčių turime.

Kaip vis dėlto šis festivalis galėtų pasilenkti prie žmogaus? Klausimas tikrai yra labai rimtas. Juk proginis katalikas ir yra tas katalikas, kuris tam tikromis progomis ateina į tam tikrą renginį.

Išties visa tai turime minty ir savo veikloje, ir savo darbuose. Expo tikslas nėra pasirodyti, prisistatyti, kokie mes nuostabūs, jūs žiūrėkite į mus. Greičiau tai būdas parodyti, jog galima daryti, ką mes darome. Visi, kurie yra pakviesti dalyvauti toje expo – visos tarnystės, bendruomenės ir mūsų pastoraciniai centrai – yra pakviesti būtent prisiliesti prie to ateinančio žmogaus, jį kviesti, domėtis juo.

Kiek tai pavyks? Bent jau mums patiems, tiems aktyviems katalikams, kurie kažką organizuojame dėl kitų irgi labai svarbu suvokti, jog ateiname dėl tų žmonių, o ne parodyti save. Kiek pavyks prakalbinti, bus matyti. Tikrai drąsu tikėtis, kad, priskaičiuojant vaikus, sukviesime 10 tūkstančių žmonių. Gal neprakalbinsime 5 tūkstančių, gal mažesnę dalį. Į pokalbius su ateinančiaisiais įtrauksime ir vienuoles, vienuolius, kunigus. Sakyti, kad visiškai to nebus, būtų tikrai per drąsu, sakyti, jog tikrai visus asmeniškai pakalbinsime, irgi būtų per drąsu. Manau, kad bus bandymas ir graži proga.

Man svarbu ir tai, kad daugybė žmonių, kurie prisideda, savanoriauja ir dar savanoriaus, išgirs žinutę, jog turime atsigręžti į tą, kuris ateina, kuris ieško, pasidomėti, ko jis ieško, ir mokysimės, kaip reikėtų pasidomėti. Turbūt mes neturime tos puikios dovanos prakalbinti žmogų iš karto, nepaklausi juk iškart, kaip tau sekasi ir kuo tu šią akimirką gyveni – reikia rasti subtilių priėjimo būdų. Kiek tam pasitarnaus šis festivalis, pamatysime.

Parengė S. Ž.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
28 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
VaidasVDS

Įdomiausia yra tai, kad šeima yra visų pirma visuomeninis institutas, o ne religinis. Šeima yra labai svarbi ne tik visuomenės vystymuisi, bet ir religiniam vystymuisi bei plėtojimui, nes šeimoje susiduria dvi priešingos lytys ir jos mokosi kartu bendradarbiauti ir savo pavyzdžiu auklėti vaikus. Tai yra visos normalios visuomenės pagrindas, o kartu turėtų būti ir religinio bendravimo pagrindu. Norint katalikams kažką pamokslauti apie šeimas, reikėtų jiems kokiu nors būdu panaikinti vieną iš savo visų laikų kvailiausių draudimų, paremtą asmeniniu Pauliaus požiūriu – draudimą tuoktis kunigams. Jėzus tokios nesąmonės niekada nemokė, jo apaštalai turėjo šeimas, su kuriomis nugyveno savo gyvenimus, o štai apaštalas Petras kartu su savo žmona žuvo už krikščionišką tikėjimą. Būtent ties šia klaida klupinėja daugybė katalikų kunigų, tiek darydami… Skaityti daugiau »

Antanas

Šį kartą klausimus Eglei palikime nuošalyje, o pasiklausykime pačių Sinodo dalyvių nuomonės apie ŠEIMOS SINODĄ.Kardinolas ERDO iš buvusio komunistinio Budapešto turėjo vadovauti Sinodo diskusijai ir susintetinti jos rezultatus. Pasirodęs jo pranešimas sukėlė audrą visoje Bažnyčioje, ne buvo „tendencingas, iškraipytas; neperteikė sinodo tėvų nuomonės”-sakė kardinolas PELLL iš Australijos. „Nepasiduodame pasaulietinių sluoksnių lūkesčiams, nepuolame ant žemės. Neturime ketinimų sekti radikalių sprendimų, kurie daromi visose krikščioniškose denominacijose ar ir katalikų tarpe vienoje, dvejose šalyse, kad paskui prarastume savo veikimo lauką”. „Ko labiausiai trūko-tai paremto Šv. Rašto mokymo”, esminis trūkumas-tai jungties su Bažnyčios tradicija nebūvimas, tame ir su pal. Pauliaus VI, Šv.Jono-Pauliaus II ir pop. Benedikto XVI mokymu apie šeimą”. „Katalikybės gyvastingumo paslaptis glūdi jos ištikimybėje Kristaus mokslui ir Bažnyčios tradicijai”. „Kai visuomenė juda… Skaityti daugiau »

Vargšas Letas Vaidui VDS

Vaidai, jei nenorite viešai apsijuokti, patariu Jums nebeskelbti savo urantinio tikėjimo, nes dar demonstruojate visišką nemokšiškumą žinomuose dalykuose. Ką reiškia Jūsų sakinys „asmeninis Pauliaus požiūris -draudimas tuoktis kunigams”? Turbūt laikote save išmintingesniu už Paulių? Priešingai, štai ką rašo Paulius: „vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs” (1 Tim 3, 2). Taigi Paulius niekur nepasisako už celibatą (kuris įsigali viso labo tik XI a., bet ir tai tik Vakaruose), užtat Pats JHS iškelia mergystę, kaip dorybę: „yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės” (Mt 19, 12). Tačiau Pauliaus žodis apie vyskupą kitaip skamba graikiškame originale: dei oun episkopon anēpileptyon einai, mias gynaikos andra… Skaityti daugiau »

Letas P.: ar Bažnyčia - "pasmerkimo vieta"

Kas „laiko save katalikais”? Nuo maždaug II amžiaus katalikais vadino save tie, kurie atsiribojo nuo tikėjimo interpretacijų, prieštaraujančių visuotinai (graikiškai „katholikos”) priimto tikėjimo, t.y. nuo pirmųjų ir tolesniųjų erezijų. Ta prasme „katalikas” yra visuotinio tikėjimo KRIKŠČIONIS, kitaip – tikras krikščionis. Daugelis turbūt nežino, kad visi pravoslavai vadina save katalikais (rus. „kafoličeskaja cerkovj”). Trumpai iš angliškos Vikipedijos: Pirmąkart žodį „katalikas” pavartojo Antiochijos (dabartinėje Turkijoje) vyskupas Ignotas (107 m.): „Kur JHS Kristus, ten katalikiška Bažnyčia”. 380 m. imperatorius Teodosijus I paskelbė, kad katalikikiška esanti Romos Popiežiaus Damaso I ir Antiochijios Popiežiaus Petro krikščionybė. Ilgainiui pirminių penkių patriarchinių (popiežiškų) sostų Romoje, Antiochijoje, Aleksandrijoje, Konstantinopolyje ir Jeruzalėje sąvoka Vakaruose buvo susiaurinta iki trijų pirmųjų. Romos katalikų tradicija neigia, neva Visuotinė (gr. katholikē) Bažnyčia būtų… Skaityti daugiau »

Kritikas Pikčiurna

Labai reikšmingi žodžiai: „…popiežiui labai rūpi, kad Bažnyčia sielovadiškai atsigręžtų į pasaulį, užuot buvusi kažkokių tiesų saugotoja.”
Tačiau, kaip žinome nei žmogus, nei visuomenė nėra nenuodėmingi, nuo to kaip ir kuria veido puse Bažnyčia atsisuks į visuomenę, priklausys ar pati Bažnyčia netaps labiau nuodėminga…
Reiktų nepamiršti ir kitų religijų bei bendruomenių požiūrių į šių dienų nuodėmes bei laiko ženklus. Nuo to priklausys ir kuris tikėjimas įgaus tęstinumą ir pratęs savo gyvenimą bei mokymą.

Kritikas Pikčiurna

P.S.
Evoliucija neatleidžia klaidų bei silpnybių…

Letas Palmaitis dėl Kritiko Pikčiurnos

Kalbama apie darvinišką evoliuciją, kuri pati neva neatleidžia klaidų ir silpnybių („silpnybės” aiškia „neša” į nacių übermenschų teorijas). Dėl darviniškos durnystės patariu žr. messianic.lhosting.info/evolL.htm
Kad nei visuomenė, nei žmogus nėra nuodėmingi, „žino” tik ateistai, bolševikiniai ir kiti materialistai ir pan., su kuriais nėra BENDRO PAMATO diskutuoti (jie padiskutuos tarp savęs pekloje).
O kad „reikia nepamiršti kitų religijų [pvz., panteistinių, ar ne? arba gal iš jų kilusių politeistinių, kurių „dievai” su abraomine D-vo sąvoka turi tik tiek bendra, kaip vienodą skambesį – LP] bei bendruomenių požiūrių į šių dienų nuodėmes bei laiko ženklus”, tai tegu jos ir mėgaujasi savo „požiūriais”. Mes turime Apreiškimą, kuriame yra D-vo požiūris.

Anupras

Šiandien tarptautinė Tolerancijos (LGBT) DIENA. Šalyse kur tolerancijos lygis didesnis, BVP auga sparčiau.(alfa portalas 2014 11 16 15:24).Tyrimai atlikti ir Lietuvoje. Ką renkamės, BVP ar krikščionišką,dorą šeimą? O kokia krikščioniško pasaulio reakcija į ;FEMEN;(šėtono dukterų) pasirodymą Šv.PETRO aikštėje? Tolerancijos programa sparčiai diegiama biorobotų(gyvų lavonų) čipsuose,taipogi ir čia. Negi busime autsaideriais, tad reikia stengtis.

VaidasVDS

Vargšui Letui: Iš Jūsų šaltinių: 1 Kor 7 „Gerai daro vyras, neliesdamas moters.” … „Nesusituokusiems ir našlėms aš sakau: jie gerai padarys, pasilikdami tokie kaip aš.” Matote, Biblija iš tiesų yra tam tikrų prieštaravimų rinkinys. Kaip ir Mato evangelija, kurią rašė ne pats Matas, o jo mokinys Izidorius ir labai abejotina ar Jūsų cituota frazė apie eunuchus priklausė Jėzui. Pats nelabai mokėdamas mylėti, kitus dėl to dundukais vadinate. Tik tas, kas išmoksta tyra meile mylėti Dievą, tik tas ir mokės mylėti tokia pačia meile ir žmoną, ir šeimą, ir kitus žmones. Toks žmogus niekada nepadarys nuodėmės, išduodamas žmoną, nes jis mylės ją tyra meile. Jei kuris nors sutuoktinis neturės dieviškos meilės suvokimo, jis tiesiog net nesuvoks savo nuodėmės, o žmogui,… Skaityti daugiau »

Anupras

Skaitykite 1Kor1-10, suvokite kas pasakyta,tada nereikės galvoti apie tolerantišką meilę.

Vargšas Letas Vaidui, kuris VDS

Tikrai nevadinau dunduku, paskaitykite tą vietą įdėmiai! Jei Paulius teigia, kad net vyskupas turi būti (ne daugiau kaip?) vienos žmonos (vieną kartą vedęs?) vyras, tai kaip iš jo patarimo geriau nesituokti galima išvesti celibato kunigams pagrindimą? Jūs turbūt nežinote, kad celibatas buvo galutinai įvestas Vakarų bažnyčioje po Kliuni reformų, kurių svarbiausias tikslas – sustabdyti plintančią simoniją. Kunigų palikimo klausimas susijęs su kunigų išlaikymu, kuris pridera visai Bažnyčiai. Taigi ką gali paveldėti kunigo vaikai? Bažnyčios turtą? Nebent kunigas dar turi išmokti kokio nors amato, kad uždirbtų pinigų paveldėtojams. Vyskupų celibatas juo labiau būtinas (pravoslavai turi privalomą tik vyskupų celibatą), nes būtent vyskupo žinioje esančios nuosavybės išparceliavimas giminėms ir buvo simonijos bei klero feodalizacijos priežastis, o tai paskatino Kliuni reformas. Panaikinę celibatą,… Skaityti daugiau »

Jota

„Kaip vis dėlto šis festivalis galėtų pasilenkti prie žmogaus?” Aha, kaipgi. Jūs džiaukitės, kad žmogus iš savo gailestingumo pasilenkia prie tokių festivalių.
„Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam.” Nieku gyvu nesiųsiu.

VaidasVDS

Letai, siekiant pateisinti celibatą ir buvo pasiremta mano cituotu Pauliaus požiūriu. Skirtumas tarp mūsų yra tik tas, kad aš iš anksto neišbrokuoju nei vieno Apreiškimo, bet bandau atsirinkti, kas Juose yra tikro, o kas abejotino… Toliau pats kalbate visai ne apie dvasinius reikalus, bet apie materialinius – neva yra svarbu, kas paveldės materialų turtą. Dievui visiškai nėra svarbi žmonių susigalvota neva dvasinė kunigų hierarchija. Jeigu bet koks kunigas pirmiau ieško nedvasinių turtų, tai tuomet jo paties išlikimas yra visiškai abejotinas. Celibato įvedimas yra nepateisinamas būtent dvasiniu požiūriu. Jėzus dažniausiai atsisakydavo kalbėti skyrybų klausimais, bet jis iš tiesų pasmerkė vyrų piktnaudžiavimą (įtvirtintų ir religiniais įstatymais) skyrybų atvejais. Ir jis tikrai aukštino šeimą, bet jos nesudievino. Dundukinius pasisakymus išmąstyti ir apsijuokti gali… Skaityti daugiau »

Vargšas Letas Vaidui VDS

Be abejo, D-vui Pačiam nesvarbu materialiniai dalykai, bet šeimoms svarbu, o dėl jų svarbu ir D-vui. Po mano prosenelio, Konino miesto liuteronų pastoriaus mirties 1915 m., jo žmona ir dukra turėjo palikti gimtus namus – kleboniją (joje išaugo ir kita dukra, mano senelė) ir ieškoti priglobsčio pas gerus žmones. Štai ką reiškia celibato panaikinimas.
Gerai, patikėkime Jūsų aiškinimais (tik ne urantijomis su jų „apreiškimais”). Jei įžeidžiau, atleiskite!

VaidasVDS

Tai, kad kažkas padarė blogą ir moralinį ir dvasinį sprendimą, tai tame kažkoks celibatas nėra kaltas, kaltas yra kvailas kažkieno įsitikinimas ir jo pgrindu padaryti blogi sprendimai. Suklydimas visada sukelia blogį…
Jūs ne mane įžeidžiate, o nuviliate Dievą ir to nesuvokiate. Jis norėtų mus matyti bendradarbiaujančius, o ne įžeidinėjančius vienas kitą. Bet bet koks dogmatikas tiesiog negali bendradarbiauti. Aš nesu Urantijos Knygos gerbėjas, esu Dievo gerbėjas, bet nieko geresnio už Urantijos Knygą savo dvasiniame kelyje tikrai nesutikau. Būčiau Jums dėkingas, jei bent ką nors tokio blogo ar neteisingo ten surastumėt. Juk Jūsų toks didelis intelektualas, negi taip sunku pagelbėti…

Letas Palmaitis Vaidui VDS

Dar kartą atsiprašau, nors lyginant su tuo, kas leidžiama interneto diskusijoje, tikrai nemanau, kad pasakymai „tavo teiginiai kvaili (dundukiniai)” yra lygūs pasakymui „tu kvailys”. Ar aš pats nesu prišnekėjęs aibės kvailysčių? Negi aš D-vas? Manau, kad ir Pats irgi.
Aš nesuprantu, kas yra D-vo gerbėjas. Kažin ar D-vui toks žodis tinka. Jis tinka žmogui, kuriam netiktų turėti garbintojų, nes D-vui pritinka garbintojai, ne gerbėjai. Užtat garbintojai nepritinka žmogui.
Urantijos neskaitysiu, man užtenka cituojamų ištraukų, patyrimo ir bendros informacijos. Man jau ryt į grabą, o dar lieka daug darbų. Nesu išprotėjęs. Taigi prižadu Jums padėti pasimelsdamas.

VaidasVDS

Letai, Garbinimas yra gilus gerbimas. Todėl gerbimas yra garbinimo pradžia. Kada žmogus labai gerai suvokia, dėl ko jis gerbia ir garbina Dievą, tada tai ir yra tikrasis garbinimas. Todėl Dievą, kuris yra Meilė, garbinti yra labai malonu, bet būtų labai keista garbinti „dievą”, kuriam būtų būdingas pyktis, kerštas ir kankinimai… Aš tikrai nesu nei Dievas, nei pranašas. Bet dalinuosi su kitais tikrojo Dievo suvokimu. Visada pirmiausiai kritiškai žiūri į save ir į savo kai kurias klaidas. Kartais paskubu komentuoti. Bet negaliu atsiimti žodžių, kurie atspindi mano požiūrį ir mano dvasinius patyrimus. Aš juos turėjau gerokai iki Urantijos Knygos suradimo. Ir manęs „nenupirko” nei jokie šventi raštai, nei tos nesąmonės, kurių yra pilnas internetas. Ir aš tikrai nesitikėjau, kad gali būti… Skaityti daugiau »

Vaidui VDS

O ar Dievas pripažįsta šį apreiškimą? Kiek žinau, visas Jo apreiškimas baigėsi Apreiškimu Jonui. Ir kodėl būtent šis (Urantijos knyga) yra geriausias?

VaidasVDS

Keistas klausimas: ar Dievas pripažįsta Apreiškimą? Šis Apreiškimas (Urantijos Knyga) rašo, kad Apreiškimas Jonui buvo tikras faktas, bet jis vėliau buvo iškraipytas. Jei susipažintai su visu Apreiškimu, galėtum ir pats pabandyti surasti klaidas, kad ir Apreiškime Jonui. Be to pats Jonas kai ko Apreiškime nesuprato, o užrašinėtojai iš viso daug ką supainiojo. O Jis geriausias tuo, kad yra nedogmatiškas, labai gerai atskleidžia Dievo ir Visatų tikrovę, kosmologiją, dvasinę hierarchiją ir ištaiso klaidas dėl Jėzaus mokymų pateikimo, kitų religijų. Geriausias yra dar ir tuo, kad teko susipažinti (studijuojant) su labai nemažai protingų, intelektualių ir dvasingų (tame tarpe buvusių krikščioniškos pakraipos kunigų) žmonių JAV, Rusijoje ir kitur, ir iš tokių žmonių negirdėjau, kad nors vienas nusisuktų nuo šio Apreiškimo po to, kai… Skaityti daugiau »

Vaidui VDS

Ne, neskaitysiu Šv. Rašto su nuostata surasti klaidų. Tai yra negerai. Jeigu nori ir turi laiko, gali man glaustai nurodyti tas klaidas. Nors ar pačiam nekyla logiškas klausimas: Dievas apreiškė žmonijai savo Žinią – nuo pradžios iki pabaigos, ir štai kokia nelaimė – ta Jo žinia iškraipoma! Argi Dievas to nenumatė? Ką daryti? Juk ne visi suras ir suradę pripažins Urantijos knygą? Ir pasirodo, kad Urantijos knyga dabar svarbesnė už Dievo Žodį!
Ateisiu dar čia rytoj. Dabar labanakt.

VaidasVDS

Nereikia skaityti Šv. Rašto su nuostata surasti klaidų. Ir klaidos yra tiek Jono vizijų suvokimo suklydime ir kai kuriuose iškraipymuose paties Jono Apreiškimo. Nėra taip paprasta pasakyti, kad kažkokia konkreti vieta yra suklastota, nes Urantijos Knyga to nedetalizuoja. Nurodyta viena konkreti klaida, kad Jonas keturis kontrolės tvarinius pavadino žvėrimis, iš kurių liejosi griaustiniai ir žaibai, nors tie tvariniai yra nuostabios būtybės. Gal yra dar kas nors, specialiai to nestudijavau. Bet, ar tu kituose Jėzaus mokymuose gali rasti tokius pasakymus, kaip „vaikus aš išžudysiu”, „nublokšiu į ligos patalą” ir dar daug panašių „perliukų” tame apreiškime. Tik nežinia, ar tai paties Jono nesuvokimas ar kitų sąmoningas iškraipymas… Sakai – žinią nuo pradžios iki pabaigos. Kokia buvo pagrindinė Jėzaus žinia? O ji labai… Skaityti daugiau »

Jota

Brolau, nematai visumos. Žmogaus mirtį visada reikėtų sieti su anapusybe, o pats tematai tik vieną medalio pusę, kas įrodo, jog disponuoji vien žmogišku supratimu. Kad Biblija nėra pakitusi, įrodo Kumrano ritiniai: „Štai kokią išvadą dėl Kumrano radinių pateikė sovietų laikų akademikas I.D. Amusinas: „Biblijos tekstų tyrimas atskleidė įsidėmėtiną faktą: šiuo metu seniausieji rankraščiai iš Kumrano nepatvirtina ankstesnių teiginių dėl nesuskaičiuojamų Biblijos pakeitimų, kuriuos mums siūlė Biblijos kritika”. Kaip matote, netgi sovietmečiu buvo patvirtinta, kad Biblija mus pasiekė visiškai nepakitusi. Ką jau kalbėti apie vakarų mokslininkų, kurie nebuvo patyrę marksizmo-leninizmo ideologijos mokslo sferoje, pareiškimus. Jie rašė tiesiai – Kumrano radiniai yra didžiausias ir nenuginčijamas patvirtinimas, jog Biblija yra tiksli istorinė knyga.” Svarbiausioji Jėzaus žinia yra (glaustai) – Jėzus atidavė savo gyvybę… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Jotai Darė klaidas – inkvizicija, raganų deginimas, tikėjimo nešimas kalavijais, vakarų sekuliarizacija, dabartinis bažnyčių tuštėjimas ir faktinis nusigręžimas nuo tikrojo dvasinio tikėjimo. Urantijos Knyga labai gražiai, labai nuosekliai 4 dalyje išgrynina ir apvalo tikruosius Jėzaus mokymus. Bet tam, kad tai suvokti, reikia perskaityti tą 4 dalį. Ir labai daug Urantijos Knygos skaitytojų (netgi didžioji dalis) išsamiau studijuoja būtent 4 Jos dalį ir išlieka krikščionimis. O aš vis tik turiu savo asmeninę religiją (tam reikalingos tikrai labai išsamios studijos ir žinios) ir laikau save Jėzujiečiu ( ne Jėzuitu). Negaliu su tavimi ginčytis ar diskutuoti, nes tam, kad diskusija būtų nors kiek nors vaisinga abi šalys turi turėti tapačias žinias arba norėti įgyti ir kito žmogaus ar šaltinio žinias. Dievo patyrimas iš… Skaityti daugiau »

Jota

Žinoma, Bažnyčioje ne vieni šventieji renkasi ir jie daro klaidų. Jei Dievas mus supančiotų, klaidų nebedarytume, bet būtume nelaisvi, kaip, tarkim, gyvūnai. O beje, tu dabar klaidų (apie nuodėmes jau nebekalbu) nebedarai? Kelias pas Dievą kiekvienam yra asmeniškas, bet visi turi vadovautis Dievo duotomis gairėmis, rodyklėmis, kurios neprieštarauja Jo valiai. Visiškai nesutinku su paties mintimi, jog „Dievo patyrimas iš viso negali prieštarauti jokiam raštui.” Žmogaus sukurtų „šventų” raštų yra daugybė, visi jie skiriasi, prieštarauja vienas kitam, tai kaip Dievo patyrimas galėtų jiems visiems neprieštarauti? Juk tai nelogiška. Pakanka vienos Biblijos, ir jeigu nepakaktų, reikštų, kad Dievas nesugeba pasakyti visko, ko mums reikia. Jeigu ją dar reikia kuo nors pildyti, tai jau nebe Dievo žodis, bet kažkoks miksas. Biblija yra aukso… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Būti Jėzujiečiu – tai reiškia stengtis gyventi taip, kaip mokė gyventi Jėzus. Aš tau gal citatą pateiksiu: „Visą laiką prisiminkite – Dievui ir žmogui vienam kito reikia. Jie vienas kitam yra reikalingi tam, jog visiškai ir galutinai pasiektų amžinąjį asmenybės patyrimą dieviškajame visatos užbaigtumo likime. „Dievo karalystė yra jūsų viduje,” galbūt tai buvo didingiausias pareiškimas, kokį Jėzus kada nors buvo pateikęs po savojo pareiškimo, kad jo Tėvas yra gyva ir mylinti dvasia. Laimint sielas Mokytojui, žmogų ir jo pasaulį keis būtent ne pirmoji priverstinė, pareigos, arba susitarimo mylia, bet vietoje šito laisvanoriškos tarnystės ir laivę mylinčio atsidavimo antroji mylia parodys, kad Jėzujietis ištiesia rankas tam, jog su meile apkabintų savo brolį ir toliau jį vestų dvasinio vadovavimo dėka į aukščiausiąjį… Skaityti daugiau »

Jota

Na va, šioks toks kompromatas: „pats Svarinskas gal net negirdėjo apie Urantijos Knygą, svarbu kaip jis gyveno ir kaip jis atrado tas dvasines tiesas, kad ir Biblijoje…” Vadinasi, Urantijos knyga visiškai nebūtina, kad taptum tikru krikščioniu. Toliau: „Būti Jėzujiečiu – tai reiškia stengtis gyventi taip, kaip mokė gyventi Jėzus.” Aš vietoj „Jėzujiečio” rašyčiau „krikščioniu” ir, kadangi mons. Svarinskas man irgi yra geras ir sektinas pavyzdys, tai Urantijos knyga irgi nereikalinga. Korano nelaikau pavyzdžiu, nes tai viso labo krikščionybės erezija, mišrainė, sumenkinanti Dievo meilę. Tikroji Dievo patirtis negali būti musulmoniška, nes Dievas pas žmogų ateina pirmiausia per Kristaus Auką. Bet nesakau, kad koks nors musulmonas (ar kokios kitos religijos išpažinėjas) negalėtų būti išganytas, jeigu jis kokiu nors vienam Dievui žinomu būdu… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Jotai
Na reikėjo šiek tiek paskaityti apie tuos Kumrano ritinius.
Paskaičiau čia http://www.spauda.lt/bible/prizme/kumran.htm ir man jokio įspūdžio nepadarė. Berods anksčiau esu matęs apie tai dokumentinį filmą. Aš gal pasakyčiau ir taip. Biblijoje buvo padarytos klaidos ir apie jas pamokslavo Jėzus. Tai tie Kumrano ritiniai tarsi tą ir patvirtina.
Iki 1935 m. dvasiniam pasauliui buvo matoma, kur ritasi dabartinis pasaulis (į sekuliarizmą), tad Urantijos Knyga yra apreikšta pačiu laiku.

28
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top