sobesednik.ru
Gubernatoriai turės atlikti dviejų savaičių trukmės karinę parengtį. Girdi, antraip nežinos, kaip pasielgti visuotinės mobilizacijos atveju.
Tai – Segejaus Šoigu (RF Gynybos ministro – vert. past.) pasiūlymas. Ši naujiena toli gražu ne pirmoji, liudijanti apie tai, jog riba, iš kur kelio atgal nėra, jau yra peržengta, ir Rusija savo išsigelbėjimą sieja tik su dideliu karu – ir kad to nebus išvengta, logiškai išplaukia iš mūsų visos naujausios istorijos. Visi tie GTO normatyvai (rus. ГТО [готов к труду и обороне] – „pasirengęs darbui ir gynybai“ – 1931–1991 m. SSSR veikusi privaloma jaunimo fizinės kultūros ir karinio patriotinio auklėjimo programa – vert. past.), kariniai mokymai [Valstybės] Dūmos deputatams, vėl į mokyklas sugrąžinama pamėgta disciplina – pradinis karinis parengimas, vis grėsmingesnė retorika, Rusijos lėktuvai virš Baltijos, jau beveik neslepiamas dalyvavimas karo veiksmuose Ukrainoje…
Juk jau buvo sakyta: kitų mechanizmų valdžiai išsilaikyti nėra. Anksčiau ar vėliau teks [už viską] atsiskaityti. Vienintelis būdas išvengti šio atpildo, perfrazuojant Leniną, – iš pilietinio pereiti į tėvynės karą. Karas nurašo viską. Ir čia jau nesvarbu, kokia kaina bus pasiektas išlikimas: juk aišku, kad gyventojams geriau jau didvyriškai žūti negu iškęsti laisvės ir nuo jos neatsiejamo homoseksualizmo kančias.
Buvo nesunku prognozuoti, jog Ukrainos krize bus pasinaudota kaip dingstimi tiesioginei išorės ekspansijai. Dar lengviau buvo nuspėti, kad nebus apsiribota vien Krymu. Karas padeda išspręsti visus uždavinius: likviduoti opoziciją – iki pat fizinio sunaikinimo –prisidengiant galutiniu susitelkimu.
Ir jokios socialinės atsakomybės: kokia dar medicina, kokios pensijos – juk karas! Absoliutus uždarumas, slaptumas, priešų apsuptis, nesuvaldomi sąjungininkai ir kruviniausios aukos – pakaks jau to humanizmo, prisižaidėme.
O jeigu šis karas staiga privestų prie nacionalinės katastrofos, tai juk jiems, viršininkams, – jokio skirtumo. Jiems net labiau patiktų žūti kartu su savo pavaldiniais. O galimas daiktas – ir nežūti. Gal ims ir laimės?
Liūdniausia, jog nelaimės. Visame pasaulyje visada laimi visa, kas sutampa su istorijos vektoriumi. Pergalė pasiekiama pasikliaujant novatoriškumu, o ne archaika. Pasiremti griežta tradicija, „domostrojumi“ (rus. домострой – patriarchališkai rūsti ir inertiška šeimyninė buitis – vert. past.) – reiškia garantuotai pralaimėti. Didžiajame Tėvynes kare SSSR pasiekė pergalę todėl, kad šalis atstovavo naujai socialinei santvarkai, ir žmonės tikėjo tuo naujumu. Jie buvo kitokios, aukštesnės padermės negu jų sužvėrėjęs priešas. Tai buvo moralinė pergalė – prieš pabaisą, ištrūkusią iš praeities.
Šiandieninė Rusija remiasi praeities kultu – ir ne bet kokiu, o pačiu baisiausiu. Suprantama, jog kalbu apie valdžią ir apie jos ideologus. Valdžią palaikančių publicistų ir atskirų eurazijietiškų ideologų publikacijose vis dažniau įžvelgiame: rusai privalo tapti viešpataujančia nacija. Prieš ką viešpataujančia – nepatikslinama. Pagrindimai nepateikiami. Norim viešpatauti, nes tam esame gimę.
Tokia retorika mums pažįstama, apie ją mes skaitėme istorijos vadovėliuose. Kuo baigėsi tiems „viešpatautojams“, – visi gerai atsimena. Ir dabartiniams pasibaigs ne geriau. Tačiau kiek mūsų jie suspės pasiimti su savimi?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas