Jurijus Volodarskis | focus.ua
Rašytojas Dmitrijus Bykovas – apie amžinąjį Rusijos nėštumą, istorijos beprasmiškumą, anksčiau laiko mirusius draugus ir apie tai, jog jau geriau rusenantis laužas negu branduolinis karas, – tik nežinia, kiek geriau.
Dmitrijus Bykovas – poetas, prozaikas, dramaturgas, scenaristas, žurnalistas, publicistas, kritikas, televizijos vedėjas, dėstytojas, opozicionierius. Jis visada turi ką pasakyti. Gal daugelis jo idėjų ir ginčytinos, tačiau visos jos pagrįstos pamatuotais argumentais.
Jeigu tavęs paprašytų šiuolaikinę Rusiją apibūdinti trim žodžiais, kokie tai būtų žodžiai?
Kodėl būtent trim? Šalis didelė, trijų žodžių nepakaks. Bet jeigu pačiais bendriausiais bruožais – amžinas nėštumas yra neįmanomas. Rusija eilinį kartą ketina pagimdyti monstrą – tam, kad šiuo vieninteliu įmanomu būdu jo atsikratytų. Matyt, kiekvienai nacijai skirta pergyventi gundantį nacionalinio išskirtinumo laikotarpį. Kuo vėliau tai atsitinka, tuo didesnė trauma. Dėl įvairių priežasčių – daugiatautiškumo, milžiniško dydžio – Rusijai iki šiol nepavyko šios pagundos išvengti. Jeigu tai atsitiktų dabar, tuomet jos bus atsikratyta visam laikui arba bent jau ilgam. O jeigu amžinojo nėštumo užtrukimo situacija išliks, tuomet lauksime kito paaštrėjimo. Su Gruzija nepavyko, buvo liautasi. Ar bus liautasi su Ukraina, kol kas nesugebu suprasti. Taip pat kol kas negaliu suvokti ir galimos katastrofos masto.
O kaip tu apibūdintum Ukrainą?
Tam man pakaks ir vieno žodžio: Maidanas. Jis tapo pagrindiniu ukrainietiškos politikos stiliumi, pagrindiniu valdžios organu ir pagrindiniu tiesos kriterijumi. Jo vardu duodamos priesaikos, apie jį prisimenama kaip apie aukščiausią nacionalinės istorijos tašką, jis tapo sinteze viso to, kas gera ir kas bloga, visko, kas apibūdina dabartinę Ukrainą: sumaištis, svaigus susižavėjimas, heroizmas, susitelkimas, kvailybė, žygdarbis. Kaip ir anksčiau, esu įsitikinęs, jog be Maidano būtų buvę gal ir geriau, tačiau suvokiu ir tai, jog be jo buvo neįmanoma.
Kas nutiko Rusijai? Kaip interneto epochoje pavyko apkvailinti šimtą milijonų žmonių?
O kaip gali pasigerti žmogus, nors ir puikiai žinodamas alkoholizmo pasekmes? Rusijos žmonės apkvailinti ne todėl, kad jiems nepakanka informacijos. Jų paslaugoms yra internetas, be to – ir nuosavos akys. Jie viską puikiai supranta, jaučia. Niekas iš jų – išskyrus atskirus psichopataloginius atvejus – netiki ukrainietiškais „banderovcais“, nesiekia visur įžvelgti rusiškų arba žydiškų nacional-išdavikų, jie nemano, jog Ukraina yra priešas. Paprasčiausiai jiems būtina apsisvaiginti – to reikalauja rusiškasis ciklas: ne tiek istorinis, kiek fiziologinis.
Kai žmogus geria, argi jis yra įtikėjęs kilniomis moralinėmis degtinės savybėmis? Tuo, jog tai švęstas vanduo? Ne, jį domina veiksmo procesas ir poveikis, o ne jo legitimumas. Pasakysiu daugiau: istorija pati savaime neturi jokios prasmės. Jos nėra, ir viskas. Arba ji iš principo nesuvokiama. Vienintelė istorijos prasmė, bent jau mums įkandama – tie jausmai, kuriuos istorija „išpurto“ iš žmonių. Kai kada tie jausmai būna geri, o kai kada – atgrasūs.
Štai dabar Rusijos žmonės geidžia atgrasių jausmų, tarsi tame įžvelgtų kompensaciją už jų nuolatinį nusižeminimą, tarsi kerštautų už tą būseną, kurioje patys save siekia suturėti, atsisakydami asmeninio dalyvavimo istorijoje. Neliko dėl ko save gerbti, nėra perspektyvų, kultūra išnaikinta, politikos beveik ir nebuvo – ir ką tuomet daryti? Prasideda visuotino nacionalinio svaiginimosi seansas. Beje, esu 2004-aisiais rašęs apie tai, jog Maidanas – taip pat savotiškas girtavimas, ir net šūkiai panašūs į tostus: „Na, už mūsų ir jūsų laisvę!“ Tačiau rusiškas girtavimas skiriasi nuo ukrainietiško – mačiau tai daug kartų. Visų pirma, ukrainietiškas linksmesnis, ten mažesnis agresijos laipsnis. O antra, visa tai galiausiai pasibaigia. Tuo tarpu rusiškos pagirios žymiai sunkesnės ir ilgiau trunka.
Yra tokia nuomonė, jog Rusiją išblaivinti galėtų tik nacionalinė katastrofa – panaši į tą, kuri 1945-aisiais ištiko Vokietiją. O gal tu matai ir kitų galimybių?
O ar Rusijos žmonės nori išsipagirioti? Štai klausimas, į kurį kol kas neturiu atsakymo. Kas dėl kitų galimybių – žinoma, jų yra. Viskas gali ir vėl – tarsi pusiau ištartas žodis – pakibti ketvirtąjį nėštumo mėnesį. Ir tuomet – judama iki kitos teritorijos, kuri bandytų pasitraukti iš „rusų pasaulio“. Baltarusija? Kazachstanas? Tatarstanas? Nežinau ir nenoriu spėlioti.
Tokia pusiau isterinė būsena gali tęstis kiek norint ilgai, kol, pavyzdžiui, pakaks naftos. O gali pasibaigti bet kurią minutę – tiesiog kuomet tai paprasčiausiai nusibos. Pas mus yra buvę įvairių scenarijų – kai kada karas pagreitindavo revoliuciją, o kai kada tironas imdavo ir numirdavo savo poste. Man atrodo, jog nuo katastrofų Rusija yra apdrausta savuoju milžinišku dydžiu, įvairiausių „plyšių“ gausumu, principiniu netotalumu; ji net Stalino laikais nebuvo tokia vieninga ir monolitinė, kokia anuomet buvo Hitlerio Vokietija. Visavertis pragaras Rusijoje neįmanomas – per plyšius ją visuomet pasiekia oras. Kaip kad čia neįmanomas ir rojus – visad juntamas „sieros dvokas“.
Apskritai, nacionalinę katastrofą taip pat reikia sugebėti užsitarnauti, tuo tarpu mes sugebame (bent jau kol kas) tik be galo ilgai egzistuoti nuolat atidėliojamos katastrofos režimu. Šansų rastis rusiškajam fašizmui – jį dar vadina „rašizmu“ – nėra taip jau ir daug, tačiau jo užkrečiami mikrobai nuo amžių klajoja rusų kraujuje. Iki sepsio būklės niekuomet neprieinama (nors dabar ji priartėjusi), tačiau ir visiškas išgijimas neįmanomas.
Prieš daugelį metų – ramesniais ir sėkmingesniais laikais – tu pašnekėdavai apie galimą emigraciją. Ar ketini iš Rusijos išvažiuoti dabar, kai situcija tampa vis labiau nepakenčiama?
Parodyk man Rusijos gyventoją, kuris nebūtų pašnekėjęs apie emigraciją. „Pašnekėti“ – normali mūsų būsena, ir dėkui Dievui. Jeigu mes būtume įgyvendinę viską, apie ką pašnekame, kažin ar pasaulis tai ištvertų. Aš neatmetu tikimybės, jog man gali tekti išvykti iš šalies. Tačiau taip pat tikiuosi, kad turėsiu galimybę pasilikti. Aš reguliariai gaunu kvietimus padirbėti užsienyje ir, galimas dalykas, iš tiesų išvažiuosiu dėstyti arba skaityti paskaitų, tačiau neilgam. Taip yra buvę ir anksčiau. Kol kas pasitikiu savo nuojauta, jog gyvenimas Rusijoje gana greitai pasikeis, be to – į gerąją pusę: tikiu tais išbandytais savisaugos mechanizmais.
Kaip tavo gyvenimą paveikė „nacional-išdavikų“ pjudymas?
Jeigu jie mokėtų tai atlikti profesionaliai, paveiktų nedelsiant – aš paprasčiausiai neišgyvenčiau iki rytdienos. Tačiau jie nemoka. Todėl gatvėse ir kavinėse vis dažniau sutinku žmonių, kurie pareiškia man solidarumą – ir ne tyliai, o garsiai, demonstratyviai. Anksčiau, būdavo, prisilenkę pažnibždėdavo į ausį: „Laikykitės“. O dabar garsiai, spausdami ranką: „Ačiū!“ Na, dar palieka savo telefonų kontaktus – jeigu prireiktų pagalbos. Aš iš tiesų sujaudintas. Apie visokius televizijos programų atidarymus-uždarymus, atėjimus-išėjimus iš universitetų nepasakosiu nieko, nes šie dalykai ne taip jau ir reikšmingi ir, dėkui Dievui, jie „kompensuojami“: palikai vieną universitetą – perėjai į kitą. O visokie plakatai, pavyzdžiui, „Už kieno pinigus gyvena šie žmonės?“, mano atveju neveiksnūs: visi žino, jog aš daug rašau. Netgi labai daug. Kai kuriuos gal ir nuvargintų.
Dar prieš keletą metų apie tave sakydavo, jog esi valstybininkas ir antiliberalas. Dabar tu iš esmės atsidūrei priešingoje politinėje stovykloje. Kodėl taip nutiko? Kiek pakito tavo požiūriai?
Absoliučiai nepakito. Aš ir anksčiau, ir dabar manau, jog Gusinskis yra blogis, netgi didesnis negu Berezovskis. Aš nekenčiau televizijos kanalo NTV ir manau, jog Mamontovo ir Mitkovos evoliucija, tarkime, puikiausiai patvirtina mano anuomet turėtą požiūrį į juos. Smogikus, užgrobusius „Nord-Ost“ įkaitus, aš vadinu piktadariais, o ne kovotojais už taiką. Daug kas sovietinėje patirtyje – būtent, cerkvės atskyrimas nuo valstybės ir proklamuotas, o daugeliu atveju – ir įgyvendintas internacionalizmas bei, žinoma, kultūros ir mokslo proveržis – visa tai SSSR darė ta valstybe, kuri buvo ir sudėtingesnė, ir įdomesnė ir, kaip bebūtų keista, vidumi laisvesnė negu putiniškoji Rusija. Sistemos laisvė priklauso nuo jos sudėtingumo masto, nuo jos išsivystymo įvairovės. Apskritai, su devyniasdešimtųjų metų liberalais esti rimtų skirtumų dėl požiūrių, ir ne tik stilistinių. Kita vertus, žodžio „liberalizmas“ reikšmė pas mus kinta vos ne kasmet. Neatsižadu nė vieno savo teksto, parašyto 2000-ųjų metų pirmoje pusėje.
Rusiškoji literatūrinė aplinka dėl įvykių Ukrainoje patyrė rimtą susiskaldymą. Ar tave tai palietė asmeniškai?
Kai kurie mano draugai – konkrečiai, poetai iš Charkovo – pasiskubino mane įskųsti rusų kultūros kongresuose ir literatūriniuose festivaliuose: „Ko jis gali išmokyti vaikus? Juk jis ne patriotas!“ Prisipažinsiu, to iš jų aš nelaukiau, tačiau tai manęs ir nenustebino: minėtos konkrečios formuluotės autorius visada neblogai mokėjo pasirūpinti savais literatūriniais reikaliukais ir draugavo su labiausiai reikalingais žmonėmis.
Kitas kolega atsiuntė pasipiktinimo ir isteriško patoso kupiną laišką, kuriame komentavo vieną iš mano straipsnių – jame buvau aštriai pasisakęs prieš „belaisvių paradą“ per Nepriklausomybės dieną. Tam kolegai aš atsakiau: „Brangus drauge, šiame kare tave užmušė vieną pirmųjų. Apie mirusius – tik gerai arba nieko. Tačiau su jais kalbėtis beprasmiška – jie negirdi“. Su tuo žmogumi daugiau nebendrausiu – net ir tuomet, jeigu jis praregėtų (o tai, bijau, neišvengiamai atsitiks), nes paprastai su žmonėmis santykius nutraukiu tik vieną kartą.
Čia, deja, nėra nieko netikėto: Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ ypač aktyviai palaiko tie, kurie įsitikinę, jog yra nukentėję nuo liberalų. Nemanau, jog šie įžeistos savimeilės žmonės galėtų būti patikimi draugai, tačiau pripažįstu, kad lyrikoje tokia pozicija būtų vaisinga.
Kai 2010-aisiais susilažinome dėl to, kas bus Ukrainos prezidentas, tu man pralošei rūkytą ungurį. Ar tau teko dar kada nors suklysti prognozėse? Jeigu taip, tai ar stipriai klydai? Ir kur mano rūkytas ungurys?
Atvažiuok ir pasiimk. Savo prognozėse suklystu gana dažnai, tačiau tik detalėse. O kalbant apie vektorių – niekada. Nes, visų pirma, aš žinau istoriją. O antra – daugiau ar mažiau pažįstu žmones: su jais pasitaiko susikivirčyti, tačiau beveik niekada – jais nusivilti. Taip yra todėl, kad aš ypač retai kuo nors susižaviu, o jei ir susižaviu, tai tik tais, kurie iš tikrųjų yra žavūs.
Ar, nežiūrint į visa tai, surizikuotum dar kartą paprognozuoti? Pavyzdžiui, [rašytojas] Vladimiras Voinovičius yra įsitikinęs, jog Rusijos įsikišimo į Donbasą „gilinimas“ prives tiek prie Ukrainos, tiek ir Rusijos subyrėjimo. Ar su tuo sutinki?
Sutinku. O apie ką čia ginčytis? Tiesiog aš manau, jog „gilinimas“ – miglotas terminas. Pasakykim taip: jeigu Rusija sukels pasaulinį konfliktą, jos politiniai kontūrai neišvengiamai pasikeis. Beje, naujai bus sukirptas ir visas pasaulis. Bet juk karas – tai kraštutinis atvejis, o Rusija dabar nori visą laiką balansuoti ties riba. Yra didelė tikimybė, jog ji, kaip kad darydavo anksčiau, užvilkins situaciją iki chroniškai rusenančio laužo, ir tuo atveju Ukraina atsidurs Artimuosius Rytus primenančioje situacijoje. Greičiausiai tai būtų geriau, negu branduolinis karas. Bet kiek geriau – nežinau.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas