Dmitrijus Bykovas | profile.ru
Vladimiro Putino pranešimas forume „Rusija kviečia!“ (vykusiame šių metų spalio 1–2 dienomis) akivaizdžiai parodė, kokie piliečiai yra reikalingi Rusijai. Ir šiaip aišku, jog mums reikalingi tokie, kuriems stengiamės patikti, o tie, kurie ir šiaip viską „sukramto“, paprasčiausiai nieko neverti. Tai štai: Vladimirui Putinui ir jo komandai reikalingi palankūs investuotojai, geranoriški užsieniečiai, patikimi partneriai. Bendraudamas su jais, jis malonus, liberalus, iš tiesų žavus, nes būtent jie yra vieninteliai realiai „balsuojantys“, kai renkama Rusijos valdžia. Jie balsuoja savo pinigais, investicijomis, vizitais. Visi likusieji, kaip visada, gali susikišti savo nuomonę ten, kur jau seniai ilsisi ramybėje žiniasklaidos laisvė ir pilietinė visuomenė (pastaroji, žinia, dar kol kas spurda – labdariauja, rūpinasi horizontaliaisiais ryšiais, kartais net išsako kokias nors nuomones, tačiau visa tai Rusijos valdžios politikai apskritai neturi jokios įtakos).
Tuo tarpu su užsienio investuotojais galima sau leisti žaviai pajuokauti: „man reikėtų tik nusišypsoti, turbūt kai kada parodant, jog ne toks tas velnias baisus, kokį jį piešia, atleisk Viešpatie, arba suraukti antakius parodant, jog neleisime“. Vladimiras Putinas, kurį aš čia cituoju pažodžiui, viską supranta, ir tai yra vienas iš jo know how: rami, ironiška, tam tikro visa apimančio supratimo demonstracija. Girdi, darome visa kas būtina, tik tuo pat metu ir mirktelime. Vladimiras Putinas stengiasi įteigti savo kolegoms – taip jis įpratęs vadinti savo klausytojus, – kad ir visas likęs pasaulis yra toks pat ciniškas ir taip pat viską supranta: „Visokie apribojimai, apie kuriuos aš probėgom užsiminiau savo pranešime, vadinamosios sankcijos ,– tai, žinoma, visiška paikybė, [vykdoma] tų vyriausybių, kurios apriboja savo [šalies] verslą, trukdo jam dirbti, sumažina jo konkurencingumą ir konkurentams atlaisvina nišas tokioje perspektyvioje rinkoje, kokia yra Rusija. Mes į tai žiūrime ramiai“. Žodžiu –beveik žiovaujanti pavargusi šypsena, – girdi, mes, žinoma, suprantame, jog iš tiesų jūs ir patys suvokiate, kokie kvaili bet kokie ekonominiai poveikiai mūsų atžvilgiu… o taip pat žinote, kad jums nieko neišeis,… ir tik laukiate patogaus momento, kai galėsite liautis darę tuos ritualinius gestus, kurie nežinia kam reikalingi, be to, dar ir pažeidžia PPO (Pasaulio prekybos organizacijos) principus… tačiau mes į tai žiūrime ramiai, nes jūs tokie patys, kaip ir mes. Panašu, jog supratimas apie principus Rusijos lyderiui yra svetimas iš principo.
Jis netiki, jog ukrainiečių tauta galėjo savarankiškai sukilti, ir dar mažiau tiki tuo, jog Europos vyriausybės gali savarankiškai taikyti sankcijas. Visa tai – ir Maidanas, ir sankcijos – įvykdyta Jungtinių Valstijų valia ir silpniems europiečiams norint joms įtikti. Bet juk mes suprantame, kad slapčia visi mus myli. Ir Europa nori su mumis bendradarbiauti, ir Ukraina, kaip kadaise, tebėra prisirišusi prie mūsų, ir jos liaudis „visada bus mums pati artimiausia ir broliška. Nes mus sieja bendrystė – etninė, dvasios, religinė, istorinė“. Putinas ir toliau tuo tiki nuoširdžiai nepajėgdamas suvokti, jog dabar atgaivinti šią bendrystę bus labai sunku, tam prireiks ne vieno dešimtmečio, o jau religiniai ir dvasios artumai pasitraukė į tokias tolumas, kad jų beveik nematyti. Tačiau jis galvoja būtent taip: sankcijos – tai paikybė, Ukrainos pasitraukimas – tik laikina beprotybė ir amerikietiški žaidimai, o valdžiai tereikia mokėti suraukti antakius ir retkarčiais šelmiškai nusišypsoti – kad, kaip kadaise, mumis tikėtų ir neštų mums pinigus.
Vladimiras Vladimirovičius moka kitiems patikti ir moka verbuoti, ir vienas iš pagaviausių tokio verbavimo būdų – kaip tik toji užuomina, jog, girdi, mes patys viską suprantame ir progai pasitaikius, galime iš savęs pasišaipyti aštriau, negu koks nors satyrikas (satyrikui nevalia, o mums galima). Ir pirmoji mano mintis po šio nuostabaus susitikimo su užsienio kapitalu (netgi ne mintis, o emocija) – gilus, aistringas pavydas. Kaip čia padarius, kad jis panorėtų patikti ir mums? Greičiausiai, tam prireiktų tapti užsienio investuotojais – tokiais, nuo kurių realiai priklauso Rusijos ekonomikos būklė. Bet juk ji nuo mūsų absoliučiai nepriklauso – Tėvynei visiškai nesvarbu, ar mes dirbame gerai, ar blogai. Ir net kuo blogiau, kuo abejingiau mes darbuojamės – tuo geriau. Nes kokybiškai dirbdamas pilietis pažeidžia jaukias klestinčios vidutinybės nuostatas. Kuo Rusija skurdesnė, kvailesnė, abejingesnė – tuo tvirtesnė jos dabartinė valdžia, taip tiksliai atitinkanti vidutinybės sampratą. Specialiosios tarnybos – pakartosiu savo ankstesnę mintį – apskritai niekina žmonių giminę. Jie neniekina tik investuotojų, o kokie gi mes investuotojai? Rytoj iš mūsų gali atimti viską, o mes net nesusirauksime…
Beje, mano antroji mintis yra ir paprastesnė, ir liūdnesnė. Jis [V.Putinas] stengiasi patikti ne tik jiems. Jis nori savaip patikti ir mums, ir čia jam sekasi – paprasčiausiai tai reikia vertinti pagal kitus kriterijus. Tam, kad patiktų jiems, jis turi atrodyti esąs liberalus, sąmojingas, atviras, elegantiškas, simpatiškas. O kad patiktų mums, jis privalo būti maksimaliai brutalus, užgrobti Krymą, pažadėti, jog kariuomenė stovės už moterų ir vaikų nugarų… Todėl, kad jie yra štai tokie, o mes – visiškai kitokie. Ir dar – jie turi pinigų, tad nuo jų daug kas priklauso. O mes turime Krymą ir nuo mūsų nepriklauso niekas.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas