Kaip žinia, pastaruoju metu paaštrėjo klausimas dėl galimo rusų valstybinių mokyklų palaipsnio atsisakymo. Šiuo metu šį klausimą iškėlė Švietimo, mokslo ir sporto ministras, kad būtų pravartu tą padaryti, tačiau nesulaukė palaikymo ne tik iš valdančiosios koalicijos partnerių (pvz. Laisvės partijos), kurie griežtai atmetė tokias iniciatyvas, tačiau ir iš pačios premjerės Ingridos Šimonytės.
Čia būtina pažymėti, kad partija Nacionalinis susivienijimas, mano žiniomis, buvo vienintelė partija, kuri tą klausimą savo programoje kėlė dar prieš 2020 m. Seimo rinkimus, t. y. gerokai „before it was cool“. Šiuo metu partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas dr. Vytautas Sinica (taip, mano draugas, ne kartą tą deklaravau viešai) publikavo straipsnius apie tai, kodėl būtina atsisakyti valstybinio ugdymo rusiškose mokyklose. Privačios mokyklos – prašom, bet tik ne už valstybės biudžeto lėšas. Visiškai sutikdamas su tuo, ką dr. Vytautas Sinica publikavo viešai, norėčiau šiek tiek praplėsti / papildyti jo mintis.
Visuotinai žinoma, kad Rusijos kariuomenė užpuolė Ukraina, kad Rusija okupuotose Ukrainos regionuose vykdo ukrainiečių tautos genocidą ir karo nusikaltimus. Ko gero, mažai bus abejojančių ir tuo, kad jei, neduok Dieve, Ukraina kris, sekantys sąraše esame mes. Taigi mes, Lietuvos valstybė ir jos piliečiai, šiuo metu turime net labai aiškų priešą, kuris kelia egzistencinę grėsmę ne tik Lietuvos valstybės nepriklausomumui bei jos teritorijos vientisumui, bet ir lietuvių tautos išlikimui. Kadangi šis įrašas nėra istorijos kampelis pas Dominyką Vanharą, nenorėčiau labai plėstis apie tai, kaip įvairūs Rusijos režimai per kelias okupacijas naikino lietuvių tautą (tiek fiziškai, tiek dvasiškai), tikiuosi, kad visi tą žino.
Ir va dabar mūsų valstybė, turėdama egzistencinį priešą, kuris tikrai nori ir tikrai bandytų mus sunaikinti, jei tik gautų tokią galimybę, ir toliau visų mokesčių mokėtojų pinigais finansuojame vandens ant mūsų egzistencinio priešo malūno pylimą.
Pradėkime nuo bendrų dalykų: kas yra kalba? Kalba, visų pirma, yra komunikacijos ir informacijos perdavimo priemonė. Įsivaizduokime tipišką Lietuvos jaunuolį, kuriam šiuo metu, sakykime, yra 17 metų. Ir kuris ieško jį dominančios informacijos, nesvarbu kokios (filmų, muzikos, serialų, knygų, laidų, etc.). Kokia kalba jis šios informacijos ieškos? Pirmiausia jis šios informacijos ieškos lietuvių kalba, nes šią kalbą jis moka geriausiai, todėl lietuvių kalba perduodamą informaciją jam yra lengviausia priimti, suprasti ir įsisavinti. Jei neras reikalingos informacijos lietuvių kalba, greičiausiai, ieškos informacijos anglų kalba, nes mūsų jaunimas anglų kalbą irgi gerai moka.
O dabar įsivaizduokime analogišką 17 metų jaunuolį, kuris lanko rusų mokyklą. Labai tikėtina, kad jis gimė ir augo rusakalbėje šeimoje, kur jo šeimos nariai tarp savęs ir su juo bendrauja rusiškai. Jei negyvenate Vilniuje, nustebtumėte, kiek ikimokyklinio amžiaus vaikų Vilniuje lietuviškai nemoka visiškai. Tuomet toks vaikas iš rusakalbės šeimos pradeda eiti į rusų mokyklą, kur išmoksta rašyti ir skaityti rusiškai bei toliau lavina savo būtent rusų kalbos gebėjimus. Lietuviškai gal kažkiek tokioje mokykloje ir pramoksta, tačiau gerokai mažiau, nei rusiškai, kas reiškia, kad lietuvių kalba jam liks kur kas mažiau patogi, nei rusų.
Ir va kokia kalba mūsų hipotetinis 17 metų rusų mokyklos mokinys ieškos informacijos pirmiausia? Taip, teisingai, rusų kalba, nes būtent šia kalba perduotą informaciją jam bus lengviausia ir paprasčiausia priimti ir įsisavinti. Ir nereikia pasakoti pasakų, kad jis rusų kalba gilinsis į Puškino ir Lermontovo kūrybą, ar skaitys Tolstojaus „Wojna i mir“ originalo kalba. Jis klausysis rusiškos muzikos, žiūrės rusiškus filmus ir serialus, laidas, dalyvaus rusiškuose „chat‘uose“ internete, etc.
O kas kontroliuoja rusų kalba perduodamą informaciją? Taip, teisingai, Kremlius ir jo propaganda. Būtent Kremlius turi informacijos rusų kalba kontrolės beveik monopolį. Visi filmai, serialai, laidos ir muzika rusų kalba viešumoje pasirodo tik tuomet, kai tą palaimina Kremlius. O Kremlius tą palaimina tik tuomet, kai tai naudinga jam ir kai tokiais filmais, serialais, laidomis yra perduodama būtent ta informacija, kurios nori Kremlius. Kas reiškia, kad mes, ir toliau iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuodami rusiškas mokyklas, leidžiame Kremliui savo perduodama informacija labai laisvai pasiekti savo rusų tautybės gyventojus ir, iš esmės, plauti jiems smegenis.
O va kas nutiktų tuo atveju, jei vaikai iš rusakalbių šeimų būtų priversti eiti į lietuvių, o ne rusų mokyklas? Tai reiškia, kad tokie vaikai būtų priversti išmokti lietuvių kalbą ir ją išmokti labai gerai. Dar daugiau, tokie vaikai mokyklose patektų į lietuvakalbę, o ne rusakalbę terpę. Nebesusidurtų su tokiais pedagogais, kaip prieš kelias dienas nuskambėjęs atvejis, kai rusų darželio ikimokyklinio ugdymo mokytoja lietuvių kalbą, visai kaip sovietiniais laikais, viešai pavadino „šunų kalba“. Kaip manot, kokio lojalumo piliečius tokie pedagogai ugdo? Į lietuvių mokyklas ėję vaikai taip pat būtų daug geriau integruoti į mūsų valstybę, turėtų gerokai didesnes galimybes siekti aukštojo išsilavinimo bei gauti gerai apmokamą darbo vietą.
O jei norite pamatyti, kas nutinka tuomet, kai nenorima daryti taip, kaip siūlo Nacionalinis susivienijimas, ir palikti viską, kaip buvo, pažiūrėkite į tą pačią Ukrainą. Kuri iki 2014 metų leido savo piliečiams „rūgti“ „rusų pasaulio terpėje“, ir tuomet 2014 metais dauguma Krymo, Donecko ir Luhansko gyventojų plojimais pasitiko rusų okupantus, o dalis šių Ukrainos regionų Ukrainos piliečių net pasiėmė ginklą ir ėjo žudyti savo bendrapiliečių ukrainiečių „rusų pasaulio“ vardan. Net ir dabar, vykstant karui, rusų propagandistai ne kartą pabrėžė, kad „labiausiai motyvuoti kariai yra iš Donecko ir Luhansko, nes jie žino, prieš ką kariauja ir už ką kariauja“. Kuo aš pilnai tikiu, nes rusai, prakišę karą, galės nešdintis atgal į savo „Muchosranskus“. O va tie, kurie yra iš Donecko ir Luhansko ir kaunasi už rusus, rusams karą prakišus, jie bus savo tėvynės išdavikai ir jiems tikrai nebus saldu. Todėl tikrai taip, savo tėvynės išdavikai yra net labiau motyvuoti kautis už priešą, nei pats priešas.