Dalis vyresnių visuomenės narių dar atsimena, kaip Lietuvą okupavus sovietams, pastarieji Lietuvos piliečių turtą neatlygintinai „nacionalizavo liaudies gerovei“. Trumpai tariant – kas nepriklausomoje Lietuvoje buvo tavo, po sovietų okupacijos pasidarydavo jau nebe tavo. Žmogaus žemė patapo valstybine žeme, o jei žmogus turėdavo kokį nors geresnį namą ar butą, tai šiame name ar bute apsigyvendavo „labiau nusipelnę liaudies atstovai“, o konkrečiai – kokie nors okupacinės karinių, represinių struktūrų ar „nusipelniusių“ kolaborantų su sovietiniu režimu atstovai. O pačiam žmogui, kad neuždavinėtų nereikalingų klausimų, būdavo įteikiamas kelialapis po „naująją plačiąją tėvynę“, dažniausiai – į Sibirą, o mano AA prosenelis, kuris buvo „nusikaltęs“ ne tik turto turėjimu, bet ir pagalba Lietuvos partizanams, gavo „komandiruotę“ į Karagandos vario kasyklas.
Atgavus nepriklausomybę, o ypač – 1992 metais priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 23 straipsnis numato privačios nuosavybės neliečiamumo principą, atrodė, kad tos dienos jau yra praeityje. Kad dabar jau gali turėti nuosavybę ir žinoti, kad ją gina ne tik įstatymai, bet ir teismai. Jo, aš irgi taip maniau. Iki šiandienos.
O va šiandien, t. y. 2024-01-11, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civ. byloje Nr. e3K-3-56-611/2024, kurioje atstovavau ieškovus. Šios bylos faktinės aplinkybės buvo labai paprastos, elementarios ir, net neabejoju, visiškai suprantamos visiems, net ir neteisininkams. Konkrečiai – buvo konkretaus juridinio asmens dalyvė – kooperatyvo narė, kuri į šio kooperatyvo pajinį kapitalą per laiką įnešė 6000 EUR pajaus ir kuri šiame kooperatyve išdirbo iš viso 34 metus, t. y. beveik visą savo darbinį gyvenimą. Kooperatyvas per tą laiką augo, turtėjo ir šiandien dirba labai pelningai ir turi daug turto.
Tačiau mano klientų šeimai nutiko didžiulė nelaimė ir minėta kooperatyvo dalyvė, susirgusi sunkia onkologine liga, mirė. Jos turėtą kooperatyvo pajų lygiomis dalimis paveldėjo sūnus ir vyras – mano klientai. Kadangi kooperatyvo nario mirtis, remiantis Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo reglamentavimu, yra objektyvus pagrindas pasibaigti fizinio asmens narystei kooperatinėje bendrovėje, vadinasi, mirusiosios kooperatyvo narės mirtis pabaigė ir jos narystę kooperatyve. Pajų paveldėjęs sūnus teikė prašymą kooperatyvui priimti jį į kooperatyvo narius, tačiau kooperatyvas tokį jo prašymą be motyvų atmetė. Ir iš toliau išdėstytų aplinkybių nesunku suprasti, kodėl.
Na, kooperatyvas mano kliento prašymo priimti jį į narius (kokia buvo jo mama) nepatenkino, tuomet, kadangi Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas nenumato galimybės būti kooperatyvo nariu nebūnant priimtu į narius, kooperatyvui – minimos bylos atsakovui buvo mano klientų – pajų paveldėtojų pateiktas prašymas išpirkti pajus už rinkos vertę, kaip tą numatė iki tol priimta ir formuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (civ. bylų Nr. 3K-3-527/2005, 3K-3-572/2007). Tos bylos atsakovas aiškiai ir tiesiogiai pasakė, kad niekas čia jums nepriklauso, galim išmokėt nebent tą pajų dydį, t. y. 6000 EUR, ką į kooperatyvą buvo įnešusi jūsų AA mama. Žodžiu, kiek įnešei, tiek atgauni, nepaisant itin sėkmingos kooperatyvo veiklos. O visas prieaugis jau priklauso nebe jums, o mums.
Be abejo, mano klientai kreipėsi į teismą ir pirmosios instancijos teismo metu atlikta teismo ekspertizė nustatė, kad mano klientų paveldėtų pajų rinkos vertė yra nebe 6000 EUR, o 137 000 EUR, t. y. daugiau kaip 20 kartų didesnė.
Pereikime prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Tos bylos atsakovas, nenorėdamas su mano klientais atsiskaityti, o konkrečiai – išmokėti mano klientams tiek, kiek buvo verti jų paveldėti pajai (ir kiek nustatė teismo ekspertizė), Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė savo atsiliepimą, kuriame atviru tekstu nurodė, jog tokiam atsiskaitymui su buvusiu kooperatinės bendrovės nariu, kurio narystė bendrovėje pasibaigė (mūsų bylos atveju – dėl narės mirties) prieštarauja „visuomenė“. Ir tada tos bylos atsakovas nurodė, kurie konkrečiai „visuomenės nariai“ prieštarauja tokiam atsiskaitymui. Ir šie „visuomenės nariai“ yra tokie:
- Lietuvos pramonininkų konfederacija. Tai yra stambiausius Lietuvos pramonininkus vienijanti verslo lobistinė organizacija;
- Asociacija Lietuvos kredito unijos. Kredito unijas vienijanti verslo lobistinė organizacija;
- Lietuvos kooperatyvų sąjunga;
- Lietuvos prekybos įmonių asociacija. Tai yra stambiausias prekybines įmones vienijanti verslo lobistinė organizacija;
- Kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga.
Ir ką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiandien priimta nutartimi konstatuoja, kad viskas, kas buvo sukurta mano klientų žmonos ir mamos kapitalu ir jos 34 metų darbu kooperatyve, priklauso ne mano klientams, kuriems ji paliko visą savo turtą, bet atsakovui – kooperatyvui, kurio pagrindinis naudos gavėjas bus kooperatyvo direktorius. Tai yra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiandien nusprendė, jog iš mirusiosios pajų rinkos vertės, kuri, kaip nustatė teismo ekspertizė, buvo 137 000 EUR, mano klientams priklauso tik 6000 EUR, kuriuos mirusioji kažkada įnešė į kooperatyvo pajinį kapitalą, o likusi pajų vertės dalis jau priklausys likusiems kooperatyvo nariams, pirmiausia – jo direktoriui. Vadinasi, šiandien Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad, nepaisant to, jog mirusios kooperatyvo narės kooperatyvo pajus jos mirties diena buvo vertas 137 000 EUR, iš šios sumos jos paveldėtojams niekas nepriklauso, nes tokia buvo „visuomenės narių“ nuomonė, o konkrečiai – kad aukščiau įvardintos stambiojo verslo lobistinės organizacijos išreiškė tokią nuomonę.
Trumpai tariant, po šiandienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, dirbai kooperatyve 34 metus, investavai pinigus į jo pajinį kapitalą? Na ir kas? Šiandien Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad, kadangi jau buvo tokia „visuomenės nuomonė“ (t. y. stambiausių verslo lobistinių organizacijų nuomonė), vadinasi, niekas tau nepriklauso.
Aš Advokatūros sistemoje dirbu jau 15 metų, iš jų 10 metų dirbu advokatu. Ir galiu pasakyti, kad tai yra tikrai gėdingiausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimta nutartis, kurią aš mačiau per savo praktiką. Kuria Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atviru tekstu šiandien įteisino privačios nuosavybės nusavinimą „visuomenės gerovei“. Kad tai, kas vieną dieną buvo vieno subjekto nuosavybė, kitą dieną tampa jau kito subjekto nuosavybe. Priverstinai ir neatlygintinai. Ir tas šiandien buvo padaryta, net nesislepiant, stambiojo verslo įtakoje. Ir kad ta „visuomenės gerovė“ yra būtent stambiojo kapitalo gerovė. Nes būtent taip tas klausimas buvo įvardintas atsiliepimo į mano kasacinį skundą apimtyje. Kad prieštarauja „visuomenė“, t. y. stambusis kapitalas. Kurio naudai ir, po šiandienos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, ir bus nusavinamas turtas.
Papildomai reikėtų pažymėti, kad tie, kurie norės detaliau susipažinti su šiandien priimta LAT nutartimi, turėtų iš karto kristi į akis jos motyvuojamosios dalies trumpumas. Iš esmės – kelios pastraipos. Labai mažai yra tokių trumpai motyvuotų LAT nutarčių. Mano kasacinis skundas šioje byloje buvo 20 lapų apimties. O tokios trumpos LAT nutartys būna tuomet, kai neturi ką pasakyti. Kaip ir pvz. dėl ko nebuvo vadovautasi iki tol net keliose LAT nutartyse suformuota praktika, pagal kurią aš net labai tiksliai ir suformulavau byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą (konkrečiai – LAT nutartys 3K-3-527/2005, 3K-3-572/2007).
Trumpai tariant, gerbiamieji, teisingumą šiandien Lietuvoje vykdo stambusis verslas, tą daro net labai nesislėpdamas, kaip ir šiandien, ir tokio stambiojo verslo vykdomo „teisingumo“ dėka šiandien buvo priimtas sprendimas nacionalizuoti žmonių turtą visuomenės, o konkrečiai – stambiojo verslo naudai. Neatlygintinai.