Šiandien lryte pasirodė publikacija pavadinimu „Iš Irako atvykusios senolės istorija sukrečia: tenori prieš mirtį pamatyti vaikus“. Pakalbėkime apie šią publikaciją plačiau.
Kaip matyti iš paties publikacijos teksto, ją greičiausiai inicijavo organizacija Lietuvos Raudonasis kryžius. Nes publikacijos tekste yra pastraipa apie kvietimą aukoti prelegentams. Mano nuomone, su šia publikacija yra blogai trys dalykai.
Visų pirma, Raudonasis kryžius, be abejo, dirba savo darbą, todėl iš visos minios prelegentų atrinkinėja tas istorijas, kurios yra labiausiai keliančios gailestį. Nes kokie galime mes būti beširdžiai, jei nepasigailėsime vargšės vėžiu sergančios neturtingos senolės, kuri tenori prieš mirtį savo vaikus pamatyti. Bet blogai yra tai, kad tokiomis istorijomis siekiama charakterizuoti visus prelegentus. Nes istorijos apie tai, kaip, pvz., jaunas sveikas vyras atvyksta siekdamas gerai gyventi iš pašalpų Europos Sąjungoje, viešumos nelabai pasiekia. Savo ruožtu mūsų Migracijos departamentas taip pat nurodo, kad tarp visų 4000+ prelegentų, kurie dabar pas mus yra, vienas kitas gali būti toks, kuris atitiktų sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Vienas kitas, o ne visi.
Visų antra, su gerbiamos senjorės pasakojimu, kad ir koks jis būtų keliantis gailestį dėl žmogiškosios tragedijos, problema yra ta, kad pati senolė nenurodė nė vienos priežasties, dėl kurios jai galėtų būti suteikta tarptautinė apsauga Lietuvoje. Priminsiu, kad, pagal 1951 m. Ženevos konvenciją „Dėl pabėgėlių statuso“, teisė į tarptautinę apsaugą (t.y. į pabėgėlio statusą) atsiranda tuomet, kai žmogus negali gauti nacionalinės savo kilmės valstybės apsaugos ar pagrįstai bijo jos prašytis. Remiantis pačios senjorės publikacijoje pateiktais teiginiais, jos kilmės valstybė – Irakas – jos ne tik kad nepersekiojo, bet, priešingai, sudarė sąlygas jai dirbti, mokėjo jai pensiją, suteikė jai medicininę pagalbą susirgus. Vadinasi, gerbiama senjorė savo pačios kilmės valstybėje – Irake – gavo nacionalinę apsaugą. Kai žmogus turi galimybę gauti nacionalinę apsaugą iš savo kilmės (pilietybės) valstybės, teisė į tarptautinę apsaugą (t.y. teisė į pabėgėlio statusą) neatsiranda.
Galiausiai, trečia, man, kaip teisininkui, kyla pagrįstų abejonių dėl gerbiamos senjorės publikacijoje išdėstytų teiginių pagrįstumo. Konkrečiai – gerbiama senjorė nurodo, kad jos visi trys vaikai šiuo metu gyvena Europos Sąjungoje. Dar daugiau – nurodoma, kad: „Taip prieš šešerius metus į Europą išvyko pirmasis Sevės sūnus, o prieš trejus – kiti du. Vienas iš jų yra gavęs prieglobstį ir dirba gamykloje Vokietijoje“. Taigi, kaip suprantu, bent vienas prelegentės sūnus šiuo metu yra Vokietijoje legaliai, gavęs pabėgėlio statusą ir dirbantis gamykloje. O gerbiama prelegentė pas mus atvyko nelegaliai per sieną, nes nori savo vaikus pamatyti.
Ir šioje vietoje man, kaip teisininkui, belieka konstatuoti, kad gerbiamos Sevės (toks senjorės vardas) pozicijoje žioji futbolo aikštės dydžio spraga.
Nes jei ponios Sevės sūnus tikrai yra Vokietijoje gavęs pabėgėlio statusą ir dirbantis gamykloje, ponios Sevės atveju egzistuoja teisė į šeimos susijungimą. Mūsuose šis institutas yra reglamentuojamas Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties, o konkrečiai – šio įstatymo 43 str. 1 d. 4 ir 6 punktai, kurie reglamentuoja taip: leidimas laikinai gyventi Lietuvoje gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atvejais, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir išduotas leidimas gyventi, o taip pat, jei užsienietis yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis (motina šį reikalavimą atitinka). Kiek teko domėtis, Vokietijoje šeimos susijungimo atvejai yra taikomi net plačiau nei pas mus.
Įvertinus tai, man iš karto kyla klausimas: jei ponios Sevės papasakota istorija yra teisinga, tuomet kam poniai Sevei reikėjo pas mus nelegaliai patekti per sieną, jei jos Vokietijoje gyvenantis sūnus jai galėjo suorganizuoti leidimą laikinai gyventi Vokietijoje bei legalų ir komfortabilų patekimą į Vokietiją skrydžiu Bagdadas–Frankfurtas (manau, kad toks yra)? Atsakymo į tokį klausimą publikacijoje nepateikiama.
Long story short, suprantu, kad Raudonasis kryžius dirba savo darbą. Tačiau skatinčiau gerbiamus savo skaitytojus nekibti ant tokio lengvo jauko. Tai tiek, stay tuned!