Šią savaitę mūsų politinėje padangėje nutiko pakankamai svarbus įvykis, kuris, kažkodėl, liko per mažai aptartas viešojoje erdvėje. Konkrečiai – Lietuvos Respublikos Seimas, labai didele balsų persvara, atmetė JE Prezidento veto dėl Politinių organizacijų įstatymo. Prezidentas šį įstatymą vetavo dėl to, kad jame buvo ypač sugriežtintos veiklos sąlygos buvusiems rinkimų komitetams (dabar pavadinti politiniais komitetais).
Politinių organizacijų įstatymu komitetų pareigos buvo prilygintos politinių partijų pareigoms, kai kuriais aspektais – komitetai reglamentuojami dar griežčiau, nei partijos, o teisės – nesulygintos. Komitetams iškeltas reikalavimas dėl minimalaus jų narių skaičiaus, kuris turi būti 0,1 proc. nuo visų konkrečios savivaldybės, kurios rinkimuose jie planuoja dalyvauti, gyventojų skaičiaus. Tai reiškia, kad savivaldybių rinkimuose Vilniuje galės dalyvauti tik tokie komitetai, kurie turės bent 580 narių. Partijoms gi, savo ruožtu, keliami reikalavimai turėti 2000 narių per visą Lietuvą. Aš labai abejoju, ar net pačių didžiausių pagal narių skaičių – TS-LKD ir Socialdemokratų partijų Vilniaus skyriuje yra 580 narių. Spėčiau, kad mažiau.
Savo ruožtu, komitetų ir partijų teisės nėra sulyginamos. Konkrečiai – jei pareigos vienodos ar komitetų atžvilgiu net griežtesnės, tai valstybės dotacijas ir toliau galės gauti tik partijos. Komitetai – ne.
Šie pakeitimai, kurių autorius ir iniciatorius – buvęs TS-LKD politinis technologas, dabartinis Seimo narys Andrius Vyšniauskas, buvo įvesti ruošiantis artėjantiems savivaldos rinkimams ir reaguojant į praėjusių savivaldos rinkimų rezultatus. Kurių metu rinkiminiai komitetai pasirodė puikiai ir davė partijoms „per šonus“. Ypač – konservatoriams, kurie komitetų buvo išluoti iš visų didžiųjų miestų. Logika čia paprasta – jei negali rinkimų komitetų nugalėti per rinkimus, užkardyk jų veiklą.
Kadangi Seimo valdantieji negali tiesiogiai uždrausti komitetams dalyvauti artėjančiuose savivaldos rinkimuose, nes Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra nurodyta, kad komitetai tokiuose rinkimuose dalyvauti gali, vadinasi, reikia padaryti taip, kad komitetams galimybės dalyvauti rinkimuose būtų maksimaliai apsunkintos, o partijoms iš to – dviguba nauda. Nes bus maksimaliai užkardyta galimybė aktyviems vietos politikams dalyvauti savivaldos rinkimuose ne per partijas, kas reiškia, jog partijoms bus gerokai lengviau surasti kandidatų rinkimams. Visų antra – rinkimuose maksimaliai apsunkinus komitetų dalyvavimą, rinkėjai neturės kito pasirinkimo, kaip tik balsuoti už partijas. Čia kaip tame anekdote, kad demokratija pirmą kartą atsirado tuomet, kai Dievas prieš Adomą pastatė Ievą ir liepė jam išsirinkti žmoną.
Įvertinus tiek šias rinkimines reformas, tiek ir visas kitas, kurios jau buvo įvykdytos anksčiau, visą Lietuvos politinę sistemą galime laikyti tam tikra prasme „kvazi-aristokratine“. Kuri reiškia, kad, jei esi politinės sistemos viduje, tau pakankamai sunku iš jos iškristi. Jei politinės sistemos viduje nesi – tau bus pakankamai sunku į ją patekti.
Šią „kvazi – aristokratinę“ sistemą sukuria tokie mūsų politinę sistemą formuojantys elementai:
1. Aukštas „praeinamasis slenkstis“ rinkimuose, kuris savivaldos rinkimuose yra 4 proc., Seimo ir Europos Parlamento – 5 proc.;
2. Valstybės dotacijų skyrimas, kurios skiriamos tik politinėms partijoms ir tik toms, kurios per pilną politinį ciklą (Seimo rinkimai, savivaldos rinkimai ir Europos parlamento rinkimai) vidutiniškai surenka ne mažiau kaip po 2 proc. rinkėjų balsų, kartu uždraudžiant juridinių asmenų paramą;
3. Jau esančioms ir valdžią turinčioms partijoms išnaudojant administracinį resursą rinkimams;
4. Valdžioje esančioms partijoms būnant matomomis viešojoje erdvėje, naujoms partijoms ar dar nesančioms valdžioje viešosios erdvės dėmesio yra ypač sunku gauti;
Prie aukščiau paminėtų priežasčių įvardinčiau ir papildomą – penktąją: ypač mažas visuomenės pasitikėjimas politinėmis partijomis, kuris reiškia, kad naujoms politinėms partijoms tampa ypač sunku pritraukti narių ar kandidatų rinkimams, nes niekas nenori eiti į politiką ir dar į politiką eiti per politines partijas. Nes niekam politinės partijos nepatinka. O senosios, politikoje jau dalyvaujančios partijos, narių ir kandidatų turi iš seniau.
Dabar siūlyčiau prisiminti praeitos Seimo kadencijos pabaigą, kai buvo bandoma sumažinti partijų patekimo į Seimą slenkstį iki 3 proc. Užbėgdamas komentarams už akių – tai aišku, kad tas buvo daroma iš išskaičiavimo, tuo metu valdžioje buvusioms partijoms skaičiuojant savo patekimo į Seimą šansus per kitus rinkimus ir šansus išlikti valdžioje. Tačiau tokiam sprendimui ypač aršiai oponavę konservatoriai ir jiems prijaučiantys politologai ir žurnalistai tą taip pat darė irgi iš asmeninio išskaičiavimo. Nes patys konservatoriai per kiekvienus rinkimus gauna papildomų mandatų sąskaita tų partijų, kurios rinkiminio slenksčio neperžengia, o taip pat, Seime atsiradus daugiau partijų, konservatoriams būtų gerokai sunkiau sulipdyti savo valdančiąją daugumą, nes yra nedaug partijų, kurios su konservatoriais norėtų dirbti (because of reasons).
Tuo metu buvo išsakomi argumentai, kad aukštas rinkiminis slenkstis efektyvina politiką ir kad rinkiminis slenkstis egzistuoja daug kur. Jo, teisingai, bet rinkiminio slenksčio nereikėtų vertinti atsietai nuo kitų, mano aukščiau įvardintų elementų. Pradedant nuo to, kad naujos partijos nėra matomos viešojoje erdvėje, todėl rinkėjai apie jas nesužino. Reklamos per rinkimus nusipirkti irgi negali, nes negauna valstybės dotacijos, o kitu būdu susirinkti rinkiminius biudžetus galimybės yra arba užkardytos, arba maksimaliai apsunkintos. Taigi, naujos partijos negali nusipirkti ir reklamos per rinkimus, kad tokiu būdu apie save praneštų rinkėjams. Taigi, rinkėjai apie jas vėl nieko nesužino. Per rinkimų politines kampanijas politinis gyvenimas ir toliau vyksta, todėl politikai, kurie jau yra Seimo nariais, būti pakviesti į įvairias laidas, minimi žiniasklaidoje ir tokiu būdu būti matomais rinkėjams, turi gerokai didesnę tikimybę, nei dar nesantys Seimo nariais. Summa summarum, dabartinė Lietuvos rinkiminė sistema yra sukurta taip ir tokiu būdu, kad parlamentinės partijos, turinčios savo frakcijas Seime, turėtų ypač ženkliai geresnes sąlygas rinkimuose, nei naujos ar neparlamentinės partijos.
O būtent rinkiminiai komitetai savivaldos rinkimuose galėjo būti tuo efektyviu tramplynu į nacionalinę politiką. Konkretus sėkmės pavyzdys – Laisvės partija. Nuo dabar ši dar buvusi galimybė yra iš esmės irgi eliminuojama.
Prieš kokį mėnesį vienas politologas parašė publikaciją, kurioje nurodė, kad mūsų politinė sistema yra stabili. Nes, jei paimtumėme visas partijas, kurios buvo Seime po 2000 Seimo rinkimų, tai šiuo metu Seime beveik visos Seime esančios partijos yra arba tos pačios, tuo metu buvusios partijos, arba tuo metu buvusių partijų įpėdinės. Tik aš nežinau, ar tuo reikėtų baisiai džiaugtis, kai rinkimai būna išsistumdymas tarp jau Seime esančių partijų, kai vienos pasididina savo Seimo narių skaičių, kitos – susimažina. Vienos eina į opoziciją, o kitos į valdžią. O nieko naujo neatsiranda.
Tokia rinkiminė sistema buvo suformuota ne iš karto, o per ilgą laiką, reforma po reformos, valdžiai vis bandant susiaurinti rinkėjams galimybes balsuoti už tai, kas jiems patinka. Rinkėjams patinka naujos partijos – užkardom galimybes naujoms politinėms partijoms finansuoti rinkimines kampanijas, kad jos būtų kuo mažiau matomos rinkėjams. Rinkėjams patinka rinkiminiai komitetai – maksimaliai apsunkinam jų veiklą, kad jų nebebūtų. Jei dėl to rinkėjai dar labiau nusivils politiką ir nebeis į rinkimus – dar geriau, konservatorių rinkėjai į rinkimus tikrai ateis, todėl konservatoriams bus daug geresnės sąlygos rinkimus laimėti.
Sakot, užburtas ratas ir nieko padaryti nebegalima? Galima. Visų pirma, nedarykit taip, kaip nori konservatoriai ir neignoruokit rinkimų. Būtinai ateikit į rinkimus. Būtinai! Ir kitus paraginkit. Artimiausi ypač svarbūs rinkimai – savivaldos – jau labai greitai. Kuo gausiau rinkimuose dalyvausit, tuo mažesnė tikimybė, kad konservatorių planas užvaldyti savivaldą pasiseks. Antra – jei nežinote už ką balsuoti, vis tiek balsuoti ateikite, tik rinkitės ne dabartinės valdančiosios koalicijos partijas. Jei konservatoriams ar jų satelitams pavyks daug laimėti savivaldoje, ką jie ir planuoja padaryti užkardę rinkiminius komitetus, jie sukals tokį savo valdžios monolitą, kad tada jau bus šakės. Net jei partija, už kurią balsuosite, bus niekuo negeresnė nei konservatoriai, ji bus tuo geresnė, kad bus opozicijoje konservatoriams ir trupins jų bandomą kalti savo valdžios monolitą. Ir trečia – atkreipkit dėmesį į naujas ar valdžioje iki tol nebuvusias partijas. Nes jos neturės jokių senų interesų, kuriuos norėtų išsaugoti. Iš serijos: „Tu maniškių interesų neliesk čia, o aš taviškių interesų neliesiu ten. Ir tau gerai, ir man neblogai“.