Ką gi, gerbiamieji, apie Ukrainos puolimą Charkivo regione visi skaitėt, matėt jo rezultatus. Turiu mažai abejonių, kad šis puolimas atguls į karybos vadovėlius, iš kurių mokysis būsimieji kariūnai visame vakarų pasaulyje.
Be to, kad šis puolimas buvo triuškinanti Ukrainos pergalė, ženkliai Ukrainos naudai perbraižiusi karo veiksmų žemėlapį, tai šis puolimas ir jo rezultatai smarkiai sujudino ir tektonines plokštes aplinkui. Kaip daug kartų šio puolimo metu kartojo kariniai analitikai: „Sėkmė pritraukia sėkmę“.
Pradedant galutinai smukusia rusų karių morale Ukrainoje, kurie galėjo gyvai stebėti, kaip jų karinė vadovybė tiesiog paliko karius likimo valiai. Ukrainos pusė praneša, kad iš rusų karinės grupuotės Chersone, kur šiuo metu taip pat vyksta Ukrainos puolimas, tik gerokai lėtesnis, atsirado bandymų užmegzti ryšį ir pradėti derybas dėl pasidavimo sąlygų.
Tęsiant pasikeitusia Ukrainos sąjungininkų laikysena, kai pamatė, kokius stebuklus Ukraina kovos lauke daro. Jei anksčiau Vokietija skelbė, kad jokių Vokietijos tankų Ukrainoje būti negali, tai šiandien jau pasigirdo balsų, raginančių nedelsiant Ukrainai pateikti tankus Leopard-2, nes „Vokietija negali likti nuošalyje, kuomet Ukraina stabdo Rusijos karinę agresiją Europoje“. Tik nepranešama, kiek tų tankų Leopard-2 Vokietija planuoja pateikti: ar vieną, ar abudu.
Tačiau tuo pačiu pasirodė niekaip nepatvirtinti gandai, kad kitas – gerokai rimtesnis Ukrainos sąjungininkas, t.y. JAV, ruošdamasis lend-lease programos pradžiai, kuri numatoma šių metų spalį, iš ilgalaikio saugojimo paėmė daug Abrams tankų ir kitos sunkiosios karinės technikos, kurią šiuo metu remontuoja ir rengia kariniam naudojimui.
Taigi, po šio tiesiog stulbinamo Ukrainos puolimo jos sąjungininkai pamatė, kad, priešingai nei anksčiau prognozuota, šis karas nebūtinai tęsis metų metus. Duokim Ukrainai normaliai ginklų ir viskas bus baigta dar iki pirmųjų šalčių. Nes Rusijos armija yra tokia silpna, kad užtenka rimčiau spūstelėti, ir ji subyra bei pasileidžia paniškai bėgti.
Galiausiai, rimtai tektoninės plokštės sujudėjo ir pačioje Rusijoje. Šiandien pranešta, kad Rusijoje keliasdešimt savivaldybių deputatų iš 18 savivaldybių išplatino viešą raginimą nušalinti Putiną nuo prezidento pareigų, kaip „darantį žalą Rusijos Federacijos interesams ir kenkiantį jos ateičiai“.
Taip pat vakar vienas, atrodo, Dūmos deputatas tiesioginėje propagandinėje laidoje griežtai pareiškė, kad „Putinas buvo suklaidintas“, kad „specialioji karinė operacija buvo klaida nuo pat pradžių“, kad reikia nedelsiant „sėsti su Ukraina ir derėtis dėl taikos sąlygų“. Kai kitas laidos svečias pradėjo ardytis, kad „specialioji karinė operacija“ privalo būti tęsiama iki tol, kol bus „galutinai sunaikintas Ukrainos nacių režimas, o va tada jau su kažkuo galėsime derėtis dėl taikos sutarties sąlygų“, deputatas paklausė: „Tai kiek tu nori, kad ta specialioji operaciją tęstųsi?“. Gavus atsakymą: „Tiek, kiek reikės“, replikavo, kad: „Ačiū, tai tu nori, kad ir mano dešimtmečiai vaikai dar spėtų pakariauti?!“.
Tęsiant dar toliau, prieš kelias dienas, pačiame Ukrainos puolimo įkarštyje, vienas rusų propagandistas išplatino pareiškimą, kad „ne Putinas priėmė sprendimą pradėti specialiąją karinę operaciją, bet Rusijos Federacijos saugumo taryba“. Suprask, Putinas čia ne prie ko…
Jei Rusija būtų, ok, ne demokratinė (nesiverčia liežuvis tokį epitetą Rusijai naudoti), bet bent kiek labiau pliuralistinė, tai tokie aspektai nestebintų. Rusija įsivėlė į karą, kuriame patyrė didžiulius nuostolius ir pralaimėjimus, dabar ieškomi už tai atsakingi. Bet Rusija yra autoritarinė valstybė, kurioje Kremlius kontroliuoja tiek viešąją erdvę, tiek ir visą politinę veiklą. Jei tokie aukščiau paminėti aspektai pradeda lįsti į viešumą, tai galime manyti, kad prasidėjo Kremliaus vorų pjautynės stiklainyje.
Nes o ko jiems daugiau tikėtis? Po Lysičiansko užgrobimo Rusijos kariuomenė nebėra pajėgi pulti. Pusantro mėnesio bandė užimti Peskų gyvenvietę (maždaug kilometro pločio) ir tai klausimas, ar užėmė. O dabar tapo aišku, kad nebėra pajėgi ir gintis. Taigi, ko laukt ateity? Nes Ukraina tikrai puls ir toliau, puls su vis didesne jėga ir vis didesniu pasitikėjimu savo jėgomis. Karinė technika iš vakarų į Ukrainą bus pristatoma vis gausesniais kiekiais, kai pas rusus karinė technika jau baiginėjasi. Jei Ukraina su rusų gamybos T-72, kurie modernizuoti (ar nemodernizuoti) lenkų, per kelias paras į šipulius sudaužo ir priverčia bėgti visą rusų Charkivo karinę grupuotę, tai ką ukrainiečiai padarys, sėdę už amerikietiškų Abrams vairų?
Aš mėgstu istorines paraleles. Man šiandienos situacija Ukrainoje kažkiek primena situaciją Vakarų fronte taip maždaug 1918 m. spalio pradžioje. Kai Vokietijos kariuomenė stovėjo vis dar labai giliai priešo teritorijoje, tačiau paskutiniai Vokietijos bandymai pulti žlugo. Savo ruožtu, į karą jau pilna jėga įsijungus JAV Antantės bloko pusėje, generalinius puolimus pradėjo jau Antantės blokas, o Vokietijos gynyba pradėjo eižėti. Jokių papildomų resursų, kuriuos galėtų mesti į frontą, Vokietija nebeturėjo. Taigi, Vokietijos karinė vadovybė atsidūrė prieš sunkiai išsprendžiamą rebusą: ką, po velnių, daryti?! Prašyti paliaubų dabar, ar dar palaukti? Paprašysim paliaubų dabar – karas baigsis priešui taip ir neįžengus į Vokietijos teritoriją. Dar palauksim – kitą kartą paliaubų teks prašyti tuomet, kai apkasai eis per Vokietijos teritoriją, kai Vokietijos kariuomenė bus galutinai sunaikinta, miestai ir infrastruktūra – subombarduoti, daugybė civilių gyventojų – žuvę. Ką gi, nusiimam kepurę ir prašom Antantės bloko paliaubų dabar. Tas ir buvo padaryta.
Dabar lygiai toks pat rebusas yra iškilęs ir prieš Kremliaus bokštus. Ko gero, jau nebe prieš Putiną, nes Putinas, labai panašu, kad padėties nebevaldo. Jei eisim kaulyti taikos derybų iš Ukrainos pusės dabar, tai dar šį tą ant stalo galėsim padėt, kol dar esam okupavę nemažas Ukrainos teritorijos dalis. O kas bus, jei Ukraina šias teritorijas pati atsiims karinių būdu, kaip padarė Charkivo srityje per kelias dienas? Ką ant stalo padėsim tuomet? Ir kur garantija, kad Ukraina, deokupavusi visą savo teritoriją, ten ir sustos, bet neis „vaduoti broliškų Belgorodo, Kursko, Rostovo ir t.t. liaudies respublikų nuo Maskvos nacių priespaudos“?
Įvertinus tai, leidžiu sau spėti, kad vienam ar kitam Kremliaus bokšte šiuo metu yra „išdirbinėjamas“ panašus planas: Putinas yra nušalinamas nuo valdžios arba jį „ištinka širdies smūgis“. Senas jau gi, atgyveno savo. Suformuojamas koks nors „Rusijos visuomenės gelbėjimo komitetas“, kuriame kėdę gauna iš įkalinimo įstaigos paleidžiamas didysis opozicionierius Navalnas. Šis komitetas suformuoja derybinę grupę, kuri vyksta derėtis su Ukraina ir vakarais dėl taikos sutarties sąlygų, iš serijos – čia Putinas buvo kaltas, prie ko čia rusai? Bandoma derėtis, kad Ukrainai atiduodama jos teritorija, bet be reparacijų ir Rusijos Federacijos padalinimų, nes „prie ko čia paprasti rusai? Čia gi Putinas tik kaltas!“. Atsimenate tokią, neva, atsivertusią propagandistę Ovsianikovą, kuri sakė tą patį? Tai va, esu beveik tikras, kad ji kažkuriam Kremliaus bokštui ir dirbo.