Bernardinai.lt
Skaitau vadinamojo žemės referendumo šalininkų pareiškimus, teigiančius, kad, nepaisant to, jog referendumas vis dėlto neįvyko, pergalė iškovota. Kolega Dalius Stancikas taip pat rašo apie „nelaimėtą pergalę“. Man tokios kalbos labiau primena saviapgaulę ir matymą to, ką paprasčiausiai nori matyti. Taip, referendumo rengėjai galbūt ir gali džiaugtis tuo, kad surinko reikalingus 300 tūkst. parašų. Kitas klausimas, kaip jie buvo surinkti ir kaip buvo manipuliuojama į vieną krūvą sumestais keturiais klausimais. Taip, veikiausiai saugiklių dėl žemės pardavimo priėmimą taip pat galima sieti su referendumu. Galbūt visa ši iniciatyva išprovokavo diskusijas apie tai, kad verta palaipsniui mažinti referendumui skelbti reikalingų parašų skaičių. Visa tai yra svarbios diskusijos, kurios neturėtų apsiriboti vien tik aukščiausiu lygmeniu, tačiau įtraukti ir kuo didesnį aktyvių piliečių skaičių.
Tačiau manau, kad šiandien verta panagrinėti ir klausimą, kodėl gi referendumas pralaimėjo ir susilaukė tokio menko aktyvumo. Aišku, populiariausias referendumo šalininkų atsakymas yra tas, kad dėl visko kalta iniciatyvai trukdžiusi valdžia. Tiesa, dar kalti abejingi ir pilietinio sąmoningumo stokojantys piliečiai. Kitaip tariant, kalti yra visi aplinkui, išskyrus pačius iniciatyvos organizatorius, kurie yra patriotiškiausi, pilietiškiausi, sąmoningiausi, tautiškiausi ir pan. Manau, kad pateikiant tokius atsakymus paprasčiausiai vengiama atidžiau pažvelgti į veidrodį ir pripažinti savo pačių klaidas. Juk ir Šventasis Raštas mus moko, kad, užuot ieškoję krislo savo artimo akyje, turėtume pašalinti rąstą iš savosios. Tačiau daug kam paprasčiau kaltinti kitus.
Referendumo organizatoriai džiaugiasi, kad už referendume iškeltus reikalavimus balsavo 268 923 piliečiai. Tačiau juk pasirašiusiųjų po iniciatyva oficialiai būta daugiau ir tiek parašų net nebūtų užtekę referendumui sušaukti. Tad kur dingo tie piliečiai? Čia pateikiami keli galimi atsakymai. Vienas jų – žmonėms žemės pardavimo klausimas pasidarė nebe toks aktualus po to, kai buvo priimti saugikliai. Tačiau ar toks pasakymas nėra įrodymas, kad visą šią žemės pardavimo užsieniečiams problemą būtent ir derėjo spręsti diskutuojant apie saugiklius, o ne keliant šaršalą dėl Konstitucijos keitimo? Ypač turinti omenyje tai, kad pakeista Konstitucija būtų kirtusis su mūsų tarptautiniais įsipareigojimais.
Dar vienas populiarus kaltinimas, skriejantis į valdančiųjų daržą, yra tas, kad referendumas buvo atskirtas nuo Europos Parlamento ir Prezidento rinkimų. Laimė, jog buvo būtent taip. Priešingu atveju tik būtų dirbtinai padidintas aktyvumas. Juk dalis į Europos Parlamento ar Prezidento rinkimus atėjusių žmonių būtų tiesiog gavę papildomą biuletenį, kurį be didesnio įsigilinimo vienaip ar kitaip būtų užpildę. Taip „na ura“, kaip pasakytų liaudis. Tuo tarpu dabar referendumas nebuvo tik priedėlis prie kažko, o kiti rinkimai nepasitarnavo kaip priedanga rinkimų aktyvumui išpūsti. Atėjo tiek žmonių, kiek manė, jog tą daryti yra verta. Tuo tarpu nepritariantieji pačiai iniciatyvai galėjo ramiai visa tai boikotuoti nesibaimindami, kad kartu praleis galimybę rinkti savo prezidentą ar atstovą Europos Parlamente. Mano kategoriška pozicija yra tokia – referendumai gali vykti tik atskirai nuo visų kitų balsavimų, kad skirtingi klausimai nebūtų suplakami į vieną vietą. Taip, tai kainuoja papildomai, tačiau žymiai brangiau kainuotų neatsakingi sprendimai. Be to, dėl kiekvieno klausimo parašai turėtų būti renkami atskirai, kaip kad ir turėtų būti balsuojama atskirai dėl kiekvieno klausimo, nes priešingu atveju atsiveria galimybė „prastumti Trojos arklius“. Čia susimąstyti turėtų ir mūsų VRK.
Vasaros argumentas apskritai skamba juokingai. Juk balsuoti referendume buvo galima ir iš anksto, galų gale ir sekmadienį išreikšti savo nuomonę buvo galima bet kurioje rinkimų apylinkėje, kad ir toje, kuri yra arčiausiai tavo poilsiavietės. Nepasinaudojai proga – kaltink pats save. Juk jeigu tau iš tikro rūpi, jeigu tau iš tikro skauda, tai ateisi ir dalyvausi, ar būtum atostogose, ar komandiruotėje.
Kalbant apie nedalyvavusiųjų referendume kaltinimą nepilietiškumu, jau esu rašęs šiuo klausimu. Čia tik pridursiu, kad Konstitucija neįpareigoja mūsų balsuoti. Balsavimas yra pilietinė teisė, kuria galime pasinaudoti laisvai. Ši laisvė apima ir galimybę nedalyvauti, tavo nuomone, žalinguose projektuose. Manau, kad didžiulis nedalyvavusiųjų skaičius yra tarsi protesto balsas, aiškiai parodantis, kad jie nesileido įtraukiami į, jų nuomone, valstybės interesams kenksmingą iniciatyvą. Galbūt referendumo organizatoriams ir patogu visus nebalsavusiuosius pateikti kaip abejingus, kaip nepilietiškus, tačiau taip jie apgauna tik patys save, nes nesuvokia, jog nedalyvavimas šiuo atveju buvo aktyvus pasipriešinimas.
Dar viena teorija, neva paaiškinanti referendumo žlugimą, yra valdžios propaganda. Taip, neabejotina, kad partijos lemia savo rinkėjų poziciją, ir šiuo atveju raginimai boikotuoti balsavimą tikrai surado atgarsį. Tačiau nemanau, kad tuo būtų galima paaiškinti tą faktą, jog teigiamai balsavusiųjų vis dėlto buvo mažiau nei pasirašiusiųjų už referendumą. Veikiau nemažą dalį šių žmonių nuo balsavimo atbaidė ne kieno nors kito, o tokių veikėjų kaip Pranciškus Šliužas propaganda, kuri dėl savo grasinimų susidoroti tikrai turėtų susilaukti ir teisėsaugos institucijų dėmesio. Referendumo rengėjų stovyklos silpnybė buvo nusiteikimas eiti obuoliauti kad ir su pačiu velniu, kad tik iniciatyva pavyktų. Būtent dėl to aktyvistų gretose priviso neapykantą kitam kurstančių veikėjų, nuo kurių, deja, padoresnioji dalis taip ir nesugebėjo atsiriboti. Taigi dėl iniciatyvos sėkmės buvo kovojama darant moralinius kompromisus.
Galiausiai pasakysiu tik tiek, kad džiaugiuosi, jog šis referendumas buvo sušauktas. Jei piliečiams Konstitucija suteikia teisę organizuoti tokią iniciatyvą, tai pirmyn – eikite, dirbkite ir organizuokite. Vienintelė pastaba – nereikalaukite, kad po to visi kiti dalyvautų visame tame, ką priorganizavote. Šis referendumas puikiai parodė, jog nemažą dalį mūsų visuomenės yra sunku mobilizuoti apokaliptiniais gąsdinimais, sąmokslo teorijomis, dirbtiniu supriešinimu, kai visą visuomenę bandoma suskaldyti į dvi grupes, kurių viena aiškiai identifikuojama kaip priešai, niekšai ir pan. Taip besielgiantieji, aišku, jų pačių nuomone, visada stovi gėrio pusėje.
Prisimenu, kaip kartą vieno aktoriaus klausiau apie tai, kaip jis rengiasi savo vaidmeniui. Šis atsakė, kad visų pirma skaito tai, ką kiti pjesės veikėjai sako apie jį patį. Juk pats dažniausiai save pagražini, idealizuoji, tuo tarpu kitų nuomonė dažniau būna arčiau tiesos. Tas pasakytina ir apie šio referendumo organizatorius, kuriems, užuot ieškojus patogių pasiteisinimų ir kaltųjų aplink, būtų pravartu įsiklausyti į argumentus tų, kurie balsavo prieš arba apskritai boikotavo iniciatyvą. Drįsiu teigti, kad iš referendumo oponentų pusės įsiklausymo į priešininkų argumentus tikrai būta daugiau. Tą puikiai atskleidė ir paskutinieji debatai, kur vieni mėgino kalbėtis, o kiti tik gąsdino, kad, girdi, „ateis vokietys ir iškrapštys iš kaimelio“.