„Ateitis“ | 2014 m. Nr.5
Prieš prisėdant rašyti šio rašinio, galvoje sukosi begalė idėjų apie poeziją, džiazą, futbolą ar keliones. Vasariškai lengvos, atostogoms tinkančios temos. Tačiau galiausiai visus šiuos planus sujaukė jau kuris laikas mano skaitykloje savo eilės kantriai laukusi Johno L. Alleno Jr. knyga „Globalinis karas prieš krikščionis“. Tema ne pramogai, ne lengvam skaitalui, tačiau kalbėti apie tai yra labai svarbu. Aišku, galima ginčytis, ar tinkamai čia pavartotas žodis karas, tačiau šio mano rašinio tikslas ne toks. Užuot kalbėjęs pats, šįkart leisiu kalbėti knygos autoriui, kuris ne atpasakojo knygoje daugelį pavyzdžių, atskleidžiančių krikščionių persekiojimą, tačiau savo teiginius pagrindė ir gausiais iš įvairiausių šaltinių surinktais empiriniais įrodymais.
Pirmasis klausimas, kuris kyla dar prieš pradedant nagrinėti temą, yra toks: ką gi turime omenyje sakydami, kad krikščionys yra persekiojami? 2008 metais apibrėžimą tam pasiūlė protestantų mokslininkas Charlesas L. Tieszenas. Kalbėdami apie persekiojimus, anot jo, kalbame apie neteisingus prieš krikščionis nukreiptus veiksmus. Visiškai nesvarbu, ar žmogus yra giliai įsitraukęs į Bažnyčios veiklą, ar yra tik, tarkime, sekmadieninis ar didžiųjų švenčių krikščionis. Tie neteisėti veiksmai taip pat gali skirtis, ir vienur susidursime su labai intensyviu priešiškumu krikščionims, o kitur – tik su palyginti švelnia diskriminacija. Svarbu pats faktas, kad krikščionims tenka susidurti su neteisingumu, o tą jų atžvilgiu nukreiptą neteisingumą skatina būtent jų išpažįstamas tikėjimas.
Persekiojimo formos
Kaip skirtingose visuomenėse reiškiasi šis priešiškumas? J. L. Allenas Jr. atsakymą pateikia pasiremdamas Didžiojoje Britanijoje veikiančio tarptautinio „Barnabas“ fondo, 1993 metais įkurto persekiojamiems krikščionims ginti, sudaryta klasifikacija, išryškinančia 10 pagrindinių krikščionių persekiojimo ir diskriminacijos formų. Pirmoji forma yra visuomeninė diskriminacija, kuri veikiau reiškia de facto, o ne de jure religijos laisvės apribojimus. Štai visuomenėse, kur dominuoja musulmonai, krikščionės moterys dažnai jaučia spaudimą atsiversti į islamą, tekėdamos už musulmono vyro. J. L. Allenas Jr. rašo, kad Gazos ruože spaudimas pasisakant prieš mišrias krikščionių ir musulmonų santuokas yra toks stiprus, kad poros dažnai susilaukia vaikų nesusituokusios, o kartais tuos vaikus ir palieka nenorėdamos kęsti viso to spaudimo, kurį sukeltų santuokos sudarymas.
Kai kuriose pasaulio šalyse krikščionys susiduria ir su institucine diskriminacija. Krikščionių bendruomenėms sudaromi instituciniai sunkumai gaunant leidimus, kurie reikalingi norint statyti ar remontuoti maldos namus. Taip pat galima kalbėti ir apie šiandienos iššūkius, tenkančius krikščionims, kurie susiduria su diskriminacija įsidarbinant ar teisine diskriminacija. Kai kuriose valstybėse krikščionims labai sunku užimti tam tikrus postus, o kartais to padaryti tiesiog neįmanoma. Štai Egipte koptams jau ilgą laiką sudaromi sunkumai norint kilti karjeros laiptais kariuomenėje ar viešajame sektoriuje. Statistika byloja, kad 2010 metais visame Egipte nebuvo nė vieno kopto, ėjusio universiteto rektoriaus ar dekano pareigas. Tuo tarpu kalbėdami apie teisinę diskriminaciją, mintyje turime krikščionims ar kitoms religinėms mažumoms sudaromus sunkumus norint pasinaudoti teismine sistema savo interesams ginti, atsisakymą suteikti advokatą, kai jie apkaltinami nusikaltimu, ar sąmoningą bylų vilkinimą, kai nusikaltimas yra įvykdytas prieš krikščionis. Štai, tarkime, kai kuriose Indijos valstijose policija ir prokurorai vilkina ar ignoruoja bylas ir skundus dėl nusikaltimų, kuriuos prieš krikščionis įvykdė induistų radikalai.
Toliau peržvelgiant „Barnabas“ fondo sudarytą sąrašą, regime tris tarpusavyje glaudžiai susijusias krikščionių persekiojimo praktikas – krikščionių misionieriškos veiklos persekiojimą, persekiojimą tų, kurie siekia atsiversti į krikščionybę, taip pat prievartinį krikščionių atvertimą į kitą religiją. Misionieriškos veiklos ribojimas labiausiai būdingas visuomenėms, kurių tautinė ar kultūrinė tapatybė yra glaudžiai susijusi su kita religija, arba šalims, kurios itin įtariai žvelgia į Vakarus. Štai Irane krikščionys, judėjai ar zoroastrizmo pasekėjai teoriškai yra laisvi išpažinti savo religiją, tačiau draudžiama bet kokia misionieriška veikla, o jai pasiryžusieji yra suiminėjami, kalinami ar deportuojami. Atsivertusiųjų persekiojimas savo ruožtu yra būdingas toms šalims, kuriose galioja įstatymai dėl šventvagystės ar apostazės. Taip atsivertimas yra kriminalizuojamas, o atsivertusieji yra priversti gyventi ir savo tikėjimą išpažinti katakombų sąlygomis.
Galiausiai sąrašą užbaigia bendruomeninio garbinimo persekiojimas, smurtas, nukreiptas prieš individualius asmenis bei represijos, nukreiptos į tikinčiųjų bendruomenes. Bendruomenių persekiojimas reiškiasi ribojimais ir draudimais krikščionims draugėje išpažinti savo tikėjimą. Kinijoje ir Saudo Arabijoje teisėsauga dažnai rengia reidus į vadinamąsias „namų bažnyčias“ – neregistruotas bažnyčias, įrengtas privačiuose namuose, į kuriuos tikintieji renkasi maldai ir šv. Mišioms. Prieš individualius asmenis nukreiptas smurtas gali reikštis tiek valstybės lygmeniu, kai pati valdžia persekioja tikinčiuosius, ar visuomenės lygmeniu, kai smurto šaltinis yra tam tikri socialiniai veikėjai, kaip „Boko Haram“ grupuotė Nigerijoje. Tas pat pasakytina ir apie smurtą, nukreiptą prieš religines bendruomenes.
Krikščionys – labiausiai persekiojama grupė
Kaip jau minėjau, J. L. Alleno Jr. knyga yra kupina ne tik naudingų teorinių įrankių, padedančių geriau analizuoti kasdienybę, tačiau ir aktualios statistikos. Štai knygoje pateikiami demografiniais religijos tyrimais užsiimančių mokslininkų Davido B. Barretto ir Toddo Johnsono surinkti duomenys, atskleidžiantys, kad nuo Kristaus gimimo pasaulyje būta 70 mln. krikščionių kankinių. Iš jų net pusė arba, tiksliau tariant, 35 mln. buvo nukankinti XX amžiuje, kai daugiausia tapo komunistinių ar nacionalsocialistinių režimų aukomis. J. L. Alleno išvada kelia nerimą – krikščionys yra labiausiai persekiojama religinė grupė pasaulyje. Tai nėra tik nuomonė, nėra tik pozicija, paremta keliais empiriniais faktais. Tai yra išvada, paremta įvairių šaltinių, kurie dažniausiai yra visiškai pasaulietiniai, duomenimis.
Vokietijos Frankfurto mieste įsikūrusi organizacija „Tarptautinė žmogaus teisių visuomenė“ nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios stebėjo žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Dabar ši sekuliari organizacija veikia 38 valstybėse. 2011 metais jos dėka buvo paskelbta įdomi ataskaita, kurioje užfiksuota, kaip Vokietijos gaminamos technologijos buvo pasitelkiamos įvairių autoritarinių režimų tikslams įgyvendinti. 2009 metų rugsėjį šios organizacijos vadovas Martinas Lessenthinas paskelbė, kad skirtingose šalyse veikiančių jo organizacijos atstovų tyrimai parodė, jog 80 proc. visų religinės diskriminacijos atvejų yra įvykdomi prieš krikščionis. Iš dalies visa tai galima teisinti tuo, kad krikščionybė yra daugiausia pasaulyje pasekėjų turinti religija. Galima teigti ir tai, kad, tarkime, Kinijoje yra persekiojami ne tik krikščionys, tačiau ir kitų religinių mažumų atstovai, tokie kaip musulmonai uigūrai ar „Falun Gong“ nariai. Vis dėlto tokia statistika verčia sunerimti.
Kitas J. L. Alleno Jr. pateikiamas tyrimas, kurį atliko Vašingtone veikiantis „Pew Forum on Religijon and Public Life“, atskleidžia pasaulyje augančius religijos laisvės apribojimus. Forumo, kuris nėra susijęs su jokia bažnytine ar religine organizacija, ataskaitoje teigiama, kad krikščionys nuo 2006 iki 2010 metų patyrė persekiojimų net 139 pasaulio šalyse. Musulmonai savo ruožtu patyrė persekiojimų 121 valstybėje, judėjai – 85, liaudies religijų išpažinėjai – 43, induistai – 30, budistai – 21.
Tyrimas rodo, kad religijos laisvės apribojimai sparčiai auga visuose penkiuose pagrindiniuose žemynuose, o 37 proc. valstybių religijos laisvę riboja „smarkiai“ arba „labai smarkiai“. Trys penktadaliai pasaulio gyventojų, o tai yra 5,25 mlrd. žmonių, gyvena valstybėse, smarkiai ribojančiose religijos laisvę. 2010 metų viduryje krikščionys 95 valstybėse susidūrė su valdžios institucijų ar pareigūnų diskriminacija, o 77 valstybėse susidūrė su visuomenine diskriminacija. Kelia nerimą tai, kad religijos laisvė vis labiau ribojama ne tik tokiose valstybėse kaip Šiaurės Korėja ar Saudo Arabija, tačiau ir tokiose demokratinėse šalyse kaip JAV ar Šveicarija.
J. L. Allenas Jr. pateikia ir daugiau statistikos. Štai JAV prezidentas Billas Clintonas 1998 metais įkūrė federalinę komisiją, kurios užduotis – stebėti religijos laisvės pažeidimus pasaulyje. Kiekvienų metų gegužės 1 dieną yra skelbiamas sąrašas valstybių, kuriose vykdomas sistemingas ir baisus tikinčiųjų persekiojimas. 2012 metais į šį sąrašą pateko Mianmaras, Kinija, Šiaurės Korėja, Egiptas, Eritrėja, Iranas, Irakas, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija, Sudanas, Tadžikija, Turkija, Turkmėnija, Uzbekija ir Vietnamas. Šių metų sąraše jau nebėra Turkijos, tačiau atsirado Sirija.
Savo ruožtu organizacija „Open Doors“, kurią 1955 metais įkūrė olandų protestantas Andrew van der Bijais, geriau žinomas tiesiog kaip „brolis Andrew“, sovietmečiu kontrabanda vežęs Biblijas į Sovietų Sąjungą, kiekvieną sausį skelbia sąrašą 50 valstybių, kuriose krikščionims kyla didžiausias pavojus. „Open Doors“ teigimu, šiandien 100 mln. krikščionių visame pasaulyje kenčia nuo tardymų, areštų ar net yra žudomi dėl savo tikėjimo. Daugiausia persekiojamųjų yra Azijoje ir Vidurio Rytuose.
Kodėl krikščionybė?
Savaime suprantama, kad kiekvienam, skaitančiam šiuos duomenis, kyla klausimas, kodėl daugiausia persekiojimų sulaukia būtent krikščionys. Vienas atsakymas jau buvo pateiktas – krikščionybė paprasčiausiai yra didžiausia pasaulyje religija, turinti 2,2 mlrd. pasekėjų. J. L. Allenas savo knygoje pateikia ir vokiečių mokslininko Thomaso Schirmacherio, atstovaujančio „Pasaulio evangeliniam aljansui“, paaiškinimus. Anot mokslininko, krikščionybė yra ne tik gausiausia, bet ir sparčiai visame pasaulyje auganti religija. Auganti krikščionybė Azijoje, Afrikoje ar Vidurio Rytuose kartais imama traktuoti kaip pavojus tradiciškai tose šalyse dominavusios religijos ar pačios valstybės pozicijoms.
Krikščionybė iš daugumos kitų religijų, jei neskaitysime islamo, išsiskiria savo misionierišku pobūdžiu, todėl dažniau atkreipia tiek valstybės, tiek įvairių visuomeninių veikėjų dėmesį. Be to, anot T. Schirmacherio, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad dalis buvusių kolonijinių valstybių siekia atsigręžti į savo ikikolonijines tradicijas ir religiją, todėl neretai imasi persekioti svetima laikoma krikščionybę, kuri priliginama kolonizatorių importuotam dalykui. Kai kuriose valstybėse savo ruožtu egzistuoja glaudus ryšys tarp nacionalizmo ir religijos, tad krikščionybė tokiu atveju traktuojama kaip pavojus tautinei tapatybei.
Kai kuriose pasaulio valstybėse krikščionys yra aktyvūs žmogaus teisių ir demokratijos gynėjai, todėl autoritariniai režimai į krikščionybę žvelgia kaip į pavojų savo valdžiai. Totalitariniai režimai, reikalaujantys visiško paklusimo sau, į krikščionis dažniausiai žvelgia kaip į nelojalius piliečius ar net užsienio agentus. Tokioje šalyje kaip Meksika krikščionių dvasininkai ar eiliniai tikintieji aukomis dažnai tampa dėl to, kad drįsta stoti skersai kelio narkotikų kartelių bosams ar nevengia ginti stambaus kapitalo engiamų vietinių žemdirbių. Panaši situacija yra ir kai kuriose kitose Lotynų Amerikos valstybėse.
Iš viso to, kas buvo pasakyta, darosi aišku – krikščionių persekiojimas nėra lokalinė problema, o pavojus, reikalaujantis globalaus dėmesio ir įsipareigojimo veikti. Veikti todėl, kad Kristuje visi esame broliai ir negalime likti abejingi savo artimo kančiai. Tačiau kyla klausimas, ką gi mes galime padaryti, kai tuo tarpu pasaulio galingieji į šią problemą dažniausiai žiūri pro pirštus ar net specialiai ją ignoruoja kaip nepatogią ir kenkiančią strateginiams interesams? Galime veikiausiai nedaug, tačiau pradėti turėtume bent jau nuo žinios skelbimo, nes, drįsiu teigti, šios problemos mastas dar nėra įsisąmonintas, todėl politiniai lyderiai ir gali leisti sau abejingumą ir neveiklumą. O juk šiandien mėgstama sakyti, kad problemos kaip ir nėra, jei ji neartikuliuojama ir garsiai neišsakoma.