Bernardinai.lt
Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog juokas. Pasirodo ne – Bolivijos prezidentas Evo Moralesas iš tiesų popiežiui Pranciškui įteikė ant kūjo ir pjautuvo nukryžiuotą Jėzų. Popiežiaus žvilgsnis, užfiksuotas nuotraukoje, yra daug pasakantis. Komunistinė simbolika ir Kristus tikrai nedera vienas šalia kito.
Užtektų pasakyti vien tai, kad Kristus nebuvo politinis ideologas. Jis neatėjo čia atstovauti nei kairei, nei dešinei, nei centrui. Jo misija buvo skelbti Evangeliją, o ne sekuliarią politinę mintį, ypač tokią, kuri rojų žada čia ir dabar. Jėzus nedera ne tik su kūju ir pjautuvu ar kitokia totalitarinių ideologijų simbolika. Neįsivaizduoju jo nei skriejančio ant konservatoriškos kregždutės ar laikančio rankoje socdemų gvazdiką. Galima klausti, kiek viena ar kita politinė ideologija atitinka Kristaus mokymą, tačiau būtų visiškas absurdas teigti, kad krikščionybė sutelpa į kurią nors moderniąją politinę ideologiją.
Bažnyčios žinia yra universali, skirta kiekvienam, o ne tik kažkuriai visuomenės daliai. Tai nėra šiam laikmečiui adresuota politinio veikimo programa, o antlaikiška žinia, vienodai skirta tiek tam, kuris gyveno prieš kelis amžius, tiek tam, kuris yra dabar, tiek tam, kuris dar bus.
Sutapatinti Kristų su komunizmu yra visiškas nesusipratimas. Juk būtent žymusis šios ideologijos manifesto autorius religiją apskritai vadino opiumu liaudžiai, kuris apgaulingai nukreipia žmonių akis į anapusybę užuot siekus kurti rojų žemėje čia ir dabar. Jau vėliau šio ideologo pasekėjais apsiskelbę praktikai su kūju ir pjautuvu griovė bažnyčias ir persekiojo tikinčiuosius.
Kai kas gal argumentuos, kad Kristus atėjo į žemę ginti nuskriaustųjų, o kas gi šiandien labiau nuskriaustas nei vargšas darbininkas, kurį išnaudoja tironas kapitalistas? Taip argumentuojant viską galima suplakti į vieną marmalą. Neneigiu, kad pasaulyje egzistuoja gausybė spręstinų socialinių problemų, tarp kurių yra ir skurdas, išnaudojimas, moderni vergovė. Neigiu tik kai kurių radikalių ideologų ambicijas monopolizuoti šią problemą. Neigiu radikaliai sekuliarios ideologijos suplakimą su religija.
Labai svarbu pabrėžti, kad atraminis krikščioniško mokymo taškas yra kiekvieno asmens prigimtinis orumas. Krikščionybė pabrėžia, kad nė vienas žmogus negali būti traktuojamas kaip priemonė kažkam. Tuo tarpu komunistinė ideologija į centrą iškelia ne asmenį, o klasę. Kas iš to išeina, regėjome praėjusiame amžiuje, kai kovojant už tariamą proletariato diktatūrą buvo aukojami milijonai, įskaitant ir pačius darbininkus. Komunistams žmogus tėra tik atsinaujinantis išteklius, statybinė medžiaga barbariškam projektui įgyvendinti, atomas, pats savaime neturintis jokios reikšmės, nes jo vertę apsprendžia klasinė priklausomybė. Galiausiai nutinka taip, kad net pats proletaras kūjo ir pjautuvo ideologams ir praktikams rūpi tik tiek, kiek prisidengiant jo vardu, galima įtvirtinti savo valdžią.
Galima vardinti ir daugiau esminių prieštarų tarp Kristaus atneštos žinios ir komunizmo. Viena vertus, krikščionybė, skelbdama Dangiškąją karalystę, kaip galutinį kiekvieno asmens pašaukimą, šioje žemėje yra pabrėžtinai antiutopinė. Tuo tarpu kūjo ir pjautuvo išpažinėjai kaip tik netiki anapusybe ir išsigelbėjimą mato tik kaip galimą čia ir dabar. Deja, kaip ne kartą įrodyta, rojaus kūrimas žemėje dažniausiai sukuria tik pragarą. Tad ir Kristus ant E. Moraleso dovanoto kūjo ir pjautuvo veikiau reiškia kiekvieną asmenį, kuris buvo pražudytas ideologijos vardan. Kristus buvo su kiekvienu iš jų, buvo dar kartą nukryžiuotas tų, kurie paniekino žmogų.
Savo knygoje „Pagrindinės marksizmo srovės“ lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis buvo išreiškęs viltį, kad marksizmas kaip ideologija yra pasmerktas. Jis vylėsi, kad šita kaukolė daugiau niekada nebesišypsos. Deja, tebesišypso, nes ir toliau netrūksta tų, kurie mano, kad ydinga ir pragaištinga buvo ne pati ideologija, o tik netinkamas jos taikymas praktikoje. Tokiais teiginiais grindžiamas kelias tolesniems socialiniams eksperimentams po šūkiu „pasaulį seną išardysim“.
Viena vertus, puiku, kad kūjį ir pjautuvą išpažįstantis politikas atsigręžia į Kristaus mokymą, teikiasi susitikti su popiežiumi. Vis tik būtina pabrėžti, kad Kryžius tikrai nėra tapatus komunistinei simbolikai, o Jėzus nėra prieš porą tūkstantmečių gyvenęs Che Guevaros prototipas.