„Pataisų nebus. Trojos arklys išardytas“ – tokią žinią savo veidaknygės paskyroje šeštadienį paskelbė Seimo narė, išrinkta pagal Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąrašą, prieš porą dienų kartu su dar dviem tos pačios frakcijos Seime kolegomis Robertu Šarknicku ir Zenonu Streikumi užregistravusi skandalingai nuskambėjusias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siekta įpareigoti žiniasklaidą, kad bent pusę turinio sudarytų „teigiama (pozityvi) informacija“.
Perskaičius tokią žinutę būtų galima ironizuoti: pagaliau pati susivokė, kas tos pataisos buvo. Ar kaip ją mato kiti.
Galima būtų tiesiog konstatuoti: ir pataisų „turinys“, ir būdas, kaip jos teisinamos, ir net tai, kaip buvo pranešta, jog jų atsisakoma, rodo ne tik nekompetenciją ir išsilavinimo stoką, bet ir negebėjimą bendradarbiauti, tartis, nesusivokimą, kur ji yra atsidūrusi ir kokios atsakomybės ji ėmėsi.
Visa tai suvokti – ne tik Dovilei Šakalienei, bet ir jos rinkėjams – jau pozityvu. Net labai. Bet maža – jei kas paklaustų, kokia tokio pozityvo vertė, būtų galima ir pjuokauti: kokie 2 proc. Tinkamai apsispręsti tai suvokus – jau būtų šiek tiek daugiau: dar kokie 3 proc. Vadinasi, toji žinia jau buvo nebloga, tačiau tikrai nepakankama.
Gal čia ir yra šiokia tokia išeitis: keisti savo nuostatas, t.y. tekstus skaityti ne kaip informacijos šaltinį, o kaip būdą daryti mums poveikį, visų pirma, papiktinant. Tuomet nustotume piktintis tuo, kas ir kaip aprašoma, o imtume analizuoti: ir tekste pastebėtas informacijos atrankos manipuliacijas (kad ir nutylėjimus ar tendencingą faktų ar nuomonių dėliojimą), ir jos spalvinimą kokia nors emocija ar vertinimu, ir kokias pozityvias išvadas galima pasidaryti iš to, kad pamatėme daugiau, negu mums norėta parodyti? Žinoma, tokio sąmoningo, aktyvaus, kritiško skaitymo / klausymo / žiūrėjimo reikėtų pradėti mokytis jau mokykloje.
Tačiau esmingi pokyčiai prasidėtų, jei ši riba būtų peržengta: imta rimtai – ne abstrakčiai, o konkrečiai – svarstyti žiniasklaidos situaciją, kad būtų ne tik įvardyti komercinės žiniasklaidos skauduliai, bet ir sprendžiamos visuomeninio transliuotojo bėdos, o svarbiausia – rastųsi politinė valia priimti sprendimus, kad ir koks širšalas kiltų (vakarykštė reakcija tuomet atrodytų švelnus pavasarinių lapų šiurenimas…).