Siūlome žurnalo „Veidas“ leidėjo, mokslų daktaro Algimanto Šindeikio aistringą liaudaciją Konstituciniam Teismui ir jo apgintoms teisėjų pensijoms.
„Veidas“
Lietuvoje yra 62 teismai, kuriuose dirba 719 teisėjų. Jie po 2015 sausio 15 d. Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo tapo labiausiai socialiai apsaugota visuomenės grupe. Jų atlyginimai vieni didžiausių, o pensijos dydis privalo būti artimas paskutinei teisėjo gautai algai.
Ar visuomenei apsimoka taip išskirti šį teisininkų luomą? Ar jis vertas šios ypatingos apsaugos?
Lietuviai, nors save laiko senos Europos teisinės kultūros tauta, viena pirmųjų davusia pasauliui XVII a. kodifikuotos teisės statutus [čia gerbiamas daktaras klysta: lietuviai teisę kodifikavo ne XVII, bet XVI amžiuje, trys Lietuvos statutai buvo parengti 1529, 1566 ir 1588 m. – Tiesos.lt past.] ir XVIII a. Konstituciją, dar ir šiandien nesupranta savo Konstitucijos ir joje slypinčios jėgos. Tai neabejotinai įrodo šimtai, net tūkstančiai komentarų interneto portaluose – ten žurnalistikos korpuso vaikų ar atsilikusių pseudointelektualų sukurpti nuožmūs antpuoliai prieš KT yra perskaitomi milijono skaitytojų ir komentuojami tūkstančių komentatorių (visa tai labai primena Jono Biliūno aprašytą aklo Brisiaus amsėjimą ant saviškių). Jie nenori KT.
Jiems pritaria ir Lietuvos „konservatoriai“. Jie patys nori būti KT. Joks jų valdžios ribojimas jiems nepriimtinas. Jie vis dar tebėra įsitikinę, kad ne Konstitucija, o jie kuria šią valstybę. Jiems nuobodu kurti konstitucinį konsensusą, todėl jie nuo ryto iki vakaro užsiėmę savo galios didinimu. Ir Konstitucija jiems reikalinga tik tiek, kiek pasitarnauja šiam „šventam“ partiniam tikslui.
Mes ne amerikiečiai. Tik pradėjome savo trečiąjį konstitucinio gyvenimo dešimtmetį, o amerikiečiai seniai trečiame šimtmetyje. Konstitucijos tauta gali niekada nesuprasti. Nedaug patobulėsi sėdėdamas prie televizoriaus, kuris smagina žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo būdo gyvenimo vaizdais, ar skaitydamas lėkštus vaikų tekstus naujienų portaluose, tampančiuose milžiniškomis informacinių šiukšlių sankaupomis. Konstitucijos suvokimui reikia gilesnio mąstymo, studijų, politinio, kultūrinio, ekonominio elito pasiryžimo gyventi ne kaip patogiau, o kaip reikalauja visuomeninė sutartis – Konstitucija. Todėl reikia nuolat pačiam gilintis ir kaupti žinias, kritiškai mastyti.
Lietuvoje aplinka mąstymui ir tobulėjimui nepalanki. Net ir inteligentijos sluoksniai – pedagogai, medikai, inžinieriai – užsidarė savo asmeniniuose profesiniuose narveliuose ir kala kvalifikacinį kapitalą, atsisakę savo sluoksniui privalomos visą gyvenimą trunkančios savišvietos. Ir jų vaikai yra puikūs naujųjų technologijų vartotojai, bet jas naudoja ne savęs tobulinimui, o pramogoms, todėl savo pasiekimais nepranoksta gimdytojų.
XX pabaiga ir XXI a. pradžia – socialinių konstitucinių žmogaus teisių suklestėjimo laikotarpis. Konstitucinių teismų, Strasbūro žmogaus teisių teismo doktrinoje teisėtų lūkesčių apsaugos principas aiškinamas kaip valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų jos institucijų pareiga laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų.
Politikų pažadais sukurtos teisės vis dažniau apginamos kaip asmens individualios teisės, joms yra suteikiama tiesiogiai įgyvendinamų teisių statusas ir teisinės gynybos priemonės. Žmogaus teisės nėra privilegijos. Jos mums priklauso nuo mūsų gimimo ir nėra valdžios duotos, todėl negali būti ir jos atimtos.
Konstitucija nesaugo ir negina privilegijų. Todėl Kristinai Brazauskienei nepriklauso Prezidento našlės pensija. Konstitucijoje nieko neparašytą apie K.Brazauskienę, todėl parlamentarai buvo sutrikę, ypač tie, ant kurių kaktų dar tebesimato Algirdo Brazausko patepimas. Vėl teko pagelbėti Konstituciniam Teismui ir mokyti skaityti Konstituciją.
Metų pradžioje KT teko dar kartą priminti, kad teisėjai nėra tik eiliniai Kristaus vynuogyno darbininkai. Teisėjų pensija, kaip jų konstitucinio nepriklausomumo išraiška, yra įtvirtinta Konstitucijoje. Todėl Seimo kompetencija reguliuoti teisėjų valstybines pensijas yra siauresnė nei kitų valstybinių pensijų. Įstatymu nustatyta teisėjų valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų rūšių. Ji siejama su specialiu asmens statusu – yra skiriama teisėjams už jų tarnybą, kai nutrūksta jų įgaliojimai. Taip pat pasakyta, kad įstatymų leidėjai turi tam tikrą teisę nustatyti šių pensijų skyrimo bei mokėjimo sąlygas ir dydžius, tačiau tai darydami privalo paisyti Konstitucijos.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
veidas.lt